​Žmonės be vietos: amžinas Palestinos beduinų troškulys
Specialiai Alfa.lt iš Vakarų Kranto

Beduinų gyvenimas Vakarų Krante (Antano Manstavičiaus/
Beduinų gyvenimas Vakarų Krante (Antano Manstavičiaus/
  © Alfa.lt

Visureigis pasišokinėdamas sunkiai ropščiasi stačiu kalno šlaitu, ir jau ne pirmą kartą atrodo, kad nuo žūties prarajoje mus saugo tik nedidelis stebuklas – arba vairuotojo meistriškumas. Dar niekada saugos diržai neatrodė toks geras išradimas, kaip per šią išvyką į nesvetingas Judėjos dykumos gelmes – bauginamai gražią bekelę, gerai pažįstamą tik saujelei išrinktųjų.

Dar vienas nelygumas, dar vienas nematomos jėgos bandymas išsviesti keleivius per automobilio langus – ir štai kitapus jų, žemai dauboje, pagaliau pasirodo negausi mėlynų statinių sankaupa. Atvykome. Paskutinis atsargus nusileidimas, paskutiniai žemyn riedantys akmenys, ir mes jau savomis kojomis stovime pilkšvai gelsvų uolų apsuptyje. Mėlyni statiniai kažkur toliau už nugaros, priekyje – metalinė paprastų pašiūrių pilkuma, keletas saulėkaitoje stoiškai stovinčių asilų. Pirmoji mintis – kur slėptis žmonėms ir gyvuliams vasarą, kai viską degina negailestinga subtropikų saulė?

Mus pasitinka du svetingi broliai iš beduinų Kuršanų (ar. al kuršan) klano, Abu Chalilis ir Abu Muchamedas. Jų šeimos dalijasi vieną pusmėnuliu išlinkusią daubą; po vieną ūkį vienam ragui, kuriuos jungia išdžiuvusio upokšnio vaga. Nespėję kaip reikiant apsidairyti, iškart atsiduriame po sumaniai ištiestu didžiuliu tentu – pietinė saulė šviečia į tankią nukarusią medžiagą, o mes džiaugiamės išganingu šešėliu.

Žmonės be vietos

Kuršanai – tai pusšimtis šeimų, pabirusių nederlingoje žemėje į rytus nuo biblinio Betliejaus miesto. Toliau į vakarus – kiek daugiau drėgmės sulaukiančios Judėjos kalvos. Ten auga skurdi žolė ir alyvmedžiai, plečiasi palestiniečių kaimai bei žydų nausėdijos, kyla stichinės riaušės, planuojami teroro aktai. Toliau į rytus – tuščia akmenų dykuma. Ten patruliuoja Izraelio armijos kariai, reguliariai rengiamos pratybos, turistai mėgaujasi sūriomis Negyvosios jūros vandens voniomis.

Kuršanai – žmonės be vietos. 1948 metais pasitraukę nuo Negevo dykumoje siautusio karo, jie iki šiol klaidžioja miniatiūriniame Vakarų Krante, mėgindami išgyventi sudėtingame miestų, kaimų, nausėdijų, Izraelio Saugumo sienos ir uždarų karinių zonų pasaulyje. Nabluso, Ramalos, dabar Betliejaus apylinkės – kaip ir daugelis kitų panašaus likimo Palestinos beduinų bendruomenių, Kuršanai niekur neįleidžia šaknų. Jie neturi nei nuosavos žemės, nei sukaupto kapitalo, nei noro atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo. Kuršanai augina avis, o tai reiškia būtinybę kasdien ieškoti menkų suvytusios žolės lopinėlių ir neišsekusių girdyklų. Kol šeimų galvos ir moterys su vaikais glaudžiasi nusižiūrėtose užuovėjose tarp uolų, piemenys gali ištisas dienas negrįžti po pastoge.

Šiuo metu Kuršanai apsistoję palestiniečių arabų Dar Salacho kaimo žemėje. Nepirko jos ir neišsinuomojo – neturėtų tam pinigų. Paprasčiausiai susitarė, kad galės čia prisiglausti, kol vėl ateis metas judėti. Visada gali atsirasti tokių, kurie juos paskubins.

Izraelio teismai tvirtina, kad Kuršanai dykumoje įsikūrę neteisėtai. Dar Salacho kaimo žemės įsiterpusios giliai į vadinamąją C zoną – okupuoto Vakarų Kranto teritoriją, kur Izraelis iki šiol išlaiko ir karinę, ir civilinę kontrolę. Dar Salacho žmonės gali tartis su Kuršanais kiek panorėję – izraeliečių teisininkų vertinimu, jų galimybės laisvai disponuoti savo nuosavybe išlieka ribotos. Maža to, Kuršanų piemenys dykumoje kartais nuklysta į už 5 kilometrų prasidedančią uždarą karinę teritoriją – už tai jiems gresia pusės metų areštas. Kartais jie randa nesprogusių artilerijos šaudmenų – tai kelia pavojų avis ganantiems vaikams.

