Abraomo prakeikimas: atskirtis ir neapykanta patriarcho mieste
Specialiai Alfa.lt iš Vakarų Kranto

Hebronas (Antano Manstavičiaus/
Hebronas (Antano Manstavičiaus/
© Alfa.lt

Jei norite pamatyti Izraelio okupaciją, keliaukite į Hebroną, siūlo Palestiną ne iš nuogirdų pažįstanti lietuvė. Tarsi nepakaktų karinių šarvuočių judriose sankryžose, eilių prie patikros punktų, per svetimą žemę vingiuojančios Atskirties sienos bei naujakurių gyvenviečių, kurios tarsi modernios pilys kyla Vakarų Kranto aukštumose, iš pažiūros nepasiekiamos ir neįveikiamos.

Ir vis dėlto pamatyti tą „tikrąją” okupaciją – smalsu. Todėl maršrutiniu mikroautobusu pajudame į pietus keliu, prasispraudusiu tarp akmeningų senosios Judėjos kalvų. Kur bepažvelgtum, visur žmonių veiklos ženklai – teritorijoje, tik kiek didesnėje už Klaipėdos apskritį, ir dar suspaustoje tarp nausėdijų bei dykumos, kiekvienas žemės lopinėlis kone aukso vertės. Gyvajai gamtai čia palikta stebėtinai mažai vietos.

Pakeliui arabiški pavadinimai ištisai sumišę su hebrajiškais – tiesiog mūsų akivaizdoje dėliojasi sudėtinga mozaika, už kurios nesunku įžvelgti didžiųjų nesutarimų šaltinį. Palestiniečių ir žydų gyvenvietės, rodos, vienu metu ir traukia viena kitą, ir stumia šalin, o šios sąveikos rezultatas, kaip mes žinome iš spaudos pranešimų, gali būti tiesiog pražūtingas.

Hebronas, arba arabiškai Al Chalilis, iš pradžių menkai teprimena miestą, brangų visoms trims biblinį patriarchą Abraomą geruoju mininčioms religijoms. Mus pasitinka automobilių spūstys, dulkės ir kurtinantis triukšmas. Atrodo, kad visas miestas vienu metu išėjo į gatves.

Svetimšaliui pasislėpti minioje – kebli užduotis. Vietiniai paaugliai skuba pademonstruoti savo anglų kalbos žinias, stebisi, ką atvykėliai iš tolimo krašto veikia Hebrone. Smulkūs prekeiviai pakelėje lyg susitarę kartoja „sveiki atvykę”. Šiaip ne taip susiorientavę, žengiame senamiesčio kryptimi. Pakeliui prie mūsų, žadėdama parodyti kelią, trumpam prisijungia jauna anglų kalbos mokytoja Šoruk. Arabiškai jos vardas reiškia Aušrą. „Norėjau būti žurnaliste, – atskleidžia ji. – Tačiau čia moterims nėra taip paprasta.”

Šoruk kilusi iš palestiniečių pabėgėlių giminės. Anksčiau glaudėsi Jordanijoje, vėliau grįžo į Vakarų Krantą ir įsikūrė Hebrone. Neturi didelių vilčių apsigyventi Jeruzalėje – jai, kaip pabėgėlei, to neleistų Izraelio įstatymai. Vis dėlto yra savo akimis mačiusi, kaip gyvena palestiniečių kaimynai. „Tel Avive – labai gražu”, – sako tarsi užsisvajojusi.

Su nepatogiais kaimynais Šoruk tenka susidurti ir Hebrone. Iš pradžių sunku suprasti, kodėl virš klaustrofobiškai siauros senamiesčio gatvelės ištiestas tinklas, o daugybė parduotuvėlių žvelgia į mus aklinai uždarytomis durimis. Mūsų savanorė gidė mosteli ranka aukštyn – „ten gyvena naujakuriai”. Plačiau neaiškina. Tik vėliau sužinome, kad tankus tinklas skirtas apsaugoti palestiniečius nuo iš viršaus lekiančių akmenų, o parduotuvės – šimtai jų – uždarytos vienašališku Izraelio pareigūnų sprendimu.

