„Lagerių moterys“: trys lietuvių stiprybės liudijimai

Dokumentinio kino režisieriai Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis dirba montažinėje
Dokumentinio kino režisieriai Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis dirba montažinėje
© Eimantas Genys

„Kai nebeliks gyvų tremtį ir lagerius iškentėjusių moterų, tada teks vadovautis rašytiniais šaltiniais. Dar spėjome pačiu laiku pakalbinti šias aštuoniasdešimtmetes. Jos pasakojo gyvą istoriją apie sulaužytus žmonių likimus ir dvasinį likimo draugių gyvybingumą“, – sakė dokumentininkai Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius, neseniai baigę montuoti istorijas apie tris lietuves, kentėjusias sovietiniuose lageriuose.

Žodžiai, brangesni už vertingas knygas

Šiemet sukanka 70 metų nuo pirmųjų masinių trėmimų į Sibirą, todėl 2011-ieji paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais. Du garbaus amžiaus dokumentininkai J.Matonis ir V. Damaševičius nepirmąkart paliečia tremties, rezistencijos, genocido temas, tačiau šįsyk jie pristato šešių lagerius kentėjusių moterų liudijimus apie tris lietuves, kurių stiprybė ir palaikymas padėjo joms išlikti „pragare“.

Pasak dokumentinių televizijos laidų ciklo „Lagerių moterys“ autorių, čia galima iš liudininkų lūpų išgirsti baisybes, aprašytas „Lietuvių prie Laptevų jūros“, „Gulago archipelago“ ar „Kolymos apsakymų“ puslapiuose.

„Neįtikėtina, kai girdi tų moterų pasakojimus, kaip jos sustodavo rateliu ir susispaudusios šildydavo viena kitą, tada į rato vidurį eidavo kitos. Arba kaip Adelė Dirsytė ant cemento maišų skiaučių rašė maldas. Tai yra fenomenas, vėliau paplitęs po pasaulį ir liudijęs lietuvių dvasinį gyvybingumą“, – pasakojo J. Matonis.

Jo kolega V. Damaševičiaus primena, kad ši unikali maldaknygė iš lagerio neįtikėtinais keliais pasiekė Jungtines Valstijas. Pasaulyje ji tapo žinoma kaip „Sibiro maldaknygė“, išversta į daugelį užsienio kalbų. Tai tik vienas iš būdų, kuriuo kaip pasakojo Sibiro lageriuose kalėjusios lietuvės, vyresnės jų bendražygės – laidų ciklo herojės Adelė Dirsytė, Stefanija Ladigienė ir Nijolės Sadūnaitė – stengėsi išgyventi nežmoniškomis sąlygomis ir dar palaikyti jaunesnes likimo drauges.

reklama

Trys tikros istorijos

Dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius pripažįsta, kad pastaruoju metu tremties tema buvo „devalvuota“. Tačiau ją atgaivinti gali gyvi lagerius išgyvenusiųjų žodžiai. Sibire kalėjusios moterys į dokumentinių filmų režisierių kameras kalbėjo apie ten patirtas kančias ne sausa knygine kalba ir pasakojo ne apie iškentėtą pragarą, o tiesiog – išgyventą gyvenimą.

„Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau. Galima skaityti, ekrane matyti, kalbantį girdėti, bet niekas prieš išgyvenimą... čia gyvenimas kančia nuspalvintas, jis – gyvenimas“, – taip laiškuose artimiesiems rašė vokiečių kalbos mokytoja A. Dirsytė, sovietų nuteista dešimčiai metų lagerio ir penkerius – tremties. Ten ji, daugeliui padėjo išgyventi, tačiau pati galiausiai neatlaikė lageryje patirtų kankinimų ir išprotėjusi mirė, likus nebedaug laiko iki tremties pabaigos.

„Tos istorijos yra klaikios. Jau pati mintis, kad tuose lageriuose kalėjo moterys yra „šiurpi“. Bet jos išgyveno ir dar įrodė, kad tokios baisios gyvenimo sąlygos vienus sužlugdo, kitus sustiprina ir išgrynina jų dvasią“, – kalbėjo „Lagerio moterų“ kūrėjai.

Šį dokumentinių televizijos laidų ciklą sudaro trys pusvalandžio trukmės dalys. „Lagerių moterys“, kurioms sukurti lėšų skyrė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kol kas dar nebuvo parodytos nė viename šalies televizijos kanale.

Nuo 1941 iki 1953 į sovietinius lagerius buvo ištremta apie 280 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tremtį išgyvenusių lietuvių, kurie dabar yra garbaus amžiaus, lieka vis mažiau. Dokumentininkai J. Matonis ir V. Damaševičius spėja, kad ateityje „Lagerių moterų“ ciklą jiems dar pavyks papildyti ir sukurti daugiau jo dalių.

 

 

 

 

reklama

 

 

„Lagerių moterys“: trys lietuvių stiprybės liudijimai

Dokumentinio kino režisieriai Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis dirba montažinėje