Palestinos valstybės pripažinimas: kokia Lietuvos pozicija?

A. Vinokuras
A. Vinokuras
  © Asmeninis albumas

Palestinos prezidentas M. Abbasas tikisi, kad JT pripažins Palestinos valstybę jau šių metų rugsėjo mėnesį. Tačiau ar toks pripažinimas valstybės, atsisakančios derėtis su kaimynine šalimi, išspręs konfliktą? Nėra šiandienos pasaulyje tokios komplikuotos problemos kaip Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Per šešiasdešimt trejus problemos gyvavimo metus spėta ją apipinti mitais, tiksliau ji sąmoningai apipinta mitais, melagystėmis, dezinformacija, kairės arba dešinės politinių ideologijų simpatijomis ir antipatijomis. Nepamirštant paminėti dviejų religijų - krikščionybės ir islamo priešpriešos.

Kad šią problemą būtų lengviau apžioti, visokio plauko idealistai vardan idėjos suprimityvino ją iki kovos tarp blogio ir gėrio. Dažniausiai tas blogis, žinoma, Izraelis,- Europos kairiųjų Sodoma ir Gomora, visų antisemitų ir antisionistų džiaugsmas. Palestiniečių vadovybė Vakarų Krante nusprendė nukirsti konflikto Gordijaus mazgą šūkiu „Palestinos valstybė be derybų su Izraeliu!“. Visos pasaulio problemos, tai yra, konfrontacija tarp musulmonų ir krikščionių, vienu akimirksniu išnyks nuo žemės paviršiaus. Taip kuriamas naujas mitas.

Ar tikrai vienašališkas valstybės paskelbimas viską išspręs? Iš pirmo žvilgsnio lyg ir taip. Sergant vėžiu, norint bandyti išgydyti pacientą, reikia operuoti. Kalbant apie Izraelio – palestiniečių konfliktą, pripažinus palestiniečių valstybę jau šį rugsėjį, kaip planuojama, deja, vieną problemą pakeis kita: kiek palestiniečių valstybių turėsime? Atsakymas: vieną - Vakarų krante, o kitą - Gazos ruože. Ją valdo teroristų organizacija Hamas, pasiruošusi ir žudydama ne tik civilius Izraelio gyventojus apmėtydama juos raketomis, bet ir žvėriškai žudydama saviškius.. Diktatūra, totali ir grasinanti nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus. Vien tik praėjusią savaitę teroristai iš Gazos nužudė 13 izraeliečių.

Tai – ne retorika. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, sukilusį ir atsiskirusį Šalčininkų kraštą (V. Tomaševskio svajonė?), grasinantį sunaikinti Lietuvą net ir Lietuvai pripažinus Šalčininkų kraštą. Tuo pat metu žudydami nieko nekaltus Lietuvos gyventojus. Jūs sakote, žinoma, ne, tačiau Europa, JT reikalauja visiško to krašto pripažinimo. Be jokių derybų. Nes tam kraštui, grįžkime prie palestiniečių, įtakingoms vietinėms jėgos grupėms ir šiaip nusikaltėliams, Iranui bei Sirijai derybos nereikalingos. Mat Europa, JAV ir arabų šalys nuolat pumpuoja į palestiniečių teritorijas milijardus dolerių. Antraip visa palestiniečių ekonomika visiškai sugriūtų. Korupcijos aukso kasyklos. Kam reikia dirbti, jeigu duoda? Kam reikia dirbti, jeigu, grasinant teroru, pinigai visvien gaunami? Taip buvęs palestiniečių vadas Y. Arafatas per kraujo upes vedžiojo už nosies Vakarus keturiasdešimt metų. Tik, jeigu Mozė, vedžiojęs judėjus keturiasdešimt metų po dykumą ir pagaliau atvedęs juos reikiamon vieton, tai Y . Arafatas, po keturiasdešimties metų atvedė savo tautą į akligatvį ir ten apvogė. Turiu omenyje milijardines aferas ir nei kiek nepagerėjusį gyvenimą saviškiams. Nors viską galima buvo išspręsti atsiradus tikram rūpesčiui saviems žmonėms, o ne paistymu apie Izraelio sunaikinimą. Rezultatas – Izraelis - žydinti šalis, palestiniečiai – visiškoje skylėje. Žydai pasinaudojo Palestinos padalijimu ir, gavę, tikrąja to žodžio prasme, dykumą, pavertė savo dalį šiandieniniu Izraeliu.