Kontrolė ir pasipriešinimas

Kiek aiškiau pasidaro, pakilus ant nevyriausybinės organizacijos, Hebrono reabilitacijos komiteto (HRC), stogo pačioje senamiesčio širdyje. Esame tarsi didelio indo dugne, o iš visų pusių į stačius kalvų šlaitus kopia miestas – didžiausias Vakarų Krante ir antras palestiniečių teritorijose, po liūdnai pagarsėjusios Gazos. Mūsų pašnekovas Anasas ranka brėžia liniją iš rytų į vakarus – čia gyvenantys naujakuriai. Ant aukštumų stūksantys Izraelio armijos įtvirtinimai iš dviejų pusių leidžia kontroliuoti ypatingąją zoną „H2” – palestiniečių savivalda čia neturi jokio balso.

Žvalgomės toliau. Didelė Izraelio vėliava su Dovydo žvaigžde išdidžiai plaikstosi tarp HRC būstinės ir masyvios, romėnų laikus menančios Ibrahimo (Abraomo) šventyklos. Kitoje pusėje, maždaug ten, iš kur atėjome, ant palestiniečių namo stogo budi keletas automatais ginkluotų Izraelio kareivių. Nuo jų mus tarsi gilus plyšys žemėje skiria siaura tinklu dengta gatvelė – gal net ta pati, kuria ėjome į priekį.

Hebrone gyvena daugiau nei 200 tūkst. palestiniečių. Visai šalia miesto, Kirjat Arbos nausėdijoje, įsikūrę ir keli tūkstančiai žydų naujakurių. Tačiau tik ypatingai drąsūs – ir ideologiškai motyvuoti – naujakuriai drįsta gyventi pačioje Hebrono širdyje, saugomi sustiprintų Izraelio kariuomenės pajėgų. „Jie turėtų būti pamišę. Ne visi gali taip gyventi”, – teigia Anasas. Tuojau priduria, kad naujakuriams esą niekas negresia – tuo galima ir suabejoti.

HRC, sulaukiantis finansinės paramos tiek iš daugelio Vakarų valstybių, tokių kaip Švedija, Norvegija, Vokietija ir Lenkija, tiek ir Persijos įlankos šalių bei Palestinos savivaldos, miesto centre užsiima senų pastatų renovacija. Padalytame mieste tai – rimtas iššūkis okupaciniam režimui. Organizacijos deklaruojama misija – „išsaugoti Hebroną kaip istorinį palestiniečių arabų miestą, kad jo kultūrinio ir architektūrinio palikimo neperimtų izraliečių naujakuriai ekstremistai”. Žydų nausėdijos po 1967 metų karo pirmiausiai kūrėsi iš palestiniečių atimtuose pastatuose, o pastaruoju metu daugiausiai plečiasi ištuštėjusių parduotuvių ir kitų statinių „sąskaita“. HRC siekis – iš naujo apgyvendinti kuo daugiau tuščių senamiesčio namų, kad juos būtų sunkiau užimti žydų naujakuriams.

Anaso žemėlapyje sužymėti taškai – pastatai, kuriuose jau įsikūrę Izraelio kariai ir naujakuriai. Pašnekovas sklandžiai pasakoja palestinietiškąją Hebrono istorijos versiją, planšetėje įjungęs profesionaliai parengtą prezentaciją – su nuotraukomis, informatyviomis schemomis, kontrastuojančiais skaičiais. Nesunku įsitikinti, kad penkias senojoje Hebrono dalyje įsikūrusias nausėdijas, ar veikiau senų pastatų sankaupas, iš visų pusių, neskaitant kelio į Kirjat Arbą, supa palestiniečių kvartalai.

Senamiestį kertanti sustiprinto saugumo zona – rimtas iššūkis vietos gyventojams, neturintiems Izraelio paso. Jiems, kad patektų iš taško A į kitapus gatvės esantį tašką B, tenka daryti didelį lankstą. Ten, kur Izraelio valdžia draudžia palestiniečiams atidaryti savo namų duris, šiems tenka iš savo butų ir į juos lipti per kiemo pusėje įrengtus langus – tam į sieną atremtos mažos kopėtėlės.

Goldsteino beprotybė

Tačiau mūsų dokumentai leidžia be didesnių kliūčių kirsti atskirties linijas. Pirmiausiai pasukame link Ibrahimo mečetės, arba Patriarchų urvo, kaip jį vadina judaizmo tikintieji. Prie patikros punkto budinti Izraelio karė neatrodo labai patenkinta, tačiau, kiek paklausinėjusi, įleidžia vidun.