Valdžia grasina nugriauti „nelegalius statinius” – ir anksčiau ne kartą yra tai padariusi, paskutinį kartą – 2012 metais. Kuršanai, likę be pastogės, pirmiausiai stengiasi išsaugoti savo gyvulius – be jų lauktų badas ir mirtis. Jie jau žino – kurį laiką teks pakentėti, o vėliau pasirodys situaciją stebinčių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų pagalba, ir galima bus bandyti toje pat ar kitoje vietoje iš naujo kurti savo gyvenimą.

Ar jie norėtų kada nors sugrįžti į Negevą? „Žinoma! Juk ten – mūsų žemė, izraeliečiai mus iš jos išvarė”, – broliai pradeda karščiuotis. Mus iš šono nebyliai stebi vieno iš jų žmonos su vaikais. Broliai laikosi amžių patikrintos svetingumo tradicijos: iš pradžių pavaišina turkiška kava, vėliau atneša saldžios arbatos.

Šiek tiek kavos, šiek tiek arbatos, paplotis namie keptos duonos – visa tai kone aukso vertės. Dykumoje visa ko matas – vanduo. Gerdamas šeimininkų patiektą arbatą, nesi tikras – galbūt jie su tavimi dalijasi priešpaskutiniu lašu.

Nuolatinis vandens trūkumas

Kuršanai neturi šulinio, iš kurio galėtų pasisemti gyvybę nešančio skysčio, šalia jų pašiūrių nebėga srauni srovė, iš po žemės netrykšta šaltinis. Jų gyvenimas bėga kiek kitonišku ritmu, nei esame pratę. Jį įrėmina du mėnesius trunkantis lietingasis sezonas ir nuolatinė, nesibaigianti sausra. Žiemą iškritę krituliai beregint susigeria į godžią žemę. Vienintelė išeitis – juos gaudyti ir itin taupiai vartoti.

Prie pašiūrių – nuo žemės pakeltos didelės lietaus vandens cisternos. Ant aplinkinių kalnų šlaitų, lankomų piemenų su avių kaimenėmis, – požeminiai rezervuarai. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos aktyvistė palestinietė Asija mums teigia, kad kai kurios iš šių saugyklų, neseniai renovuotos, mena Romos imperijos laikus. Patys Kuršanai žino, kaip auginti avis, ožkas ir vištas, jie moka trumpiausiu taku ant asilo nugaros pasiekti artimiausią kaimą, tačiau savarankiškai patenkinti žmonių ir gyvulių troškulio jie vis dar negali.

„Kai kuriose bendruomenėse mes padengėme 50 proc. vandens poreikio, – tvirtina Asija. – Kiek trūksta, jie nusiperka. Kuršanų atveju mums pavyko padengti 100 proc. žmonių ir gyvulių poreikio. Šiais metais jie vandens nepirko. Tai labai gerai, nes jiems labai brangiai kainuotų.”

Beduinų teigimu, nedidelė, dažniausiai vos 3 kubinių metrų tūrio, vandens cisterna kainuoja apie 250 šekelių (180 litų – Alfa.lt). Į dykumą per akmeningą bekelę ją atitempia traktorius. Dalis vandens pakeliui prarandama, tačiau gyvulių augintojams tenka sumokėti visą iš anksto suderėtą kainą. Kito pasirinkimo jie dažniausiai neturi.

Brangų išteklių tenka taupyti – daugelyje beduinų bendruomenių vienam žmogui dienai tenka ne daugiau 20 litrų – gerokai mažiau nei Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojami 100 litrų. Dėl vandens stygiaus kenčia higiena – žmones tenka įtikinėti, kad jie dažniau plautųsi rankas ar maudytųsi. Jiems svarbiausia – patiems atsigerti ir pagirdyti gyvulius.

Kuršanai bent trumpam atsikratė nemalonios finansinės naštos. Jų moterys, anksčiau sukardavusios daugelį kilometrų, kol pasiekdavo artimiausią vandens saugyklą, dabar sutaupo daug jėgų ir laiko. Tarptautinių donorų iniciatyva laikinoje Kuršanų stovykloje atsirado ir nedidelė saulės baterija – beduinai gali retkarčiais įsijungti televizorių ar pasikrauti mobilųjį telefoną.

Išliekantis galvos skausmas – kaip apsirūpinti papildomu gyvulių pašaru. Nuolat stokojant piniginių lėšų, kartais tenka griebtis mainų – tiekėjams pigiai atiduoti ėriukus, kad būtų galima išmaitinti, o po to parduoti bent suaugusius gyvulius.

