Ozolas: Rusija – tai baisus pūvantis siaubūnas

Romualdas Ozolas (R. Vilimo nuotr.)
Romualdas Ozolas (R. Vilimo nuotr.)
  © Fotobankas

Neseniai vykusioje tarptautinėje konferencijoje europarlamentaras prof. V. Landsbergis teigė, kad „pasaulis taptų kitoks ir pati Rusija būtų laimingesnė, jei būtų išsilaisvinusi nuo savo imperinės dvasios“. To nepadariusi ji liko pasaulio problema. Ir tai yra „didžiausia visų nelaimė“. Prieš porą mėnesių su Jumis aptarėme santykius su Lenkija. Kaip ir kokį matote kitą slavų kaimyną – Rusiją?

Apie šios valstybės perspektyvą kalbėti yra labai problemiška. Tokie politiniai pareiškimai turi tam tikrą reikšmę šiadien mūsų atvirai vykdomame informaciniame kare. Šia prasme sutikčiau, kad Rusiją praradome. Bet nedrįsčiau sakyti kategoriškai, nes kiekvienos tautos galimybės yra sunkiai išmatuojamos. Kartais ji gali padaryti tai, ko pati nesitiki.

Jeigu būtų galima kalbėti apie tai, kad Rusija dabar turi žingsniuoti demokratijos perspektyvos link, tai būčiau daugiau linkęs kalbėti apie režimą, o ne apie tautą. Putino režimas yra aiškiai autoritarinis ir autokratinis. Jie patys tai vadina valdomos demokratijos modeliu.

Nauja jų sąvoka...

Taip, bet greičiausiai pasiskolinta iš kinų, nes pavidalai, kuriais vykdoma Rusijos modernizacija, labai primena kinų pavidalus. Tik Rusijai ne taip lengvai sekasi, kadangi, skirtingai nuo Kinijos, ten įvyko daug lemtingų pakitimų, visiškai išvedusių Rusiją iš buvusios komunistų partijos kontrolės, kurią kinai vis dar išlaiko. Tad demokratijos perspektyva yra daugiau rusų tautos negu šiandien Rusiją tvarkančio režimo problema.

Šitas Putino režimas niekada ir nekalbėjo apie kokią nors vakarietiško tipo demokratiją. Tik apie specifinę rusų skirtybę nuo Vakarų atitinkančią savivaldos formą, kurią galėtume vadinti šiek tiek demokratine.

Jeigu bandytume pažiūrėti, kas šitą režimą privertė labai ryžtingai atsisakyti bandymų, kurie buvo būdingi Jelcinui, tai čia būtų atskiras klausimas.

Negausi ir komplikuota Baltarusijos opozicija aiškina, kad jai sunku oponuoti Lukašenkos režimui, nes gudų tauta, niekada neturėjusi valstybingumo, diktatorių šiaip ar taip myli. Tačiau ir Rusijoje Jelcino demokratijos želmenėliai kažkodėl nepridygo, jau nekalbant apie tai, kad nesuvešėjo? Prieš režimą protestuoja pavieniai asmenys.

Nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija susiduria su šia problema – kai atsiranda kažkas, kas kalba apie tikrąsias asmens laisves, kaip jas bandyta formuluoti visoje Europoje, einant į Naujuosius amžius. Bet tik tada, kai Rusijoje ateina į valdžią žmonės, kurie realiai bando kažką padaryti, tik tada vyksta kokie nors esmingesni Rusijos atsinaujinimo žingsniai. O po jų būtinai seka restauracija ir grįžimas į tingų juslinį gyvenimą žmonių viduje, ką ryškiausiai Rusijoje atstovauja pirklija. Toks neproduktyvus gyvenimas dangstomas imperiniais užkariavimais. Charakteringiausias čia būtų Petras I, kuris bandė iškirsti „langą į Vakarus“.

Prilyginčiau tą bandymą šių laikų Jelcino bandymams iškirsti langą į Vakarus. Gorbačiovas buvo gudrus politinis spekuliantas, o Jelcinas buvo naivus politinis idealistas. Bet jis padarė pakankamai daug, būdamas tikras rusas ir žinodamas Rusijos gyvenimo realijas taip gerai, kad net mokėjo jas panaudoti savo reikalams labai meistriškai.

Istorikas Jurijus Afanasjevas tik neseniai sakė, kad mes, lietuviai, gal kiek pervertiname Jelciną, nes esą tiek jis, tiek Gorbačiovas buvo „jagody odnogo polia“, t. y. to paties darželio gėlytės (pažodžiui – „vieno lauko uogos“)?

Sutinku su tokiu vertinimu, bet skirtumas tarp jų buvo pakankamai ryškus. Jeigu Gorbačiovas buvo – jei žinote, pelkėse auga tokios girtuoklės, kurios apglušina savo kvapu – girtuoklė, tai panaši uoga yra mėlynė, o tai jau būtų Jelcinas. Gryna rusiška mėlynė, išaugusi kolektyviai, vešli tiek, kiek patogus yra biotopas, kiek yra šešėlio. Jelcinas, augintas specifiškai rusiškos komunistinės nomenklatūrinės aplinkos, puikiai naudojosi nomenklatūrinės kovos metodais, perimdamas valdžią iš Gorbačiovo.

Tik visas reikalas buvo tas, kad Gorbačiovas dar nebuvo priverstas elgtis taip, kaip elgėsi Jelcinas, tai Jelcinas nebeturėjo alternatyvų. Rusija buvo įsiūbuota „perestroikos“, taip vadinamasis demokratinis Rusijos judėjimas į paviršių buvo iškilęs tiek, kad teko su juo sutikti kaip su realybe. Jelcinas tuo pasinaudojo labai puikiai. Čia yra jo tikrasis įnašas į Rusijos istoriją. Kas atsitiko? Jelcino laikais buvo sunaikinta komunistų partija. Ne tik formaliai, kaip jis paskelbė.

