Nenoras į mokyklą: tingus niurzgėjimas ar pagalbos šauksmas?

Mokyklos baimė.
Mokyklos baimė.
  © 123rf.com

Prieš mokslo metų pradžią tėvams rūpesčių pakanka, todėl dažnas pro ausis praleidžia vaikų žodžius: „Nenoriu eiti į mokyklą!“ Kada numoti ranka į tokias frazes, o kada – reaguoti? Kurių klasių moksleivių tėvai turėtų atidžiau įsiklausyti, ką kalba ir kaip elgiasi jų atžalos?

Laikas, kai užsidega įspėjantis signalas

„Dėmesio, tėvai, sukluskite! Dabar yra tas metas, kai privalote surasti laiko pasikalbėti su vaikais“, – taip tiesiai šviesiai į jus greičiausiai niekas nesikreips nei per miesto gatvėse, nei per parduotuvėse įtaisytus garsiakalbius. O gal reikėtų?

Prieš pat rugsėjo pirmąją, kad ir kaip iš anksto jai ruoštųsi, dažna mokyklinio amžiaus vaikus auginanti šeima susiduria su įtampa. Lėkdami per parduotuves ir ieškodami, kuo savo atžalas aprengti ir apauti, kokią kuprinę uždėti ant pečių ir kaip laiku suspėti patikrinti jų sveikatą, tėvai gali neišgirsti net garso stiprintuvais padidintų vaiko skundų. Šie jiems gali pasirodyti ne tokie svarbūs šiuo metu.

Tačiau, pasak psichologų, į rūpesčių ir skubėjimo karuselę įsisukę tėvai turėtų suklusti, išgirdę atžalą kartą, ypač ne vieną ir ne du kartojantį apie nenorą minti mokyklos slenksčio.

„Tėvai, rūpindamiesi vaiko sveikata, drabužiais, kuprine, gali ir praleisti pro ausis, ką vaikas jiems sako. Jei skiriate laiko jį nuvesti į parduotuvę, polikliniką, turite surasti jo ir pokalbiui su vaiku“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Paramos vaikams centras“ ir Vilniaus Žirmūnų gimnazijos psichologė Žydrė Arlauskaitė.

Tiesiog šiuo metu tėvams turi užsidegti raudona lemputė, t. y. jie turi surasti valandą pokalbiui su vaiku. Paklausti jo, kaip jis jaučiasi, prieš eidamas į mokyklą, kuo gali jam padėti, ką paaiškinti. Reikia kalbėti vaikui suprantama kalba. Gal jau laikas jam pasiūlyti pavartyti kai kuriuos užrašus ar vadovėlius? Net ir gerai besimokantys per vasarą išblaško žinias, po truputėlį reikia juos orientuoti į mokslą. Tėvai turi tai priminti vaikui, jis pats to neprisimins.“

Kalbėtis, anot specialistų, reikia ne tik su mažaisiais. Vyresnių klasių moksleiviai taip pat gali turėti pagrindo nerimauti.

Pasikeitimų laikotarpiu reikia daugiau palaikymo

Kaunietė psichologė ir psichoterapeutė Aušra Pundzevičienė išskiria tris grupes moksleivių, kurių tėvai turėtų būti jautresni savo vaikų poreikiams. Įvairaus amžiaus moksleiviai jaučia nerimą ir baimę, kai jų gyvenime vyksta rimtesni pasikeitimai.

Atidžiau tėvams reikėtų klausytis būsimųjų pirmaklasių, taip pat tų, kurie, palikę pradinės mokyklos mokytojos ranką, keliauja į penktąją klasę (arba net keičia mokyklą), kur susipažins su daugybe įvairių specialybių pedagogų vienu metu. Vyresnieji moksleiviai, žinodami, kad jų laukia egzaminai ir išsiskyrimas su klasės draugais, irgi turi savų priežasčių susirūpinti.

„Svarbu yra kalbėtis ir paaiškinti, kad baimė ir nerimas yra normalūs jausmai, – sako Kaune įsikūrusios Žmogaus psichologijos studijos specialistė A. Pundzevičienė. – Normalu yra bijoti to, ko nežinai.“

Psichologės ir psichoterapeutės teigimu, susirūpinti reikėtų, jei tokie vaikų ir jaunuolių jausmai yra labai stiprūs ir šie ima trukdyti jiems gyventi. Tai atskleidžiantys požymiai, pasak jos, yra individualūs. Vieni tampa tylesni, kiti, kalbesnieji, priešingai, būna dar šnekesni. Kai kurie ima apskritai vengti tam tikrų temų. Miegojimo (prasčiau miega), valgymo (daugiau arba mažiau valgo) pokyčiai taip pat atskleidžia, kad vaikai ar jaunuoliai nesijaučiai gerai.

„Labai svarbu stebėti, ar tokias vaiko frazes apie nenorą eiti į mokyklą lydi psichosomatiniai simptomai, kaip pavyzdžiui, jam skauda galvą, prasideda migreniniai priepuoliai, jį pykina, suka pilvą, svaigsta galva, jis alpsta. Ir ypač atkreipti dėmesį į tai, kai su vaiko sveikata susijusių simptomų padaugėja, artėjant mokslo metams, – aiškina vilnietė psichologė Žydrė Arlauskaitė. –

Visada siūlau tėvams kreiptis į gydytojus. Bet gali būti, kad šie simptomai susiję su psichologiniais dalykais. Tada tai yra rimtas signalas. Jis reiškia, kad kažkas yra blogai. To negalima ignoruoti.“

Kaip padėti?

Abi vaikų ir jaunimo psichologijos žinovės tvirtino, kad tėvams yra svarbiausia surasti laiko nuoširdžiai pasikalbėti su vaikais, atidžiai juos išklausyti.

Kartais užtenka atviro pokalbio, paprasto situacijos aiškinimo, pasidalijimo patirtimi ar priminimo, kad panašias situacijas vaikas ar jaunuolis jau yra išgyvenęs. Tik pastebėjus, kad keičiasi ne vien vaiko savijauta ar elgesys, bet ir atsiranda sveikatos sutrikimų, būtina kreiptis į gydytojus specialistus.

„Paprasčiausia ir suprantamiausia pagalba yra nebėgti nuo problemos, jos neignoruoti. Reikia pripažinti ir gerbti vaiko jausmus. Suaugusieji dažnai sako, kad nėra ko bijoti. Tai ir yra ignoravimas. Čia mums yra nebaisu, o jiems gali būti baisu – kalbėjo psichologė, psichoterapeutė A. Pundzevičienė. –

Ne tik pirmaklasiai, vyresnieji moksleiviai taip pat tikisi iš tėvų supratimo, kad jie nenumos į jų nerimą ranka. Ypač tai svarbu berniukams. Mergaitėms ta baimė yra atleidžiama, o iš berniukų norima, kad jie būtų stiprūs ir drąsūs, tikri vyrai. Tačiau tiek mergaitės, tiek berniukai išgyvena tuos pačius jausmus. Kartais jiems padeda paprastos tiesos, kaip pavyzdžiui, kad drąsus yra ne tas, kuris nejaučia baimės, o tas, kuris bijo, bet tą baimę įveikia.“

Specialisčių teigimu, svarbiausia, kad tėvai nedarytų vaikams vadinamosios meškos paslaugos, stengdamiesi atžalą apsaugoti, kad šis nesusidurtų su jokiais sunkesniais išgyvenimais. Skirtingais gyvenimo tarpsniais jis su jais vis tiek susidurs, todėl tėvai turi leisti vaikams išgyventi savo jausmus, juos suvokti.