Vienoje pastato pusėje – įėjimas musulmonams, kitoje – judėjams. Mes renkamės mečetę – kažkur čia, ant tūkstančių kojų per amžius nušlifuotų akmenų, 1994 metų vasario 25 dieną buvo pralietas daugybės musulmonų kraujas. Kirjat Arbos naujakurys gydytojas Baruchas Goldsteinas tądien, musulmonams atliekant ramadano apeigas, o žydams švenčiant Purimą, įžengė į šventyklą, apsirengęs Izraelio armijos kario uniformą, palaukė, kol musulmonai pasisuks į Mekos pusę ir atsiklaups maldai, o tada pradėjo automatiniu ginklu šaudyti beginklėms aukoms į nugaras.

Vienas žymiausių Izraelio teroristų, aktyviai dalyvavęs ekstremistinės „Kach” partijos veikloje, tądien nužudė 29 musulmonus, o dar 125 sužeidė. Gyvam Baruchui ištrūkti nepavyko – pasakojama, kad jis šaudė tol, kol kažkas iš maldininkų sviedė gesintuvą ir pataikė jam į galvą, o tada jį užgriuvo ir mirtinai sumušė įniršusi minia. Okupuotame Vakarų Krante netrukus įsiplieskė masinės riaušės; per jas žuvo dar beveik 40 žmonių, daugiausiai palestiniečių.

Tų pačių metų kovą, baigiantis 40 dienų gedului dėl B. Goldsteino aukų, palestiniečių ekstremistinė organizacija „Hamas” pirmą kartą surengė savižudžio teroristo išpuolį Izraelio teritorijoje – anksčiau tokios atakos apsiribodavo okupuotomis teritorijomis. Musulmonams ir žydams brangi Abraomo šventykla Hebrone kurį laiką buvo uždaryta, o vėliau joje nustatyta nauja griežta tvarka – tarp skirtingų konfesijų maldos salių pastatyta pertvara, kurią peržengti tikintiesiems draudžiama.

Iki šios dienos tiek musulmonai, tiek ir žydai gali laisvai apžiūrėti patriarcho Abraomo (Ibrahimo) ir jo žmonos Saros paminklinius akmenis – tačiau tik iš savosios pertvaros pusės. B. Goldsteino kapavietę kurį laiką puošė prašmatnus paminklas, tačiau vėliau jis nugriautas Izraelio valdžios sprendimu.

Didžioji Izraelio visuomenės dalis kone sutartinai pasmerkė B. Goldsteino nusikaltimą, nuo jo, pavadinę bepročiu, atsiribojo ir dauguma politinių lyderių. Kita vertus, atsirado ir tokių, kurie atvirai šlovino teroristą. Net ir šiandien, skaitant to meto britų leidinio „The Independent” žurnalistės Sarah Helm reportažą iš Kirjat Arbos, Hebrono naujakurių pagiriamieji žodžiai B. Goldsteinui gali nuskambėti tiesiog groteskiškai. „Nėra nekaltų arabų. Šios mirtys buvo būtinos, ir būtina nužudyti dar gerokai daugiau. Baruchas buvo didvyris, visų žydų didvyris. Jis buvo puikus vyras, kilnus vyras, švelnus vyras”, – tokius vieno naujakurių žodžius citavo britų žurnalistė.

Istorinė atmintis tuštumoje

Praėjus kiek daugiau nei 20 metų, atsitiktinis praeivis greičiausiai nepastebės jokių teroro ženklų – tik ryškią arabų ir žydų atskirtį. Ji leidžia, bent retkarčiais, sukurti idilės regimybę. Štai netoli įėjimo į sinagogą lyg niekur nieko sustoja autobusas, iš jo pasipila susijaudinusių turistų būrys. Jų laukia didelė žydiškų suvenyrų krautuvė, įsikūrusi viename iš naujakurių užgrobtų pastatų, ir, žinoma, apsilankymas didžiojoje judaizmo šventovėje.

Tačiau, žengiant tolyn Šuhados gatve, turistinį šurmulį netrukus pakeičia slegianti tyla. Dešimtys parduotuvių abipus kelio uždarytos, jų sienos išpaišytos Dovydo žvaigždėmis. Tušti stovi ir buvusio Daržovių turgaus statiniai. Netoli jų vienišas laukia arklys, o greta jo – vienas iš Izraelio karių postų. Jauni šauktiniai patikrina mūsų dokumentus, tačiau leidžia žygiuoti toliau.