Ukazu... (savo potvarkiu – aut. past.)

... Taip, bet ir realiai. Komunistų partijos struktūros buvo eliminuotos beveik iš visų valdžios institutų. Ir užsiliko tiek, kiek užsiliko žmonėse.

Bet kas yra ypač svarbu – Jelcinas sugebėjo prie ekonomikos prileisti jaunąją kartą. Žiaurių galvažudžių, plėšikų, banditų gaują, kuri sugebėjo sunaikinti visus, kurie kliudė tą turtą perimti ir tapti naujaisiais Rusijos ekonomikos „kūrėjais“. Chodorkovskis čia yra tipiškas pavyzdys to, ką reiškė nesutikimas bendradarbiauti su valdžia, kai atėjo laikas pasakyti – demokratija išsisėmė, turtas perimtas, kompartija nušalinta, tai va, kas nepaklausė, tai gavo, kas buvo numatyta. Kurie spėjo pabėgti, tie pabėgo. Visi kiti – dabar labai sėkmingai bendradarbiauja su naująja valdžia.

Bet nebūkime akli ir matykime, kas atsitiko iš esmės. Daug svarbiau nei oligarchų klano sukūrimas. Išsivadavo tauta. Ir pasirodė, kad tai – baisus siaubūnas. Be jokių šarvų ir visiškai neatpažįstamas padaras, kuris liula įvairiausiose vietose, ėda pats save, pūva ir taip toliau. Jelcinas šitai pamatė pačioje pabaigoje. Jis davė laisvę Rusijai, bet nacija nacionalistinė iš pat pašaknų, etniškai, imperialistiška, jei tam imperializmui suteikiama valstybinė forma, tačiau ir turėjo bandyti ieškoti naujų valstybės egzistavimo formų. To neįvyko.

Buvo kariniai sunkvežimiai su užrašu „LIUDI“, o paskui atsirado Putino partija „NAŠI“, kuri, Breiviko žodžiais, yra tobula nacionalistinė partija. Iš tiesų Rusija ir Tarybų Sąjungoje buvo giliai nacionalistiška, net ne respublika, o bendruomenė, kuri rėmėsi rusų nacija, bandančia pritraukti į save tokio pat vidujinio nusiteikimo žmones – kosmopolitus ir internacionalistus. Kada reikia, tas kosmopolitizmas naudojamas vietoje, o internacionalizmas išmetamas į išorę. Ir jie šitaip puikiausiai veikė. Bet kas atsitiko?

Išnaudoti resursai. Ir kaip kiekviena imperija, išnaudojusi resursus, žlunga. Kaip atsirado Putinas? Jelcinas mums jį davė. Jeigu jis nebūtų norėjęs, jei nebūtų sumąstęs, jei nebūtų pritaręs savo patarėjams, tai jis nebūtų atvedęs šito žmogaus, nes jis pats jo nežinojo. Jis tik su džiaugsmu pasakė: „Atsisveikinu su jumis, leiskite man ramiai numirti.“

Bet gal niekas kitas, kaip sakote „pūvančio padaro“, išskyrus KGB, kuriai atstovauja ir reprezentuoja Putinas, ir nesuvaldytų?

Mano galva, tas atsinaujinimas, Rusijos atsibudimas vieną gražų rytą, kaip nacionalistinės bendruomenės atsibudimas, buvo neišvengiamas iš principo. Jelcinas bandė šiek tiek tai pristabdyti, tačiau nebuvo pasibaigęs turto perėmimo procesas. Kada turtas buvo perimtas ir buvo galima pradėti tartis su turto savininkais dėl politinių dalykų, aplinka pasakė: „Eik, Jelcinai, iškentėjai antrąją kadenciją, eik.“

O Rusija per tą laiką neteko galutinio šarvo ir pasijuto baisiai vieniša, nelaiminga – kaip liaudis, kaip tauta – gerianti ir besiblaškanti.

Ir kai buvo pasiūlytas tas variantas – kažkas pažįstamo ir tikro (R. Ozolas kalba apie įpėdinio – Vladimiro Putino – paskyrimą prezidentu, nepasibaigus antrajai Boriso Jelcino kadencijai – aut. past.), jis buvo priimtas. Net Rusijos jaunimo, kuriam reikia vado, jėgos. Jeigu tam jaunimui duodi dvasinę satisfakciją, tai viskas bus gerai. Su tokia įvykių eiga sutiks ne visi, bet masė su tuo sutinka.

Ir joks „liberalesnis“ Medvedevas nebus tinkamas, kaip jis ten besiblaškytų ar besimaivytų prieš mus, čia, Europoje, esančius. Todėl ir vertinu Jelcino indėlį kaip esminį Rusijai išsilaisvinant iš bolševizmo, iš bolševikinio komunizmo. Ir išvedimą į ribą, kada Rusija jau galėjo laisvai ieškoti naujų savo būties ir buvimo formų, remdamasi nebe praeitimi, o ateitimi, t. y. jaunąja karta. Šito nebuvo nepadaryta.

Rytoj skaitykite antrąją pokalbio su R. Ozolu dalį: „Gyvename Brazausko ir Zuoko mutinyje!“

Ozolas: Rusija – tai baisus pūvantis siaubūnas

Romualdas Ozolas (R. Vilimo nuotr.)
+4