Maža to, virš Abu Chalilio ir Abu Muchamado šeimų visą laiko kybo naujo iškeldinimo grėsmė. Jie žino, kad Izraelio teismas jau yra priėmęs sprendimą griauti jų statinius, tačiau kol kas nėra aišku, kada tai įvyks. Nevyriausybinė Norvegijos pabėgėlių taryba pasamdė teisininką, kad šis gintų Kuršanų interesus. „Nežinome, ko laukti, tačiau esame pasirengę prireikus vėl viską atstatyti”, – per vertėją sako vienas iš brolių.

Pasirinkimų jie beveik neturi. Net jeigu Kuršanų šeimos patrauktų ieškoti naujų ganyklų, jos neturėtų garantijų, kad ir ten jų nepasieks okupacinio režimo ranka. Beduinai negali pernelyg priartėti ir prie palestiniečių arabų gyvenviečių, kurioms žemė reikalinga žemdirbystei ir naujų namų statybai. Alternatyva būtų atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo ir apsigyventi miestuose, tačiau gyvulių augintojai stokoja moderniam gyvenimui būtinų įgūdžių, todėl jų greičiausiai lauktų skurdas ir tradicinių socialinių ryšių griūtis. Kol kas tik dalis vaikų išsiunčiami gyventi ir mokytis į palestiniečių gyvenvietes, tačiau ten jiems tenka kone našlaičių dalia – tėvai pernelyg toli, kad kasdien padėtų ar bent kiek dažniau aplankytų.

47 metai pastatų naikinimo

Kuršanus mes palikome vos po kelių valandų pokalbio. Jie liko su savo bėdomis ir savo nerimu dėl ateities. Jų, kaip žmonių be vietos, statusas yra ypatingas, tačiau jis atspindi tik vieną iš daugelio okupacijos nulemtų kraštutinumų. Kaip rodo tarptautinių organizacijų ir žmogaus teisių gynėjų renkami duomenys, ne vien klajokliai gyvulių augintojai turi baimintis dėl savo pastogės ir tolesnio gyvenimo Vakarų Krante sąlygų.

2011 metais Jungtinių Tautų (JT) Humanitarinių reikalų koordinavimo tarnyba konstatavo, kad didžiąją dalį, daugiau nei 60 proc., Vakarų Kranto teritorijos sudaro vadinamoji C zona, kurioje Izraelis išlaiko tiek karinę, tiek ir civilinę kontrolę, ir kur gyvena apie 300 tūkst. žydų naujakurių ir vos apie 150 tūkst. palestiniečių, iš jų apie 27 tūkst. pusiau sėslių beduinų bei kitų gyvulių augintojų. Nausėdijos, neteisėtos pagal tarptautinę teisę, toliau subsidijuojamos Izraelio biudžeto lėšomis ir plečiasi be didesnių apribojimų, kai tuo metu palestiniečiai yra visiškai priklausomi nuo Izraelio pareigūnų išduodamų leidimų statyboms, giluminiams vandens gręžiniams bei kitoms būtiniausioms reikmėms. JT agentūros duomenimis, net 70 proc. C zonos teritorijos apskritai draudžiamos bet kokios palestiniečių statybos, ir tik mažiau nei 1 proc. žemės numatyta palestiniečių infrastruktūros plėtrai.

JT agentūros duomenimis, vien 2011 metais C zonoje buvo nugriauti 560 palestiniečių statiniai, įskaitant apie 200 gyvenamųjų pastatų bei 46 lietaus vandens cisternas. Be pastogės dėl šių veiksmų liko daugiau nei 1 tūkst. asmenų, tarp jų – beveik 600 vaikų. 2012 metais, pasak Izraeliečių komiteto prieš namų griovimą (ICAHD), nugriauta 600 palestiniečių statiniai, iš jų 189 gyvenamieji namai.

Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch” 2013 metų rugpjūtį perspėjo, kad pakartotiniai statinių griovimai Vakarų Krante gali būti prilyginti bandymui jėga keisti okupuotos teritorijos gyventojų sudėtį, kas, pagal Ketvirtąją Ženevos konvenciją, sudaro karo nusikaltimą.

Pasak dar 1997 metais įsteigto ICAHD, per 47 metus okupacijos metus Izraelio pareigūnai Vakarų Krante iš viso nugriovė mažiausiai 27 tūkst. palestiniečių gyvenamųjų namų bei kitų statinių. Žmogaus teisių gynėjai atvirai kaltina Izraelio valdžią, kad ši ne tik piktybiškai nevykdanti savo įsipareigojimų okupuotos teritorijos gyventojams, bet ir mėginanti apsunkinti palestiniečių gyvenimą bei priversti juos emigruoti.

​Žmonės be vietos: amžinas Palestinos beduinų troškulys

Beduinų gyvenimas Vakarų Krante (Antano Manstavičiaus/
+35