Kaip taikliai yra pastebėjęs Artimųjų Rytų ekspertas profesorius Barry Rubinas, „Tikra ironija, kad palestiniečiai beveik visada visame pasaulyje pristatomi kaip pasaulio didžiausios aukos. Tačiau tikrovėje jie yra tapę labiausiai išlepinta politine grupuote. Už atsisakymą derėtis dešimtmečiais, nesutaikomumą ir terorizmą, jie yra apdovanojami didžiulėmis subsidijomis visiškai nekreipiant dėmesio į jų politinį elgesį, smurtą, neapykantos kurstymą, susitarimų pažeidimą, terorizmą ir korupciją.“

Tačiau reikia atsižvelgti ir į faktą, kad M. Abbasas, palestiniečių prezidentas, sako, kad derybos tęsis ir pripažinus Palestinos valstybę 1967 metų ribose. Jis taip pat pabrėžia, kad Izraelis vis dėlto buvo pripažintas remiantis Palestinos padalijimu, kurį JT pripažino 1948 metais. Tad, pasak M. Abasso, tokia pati galimybė turėtų būti suteikta ir palestiniečiams. Kokios tokio pripažinimo pasekmės?

Kažkas yra sakęs, kad palestiniečiai yra klaidų meistrai. Bet ar tik? Štai ir prieš kurį laiką, kai buvo Izraelio pareikalauta sustabdyti statybas ginčijamuose teritorijose aplink Jeruzalę derybų vardan ir Izraelis sutiko, visus devynis mėnesius palestiniečių vadovybė atsisakinėjo pradėti derybas.

Ir taip jau dvejus su puse metų jie nesiderėjo. Kodėl? Todėl, kad palestiniečiai pradėjo tikėti galimybe būti pripažintais be jokių derybų. Juk Pietų Amerikos šalys viena po kitos juos pripažino. Va, dar ir Norvegija pripažins. Kodėl ne? Juk Švedija nesiruošia sunaikinti Norvegijos? O ir pati Norvegija, 1905 metais vienašališkai paskelbusi nepriklausomybę nuo Švedijos, niekada negirdėjo iš Švedijos grasinimų Norvegiją sunaikinti. Norvegija apskritai yra labiausiai prieš Izraelį nusistačiusi valstybė. Ir ne tik. Matyt, ji nusistačiusi prieš žydus apskritai. Pavyzdžiui, musulmonams galima skersti gyvulius pagal jų ritualus, žydams draudžiama. Izraelio lektoriams Norvegijos universitetuose draudžiama liesti Izraelio temas. Politiniai ir akademiniai lyderiai drąsiai peržengia ribą tarp antisionizmo ir antisemitizmo. Pavyzdžiui, buvęs Norvegijos premjeras sukritikavo JAV prezidentą B. Obamą, kai jis paskyrė administracijos kancleriu žydų kilmės amerikietį. Europoje jokios reakcijos į tai nebuvo. Norvegų ambasadorius prieš kurį laiką atvirai pareiškė, kad tik Izraelis kaltas dėl terorizmo Artimuosiuose Rytuose. Kaipgi? Pirmas žydas, tiksliau šimtai tikinčių žydų Jeruzalės didžiojo muftijaus įsakymu buvo nužudyti Palestinoje 1929 metais. Terorizmas prieš žydus buvo vykdomas iki Izraelio pripažinimo ir po to, nors jokios teritorijos okupuotos nebuvo.

JAV prezidentas B. Obama, kuris savo kadencijos pradžioje buvo linkęs kapoti Gordijaus mazgą, nuvykęs į Europą nei Didžiosios Britanijos, nei Prancūzijos, nei Vokietijos, nei Italijos paramos tokiai idėjai nesulaukė.

Įdomu, kaip elgsis mūsų politikai, mūsų prezidentė? Gal jos sprendimus įtakos Austrijos pamoka? Oficialioji Austrija, kaip žinoma, pati prisidirbusi, kaltina Lietuvą dėl „neaiškumų“. Taip sakant, „patys kalti“. Dar klausimas, ar Briuselis vieningai stos Lietuvos pusėn. Tokių ženklų nesimato. Geriausia mūsų draugė Švedija tyli. Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas man aiškino, kad dar negavo jokio atsakymo iš Austrijos.

Taigi, taip pat ir palestiniečiai bei kai kurios Europos valstybės nuolat kaltina Izraelį visu kuo. Nors, pavyzdžiui, Gazos ruožas jau šešeri metai yra palestiniečių rankose. Čia ir yra problemos šerdis. Kalta tik viena pusė. Įdomu, kaip elgsis kitos Europos šalys Izraeliui prašant nenusileisti palestiniečių nederybų politikai?

