Išskirtinė prezidentės užsienio politika ir jos vaisiai

D. Grybauskaitė pati taiso galutinį kalbos variantą (R. Stankevičūtės nuotr.)
D. Grybauskaitė pati taiso galutinį kalbos variantą (R. Stankevičūtės nuotr.)

Siekdama sustiprinti pragmatinį užsienio politikos elementą Dalia Grybauskaitė inicijavo artimesnį dialogą su A. Lukašenkos režimu. Čia, matyt, buvo siekiama kompleksinių tikslų: atkreipti ES dėmesį į save, parodyti, kad galima tartis su režimu kitais nei įprasta metodais, sustiprinti ekonomines Lietuvos galimybes Baltarusijos sąskaita bei pabandyti spręsti pasienio gyventojų tarpusavio komunikacijos problemas, o taip pat pakalbėti apie atominės elektrinės problemas. Papildomai, ko gero, buvo siekiama pabandyti įkalbėti A. Lukašenką suminkštinti savo požiūrį į opoziciją bei užsiminti jam apie Lietuvai rūpimus nusikaltėlius, priglaustus kaimyninėje šalyje.

Tačiau, kaip jau įprasta prezidentei, taktiniai šio žingsnio aspektai nebuvo paskaičiuoti ir važiavimas į Baltarusiją rinkiminės karštinės metu reiškė tik vieną – A.Lukašenkos propagandinė mašina pasinaudos proga išaukštinti visų pirma jo politines galimybes (taip ir įvyko – D.Grybauskaitės vizitas gretimoje šalyje visų pirma buvo traktuojamas kaip A.Lukašenkos palaikymo prieš rinkimus vizitas). Juolab kad suplanuotas susitikimas su opozicija Minske pavirto į ilgą (kelių valandų) opozicijos atstovų lūkuriavimą Lietuvos ambasadoje, kol prezidentė teiksis atvykti į ambasadą po šiltų pabendravimų su savo kolega. Opozicija labai skaudžiai įvertino tokį priverstinį laukimą.

Tačiau Lietuvoje prezidentė tęsė įprastą kalbėjimą be turinio: „Lietuvai svarbi konstruktyvi ir stabili kaimynystė“, „O nepriklausoma Baltarusija – Lietuvos interesas. Visada pasisakau ir pasisakysiu už dialogo ir bendradarbiavimo su kaimynais metodą“, - teigė ji metinėje kalboje, neužmiršdama pabrėžti antidemokratinių bei žmogaus teisės pažeidimų netoleravimo.

Santykiai su Baltarusija Lietuvoje įgijo keistus atspalvius. Prezidentės ir kitų už užsienio politiką atsakingų institucijų nesusikalbėjimas, pozicijų bei veiksmų nesuderinimas atsiliepė bendro požiūrio į Baltarusiją išnykimu. Dabar kiekvienas galėjo pagal savo supratimą kalbėti arba apie pragmatiškumą politikoje ir siekį išgauti konkretų pelną Lietuvai, arba apie žmogaus teises ir protestuoti prie Baltarusijos ambasados, arba tiesiog samprotauti apie neapibrėžtus regioninius ES interesus ir atsivėrusią naują santykių su Baltarusija galimybę.

Tačiau realybėje mes praradome galimybę koordinuoti savo veiksmus, pametėme bendro sprendimų vardiklio pojūtį santykiuose su Baltarusija. Visos institucijos ėmė veikti „autonomiškai“, tarsi vykdydamos savo užsienio politikas. Todėl apmaudus ir, sakyčiau, potencialiai tragiškas atvejis, kada Teisingumo ministerija Baltarusijai atskleidė duomenis apie šios šalies žmogaus teisių gynėjų pinigus, laikomus mūsų šalies bankuose, yra dėsninga vieningos Lietuvos užsienio politikos doktrinos išplovimo pasekmė.

Taip, galima daug kalbėti apie formalią valdininkų pareigą veikti pagal įstatymo raidę, nekreipti dėmesio į ideologinius niuansus ir reikalauti iš visų juridiškai tikslaus taisyklių vykdymo. Tačiau politikoje nekreipti dėmesio į politinio režimo specifikas, į ideologines vertybes – reiškia atsisakyti realistinės politikos ir tapti paprastu statistu kitų valstybių bei režimų politiniuose žaidimuose. D.Grybauskaitės deklaruotas konstruktyvumas ir pragmatiškumas užsienio politikoje mus natūraliai vers daryti tokias klaidas ir ateityje. Nuo šiol galvoti apie iniciatyvas santykiuose su kaimynais bus labai sunku.