Centrinė Šuhados gatvė palestiniečiams užsivėrė netrukus po žudynių Patriarchų urve, Izraelio valdžiai siekiant užtikrinti kolonistų saugumą. Tačiau iškabintos informacinės lentos hebrajų ir anglų kalbomis tai nutyli – akcentuojamas tik neva neteisingas (žydų teises suvaržęs) 1997 metų Hebrono susitarimas, kurį 2000-ųjų rugsėjį, prasidėjus kruvinam sukilimui, sulaužę patys palestiniečiai. „Po to, kai daugelis išpuolių pareikalavo aukų, šios parduotuvės buvo uždarytos kariniu įsakymu dėl saugumo priežasčių, – aiškina informacinė lenta. – Dideli, klestintys komerciniai ir prekybos centrai, neprieinami žydams, veikia arabų miesto dalyje.”

Istorinę atmintį gana vienpusiškai formuoja ir kitos informacinės lentos. Viena jų skirta dviem palestiniečių teroro aukoms, Gadi ir Dinai Levi, kuriuos 2003 metų gegužę pakeliui į Patriarchų urvą susprogdino savižudis teroristas – teigiama, kad jis iš tiesų taikęsis į netoliese žaidusius žydų vaikus. Kitos primena senesnę Hebrono istoriją, įskaitant ir 1929 metų pogromą, per kurį nužudyti 67 iš maždaug 500 miesto gyventojų žydų, o visi išlikę buvo evakuoti tuometinės britų valdžios.

Abraomo prakeikimas

Nausėdijų plėtra pačioje Hebrono senamiesčio širdyje, buvusioje pagrindinėje gatvėje, turistams pateikiama kaip teisėtas ir savaime suprantamas „sugrįžimas” į „žydų miestą”. Iš tiesų patogiau prisiminti beveik prieš 100 metų žydų patirtą susidorojimą, negu B. Goldsteino beprotybę ir jo nusikaltimą lydėjusį etninį valymą, kaip ir palestiniečių gerove besirūpinančiam HRC darbuotojui svarbiau pabrėžti tamsiąją dabartinio Izraelio okupacinio režimo pusę, o ne tai, kaip kadaise išnyko paskutiniai Hebrono gyventojai žydai. Panašu, kad žydų pretenzijų į šventąsias Hebrono vietas pagrįstumo Anasas apskritai nenori pripažinti, ir jau vien tai yra gana iškalbinga.

Tiesos galima bandyti ieškoti kažkur per vidurį. Kaip ir daugelis kitų Izraelio okupacijos scenų, padalytas Hebronas pirmiausiai atspindi akligatvį, į kurį dvi tautas stumia abipusė nesantaika, grindžiama ne vien lanksčiais pragmatiniais, bet ir nepajudinamais religiniais argumentais. Kol vienas nusikaltimas, tarsi abejotinos vertės pastatas, kyla ant kito nusikaltimo pamatų, pašaliniam stebėtojui ištuštėjusioje, negyvoje Hebrono senamiesčio dalyje gali pasidaryti trošku. Čia vis dar viešpatauja savotiškas Abraomo prakeikimas: bendros kilmės religijas išpažįstantys žmonės stoja vieni prieš kitus, nesugebėdami pasidalyti nei legendomis apipintu patriarchu, nei žeme, kur jis, kaip tikima, buvo palaidotas.

Šuhados gatvė – tarsi paminklas tokiai beprotybei, kuri vienos grupės teisę mėgina įtvirtinti kitos grupės „sąskaita“. Šiandien Izraelio naujakurių dominavimas Hebrono centre nekelia abejonių. Tačiau jis, kaip ir viso Vakarų Kranto okupacija, pirmiausiai remiasi pranašesne karine galia. Galima tik spėlioti, ar tokia tvarka yra pakankamai tvari, kad užkirstų kelią naujiems (abipusio) smurto proveržiams.

Vos už kelių žingsnių nuo išorinių Izraelio armijos postų nebeišvysime nė vienos Dovydo žvaigždės. Čia mus, rodos, pasitinka pats gyvenimas: perkami ir parduodami vaisiai, chaotiškai važiuoja automobiliai ir arklių traukiami vežimai, kažkur skuba šimtai pėsčiųjų, skamba garsi muzika. Ryškesnį kontrastą sunku būtų net įsivaizduoti.

Abraomo prakeikimas: atskirtis ir neapykanta patriarcho mieste

Hebronas (Antano Manstavičiaus/
+37