Ne kartą viešoje erdvėje ir privačiuose pasisakymuose esu girdėjęs, esą nereikėtų kreipti dėmesio į tą faktą, kad palestiniečiai nei valdo savo sienas, nei oro erdvę, yra susiskaldę anklavais, siūloma nekreipti dėmesio į tarptautinėje teisėje nustatytą savarankiškos valstybės apibrėžimą. Sakoma, kad Izraelis yra okupantas, tai savaime aišku, kad Izraelis neleis palestiniečiams tų reikalavimų vykdyti. Pritempiamos paralelės tarp Lietuvos ir Rusijos. Mat, jeigu JT būtų klausęsi Rusijos, Lietuva nebūtų tapusi nepriklausoma. Taip kalba žmonės, neįsigilinę į problemos prielaidas. Skirtumas tas, kad besigindamas Izraelis okupavo teritoriją, o ne valstybę. Palestiniečių valstybė niekada neegzistavo. Tuo tarpu Lietuvos istorinio valstybingumo niekas, net Rusija nekvestionuoja. Mes atkūrėme savo jau egzistavusią valstybę.

Toks palestiniečių valstybės pripažinimas be išankstinių Izraelio ir palestiniečių tarpusavio derybų paskleis kelias „puikias“ žinias visiems pasaulio teroristams: nekaltų žmonių žudymas, beteisiškumas apsimoka. Nereikia pamiršti, kad nuo 1948 metų arabų tikslas buvo ne Palestinos valstybės sukūrimas, bet Izraelio sunaikinimas.

Dar daugiau, įsisenėjusių konfliktų pasekmės, pavyzdžiui, posovietinėje erdvėje – Rusijos naudai – būtų džiaugsmingos. Tektų pripažinti „valstybėmis“ Nagorno – Karabachą, Padniestrę, Abhaziją, Pietų Osetiją. Lietuvos kontekste mums priešiškos jėgos jau šiandien eskaluoja idėją apie visišką Vilniaus krašto autonomiją, tai yra, visišką atsiskyrimą pagal Kosovo modelį. Kas mūsiškiams lenkams (gal greičiau Lietuvos lenkų rinkimų akcijai) ir kai kuriems žemaičiams draus reikalauti pripažinti jų „valstybes“?

Galiausiai teigiama, kad Palestinos valstybę reikia pripažinti iš humanistinių paskatų. Tačiau ES humanizmo šūkius vis dažniau vartoja kaip įrankį. Kaip rodo ir sena, ir naujausia istorija, Europos senbuvių humanizmo supratimas tampriai susietas su pragmatine politika, tai yra, remiasi penkiagubais standartais. Ypač kai kalba vyksta apie mažąsias valstybes. Izraelis ne išimtis. Mąstymas, neva Izraelio ir palestiniečių konfliktas, tiksliau pats Izraelis yra visų konfliktų su musulmonų pasauliu šaltinis, yra vienas iš tokių nieko bendra su realia tikrove ir istorija neturintis pavyzdys. Visa eilė arabų valstybių jau šešiasdešimt metų akiplėšiškai išnaudoja Vakaruose paplitusi mitą apie „Izraelio kaltę“. Vakarai savo ruožtu, tik prasidėjus musulmonų šalių žmonių sukilimams prieš savas diktatūras, apie kurias Vakarai tylėjo ir su kuriomis naudingai bendravo, dabar turėtų susimąstyti, suprasti, kad išankstinis Palestinos valstybės pripažinimas be jokių tarpusavio šalių derybų problemos nepradangins. Esamoji pakeis savo formą ir turinį. Jau anksčiau svarbūs Izraelio ir palestiniečių susitarimai, pavyzdžiui, priimti 1995 m. ir pabrėžtinai kalbantys apie Palestinos valstybės kūrimą tik dvišalių derybų būdu, taip pat apie teisės, teisėsaugos, kultūros, ekonominius susitarimus žingsnis po žingsnio vedusius abi šalis civilizuotų santykių link, liks už borto. Nes, turintis nors kiek sveiko proto savo noru nedovanos ginklo kaimynui, norinčiam tave nužudyti. Izraelio ir palestiniečių konfliktui spręsti, kaip rodo istorija, nei chirurgo peilis, nei kardas Gordijaus mazgui perkirsti netinka. Yra tik vienas būdas – abipusės derybos. Kokia Lietuvos pozicija?