Studentai „balsuoja kojomis“ iš baimės?

Emigracija
Emigracija
  © „Lietuvos žinios“

„Lietuvos visuomenė perėjusi į piktinimosi namuose stadiją. Per šventes visi susirenkame į krūvą ir piktinamės – švietimo reforma nepatinka, dėstytojai neateina į paskaitas, nors jų studentai moka už mokslą. Pasyvumas mūsų visuomenėje labai gajus, žmonės labiau buriasi į grupes ir piktinasi, kažką daro viduje. O juk studentas, pamatęs tai, kas jį žeidžia, galėtų bent jau kreiptis į universiteto katedrą – kartais niekas nežino, kas vyksta auditorijose“, – sakė vienas studentų emigracijos priežasčių plakato autorių, Lietuvos jaunimo centro vadovas Martynas Norbutas.

Atkreipiau dėmesį į jūsų organizacijos išsakytus teiginius, kad darbdaviams pažymiai nerūpi, ir kad esama laukinės konkurencijos tarp studentų. Tai du gana paradoksalūs dalykai. Kokių jų apraiškų pastebite? – paklausiau studentų problemas garsiai išrėkti siūlančio M. Norbuto.

reklama

Taip, nei vienas darbdavys neprašo diplomo priedėlio, kuriame surašyti pažymiai – žiūri tik į gyvenimo aprašymą, kartais prašo diplomo kopijos. Todėl tie, kurie sugeba geriau save pristatyti, yra komunikabilesni, dažnai ir užima darbo vietas, o studentai, kurie yra gabūs, bet per pokalbį pasirodo ne taip gerai, lieka be darbų. Kyla klausimas, kokia studijų prasmė – galima stengtis „pralįsti“, nusirašinėti, ir gauti diplomą.

Pažymiai priklauso ir nuo studentų aktyvumo: jeigu jie mato, kad yra vertinami neteisingai, kad kiti nusirašinėja, turi kelti tai į viešumą. Tačiau studentų baimė yra gili, jie jaučiasi įbauginti. Pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Žinau atvejį, kai studentas parašė straipsnį apie blogas gyvenimo sąlygas bendrabutyje ir buvo pakviestas pasiaiškinti rektoriui. Studentas galvojo, kad bus išmestas iš universiteto – jį apgynė tik studentų atstovybė. Kita vertus, studentus vienijančios, ginančios organizacijos ne visada atstovauja jų interesams, jos dažnai pataikauja universitetų vadovybei.

Konkurencija? Studentų sąjungoms, kitoms organizacijoms nebepavyksta pritraukti žmonių ginti ne tik savo, bet ir bendrakursių teises, nes studentai jaučia: jei nemoki už studijas, tylėk, nes jei daug kalbėsi, ir tau gali tekti mokėti. Žinoma, tai nėra viešai sakoma. Mokamas ir nemokamas mokslas reguliuojamas daugybės komisijų, ir vargiai kas kečiasi, nebent į laukinį kapitalizmą. Būna atvejų, kai dėstytojai prisipažįsta studentams, kad esama tam tikrų kvotų ir dalis studentų turi neišlaikyti egzaminų, kad papildytų aukštosios mokyklos biudžetą.

Tačiau tas, kuris gavo dešimtuką, tyli, nes bijo. Mokantys už studijas yra kiek aktyvesni, bet ir jie po pirmo kurso, jei studijos nekokybiškos, kelia klausimą: kokia prasmė studijuoti Lietuvoje? Galbūt užsienyje už tą pačią kainą galima pasisemti daugiau žinių?

Sakote, kad „tūkstantinės studentų eisenos jau praeitis“. O juk visi tik ir kalba, kad jaunimas – mūsų ateitis, jie aktyvesni, nebijantys pareikšti pozicijos, neabejingi, turintys idėjų...

Paradoksas – studentai tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje buvo ta jėga, kuri darė didžiausius perversmus. Jie daug prisidėjo prie Nepriklausomybės iškovojimo – dėl jos stengėsi daugybė jaunų žmonių. Šiuo metu abejoju, ar tai būtų įmanoma, nes veikia tramdymo sistema: mokyklose mokiniai aktyvesni ir sugeba geriau ginti savo teises, o universitetuose jau pirmame kurse jaunuoliai įvelkami į tramdomąsias uniformas, kad būtų lengviau juos valdyti.

Atsimenu studentų mases eisenose dėl aukštojo mokslo reformos – kodėl tai nevyksta dabar?

Mes norime pasakyti, kad studijų kokybę galima užtikrinti ir Lietuvoje, tik reikia netylėti. Žinoma, aukštosios mokyklos darys viską, kad tik išlaikytų studentus ir paskui juos keliaujančius pinigus – žinau atvejį, kai buvo priimta tiek studentų, kad auditorijose jie sėdėjo ant palangių ir grindų, nes nebetilpo. Ir galiu pasakyti asmeninį pavyzdį: mes išmetėme vieną dėstytoją, nes jis nieko nedarė per paskaitas, į jas neateidavo, dėstė pasenusiais metodais iš senų konspektų. Turiu omenyje, kad reikia stengtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl būsimų studentų: procesas užtruko, bet po mūsų atėję studentai jau nebeturėjo klausytis atsainiai į savo darbą žiūrėjusio dėstytojo.

Tam tikri socialiniai sluoksniai emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl pačios valstybės valdymo sistemos, kuri daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Tačiau kalbant apie studentus, gali būti ir taip, kad emigracija nebūtų menkesnė net Lietuvai pasiekus norimą socialinės ir ekonominės gerovės lygį, nes globalizacija, galimybė keliauti, patirti daugiau vis tiek darytų įtaką. Ką apie tai manote?

Pamatyti pasaulio galima ir pasirinkus „Erasmus“ programą – jei vilioja noras įgyti kitokios patirties, pasėdėti didesnėse bibliotekose, pažinti kitas kultūras. Mes kėlėme klausimą, kodėl dabartiniai moksleiviai dažnai apskritai nebestoja į universitetus Lietuvoje, o pasirenka ne pačias geriausias mokyklas užsienyje – vien tam, kad išvažiuotų.

Jie nenori būti čia, mokėti už mokslą. Vyksta bėgimas, o kai tu išbėgi, sugrįžti yra sudėtingiau. Daugelis pasilieka, nesikrauna lagaminų atgal, arba meta studijas ir susiranda darbą. Tokių „tyliųjų“ emigrantų mes turime tūkstančius.