Tapymo ant vandens mokytoja pravardžiuojama „koperfilde“

EBRU technika užsikrėtusi Eglė Veršininienė
EBRU technika užsikrėtusi Eglė Veršininienė
  © Asmeninis albumas
Inga Labutytė | Alfa.lt
2011-07-02 10:00

 Vandens vonelė – tarsi sielos veidrodis

Šiandien moteris rengia įvairias socialines iniciatyvas susijusias su EBRU, arba tapyba ant vandens. Menininkė mokydama šios technikos jau lankėsi trejuose vaikų globos namuose, ir nejučia į eilę „susirikiavo“ dar 15 įstaigų. Be to, moteris jau viešėjo onkologinėmis ligomis sergančių vaikų skyriuje.

E. Veršininienė įsitikinusi, jog EBRU menas – tai puiki terapija. Užsiėmimas trunka apie dvi valandas ir jo metu žmogui pavyksta į vandens vonelę išlieti įvairiausiais susikaupusias emocijas. Tai tarsi žmogaus sielos veidrodis, su visais jo prisiminimais ir emocijomis, kurie nebūtinai būna teigiami ar šviesūs.

Šiuo metu moteris vykdo projektą, kuriuo siekia sumažinti atskirtį bei susvetimėjimą tarp tėvų ir vaikų.

 Osmanai draudė piešti gyvūnus ir žmones

Piešimas ant vandens, vadinamas EBRU menu, o pati menininkė į pamokas kviečia žodžiais „sukurkime mažą stebuklą“.

Tapyba ant vandens atsirado Osmanų imperijoje prieš maždaug 900 metų. Nuo seniausių laikų išlaikytos ne tik dažų gamybos iš gamtinių medžiagų tradicijos, tačiau ir tam tikri įsitikinimai. Pavyzdžiui, ant vandens negalima piešti žmonių ir gyvūnų kontūrų, nes osmanai tikėjo, jog tokiu būdu pavagiama žmogaus siela.

Vis dėlto E. Veršininienė prisipažįsta, jog bandymų sulaužyti šią taisyklę – būta. Kartais tam tikri vaizdiniai tiesiog liejasi iš žmogaus pasąmonės į vandens „molbertą“. Viena moteris sugebėjo vandenyje nutapyti katiną, nors teigiama, jog techniškai tai padaryti labai sunku.

 Už mokytojo pamoką – kosminė suma

Eglei reikėjo pasitelkti daug ryžto ir lėšų, kad susisiektų su keliais iš 20-mties pasaulyje esančių tokios tapybos mokytojų. „Anksčiau šios tapybos paslaptys buvo perduodamos tik iš kartos į kartą. Ir dabar į norinčius išmokti EBRU – šnairuojama, ypač jei to siekia koks nors užsienietis. Mokoma tik pačių pagrindų, daug dalykų vėliau turi išsiaiškinti ir įsisavinti pats. Na, bet viskas įmanoma. Už 4000 eurų per valandą...“, - savo žinių kainą atskleidė menininkė.

Maždaug XVI amžiuje ši technika pasiekė Vokietijos dvarus ir didikus, vėliau išplito po Italiją, Prancūziją.

Aukštuomenės damos mėgdavo šiuos užsiėmimus, o kadangi nutapytą paveikslą lengva perkelti ant keramikos, šilko ar net odos, paveikslais buvo dekoruojami prabangių knygų viršeliai ar pakuojamos dovanos.

 Norvegai perkelia ant baldų, lietuviai – ant sportinių batelių

E. Veršininienė yra girdėjusi, jog šiuo metu EBRU technika tapyti paveikslai Norvegijoje yra perkeliami ant odos ir šia medžiaga aptraukiami baldai. „Tai – vienetiniai kūriniai, antrą kartą net tas pats žmogus nenutapytų tokio pat paveikslo. Bet baldus su šiais piešiniais, manau, gali įpirkti tik norvegai“, - svarstė užsiėmimus vedanti moteris. – „Bet mes kitaip eksperimentuojame su darbais. Manau, kad norint piešinį galima perkelti net ant sportinių batelių!“

E. Veršininienė tvirtino, kad susitikti ir pamatyti senąja turkų technika tapančią lietuvę panoro net į Lietuvą oficialiais reikalais atvykusi turkų delegacija. Svečiai buvo be galo nustebinti, jog tokia šalis kaip Lietuva „gali sau tai leisti“. „Iš tiesų už savo pamokas prašau tik tiek, kad atsipirktų dažai, o valdininkų ar verslo organizacijų parama tokiems projektams nesudomina. Todėl tenka pakratyti savo kišenes, ką ir darome“, - optimistiniu balsu dėstė menininkė. Kol kas moterį parėmė tik Neringos savivaldybė, o Juodkrantės poilsio namai „Ąžuolynas“ suteikė erdvę pamokoms rengti.

„Norėčiau kad Neringa būtų EBRU meno sostine“, - dėkodama rėmėjams tvirtino E. Vešininienė.

 Aplinkinių pravardžiuojama „koperfilde“  

„Neįsivaizduojate – žmonės iš kavinės ateina, dar su lėkštėmis rankose. Priglunda prie stiklo ir stebi, ką mes čia darome. Užsuka susidomėję turistai ir prasėdi visas dvi valandas, kol piešiame“, - pasakojo užsiėmimus susidomėjusiems ir globos namų vaikams vedanti menininkė. Senyvo amžiaus moterys, dalyvavusios užsiėmime, tvirtino, jog joms nebereikia gerti vaistų nuo spaudimo ar skausmo – tokia terapija puikiai atpalaiduoja.

„Šį projektą vystome nuo praėjusių metų rugsėjo ir žmonės, nesuvokiantys kaip pavyksta išgauti tokius kūrinius, mane jau vadina „koperfilde“, - linksmai pasakojo viena iš EBRU meno Lietuvoje pradininkių– Per tuos metus tapybos seansuose turėjau mokinių nuo 2 iki 70-mties metų, taigi galiu drąsiai teigti, jog tai užsiėmimas visai šeimai. Gal kiek stebina, tačiau ant vandens su malonumu tapo ir vyrai, o seneliai dar ir vaizdo kameras atsineša.“

 Natūralūs dažai ir jūros dumblių vanduo

E. Vešininienė teigimu, tapymui reikalingi dažai gaminami vos dvejose pasaulio vietose. Iš natūralių medžiagų, tokių kaip medžio anglis, išganamos vos 8 spalvos. Tuomet dažai užpilami gyvulinės kilmės tulžimi ir dar kelis mėnesius brandinami. Iš gautos medžiagos gaminamas koncentratas ir tik tuomet – dažai, tinkami tapyti ant vandens.

Jei galvojate, kad gavus dažų pakanka prisileisti vandens „iš krano“ – klystate. Vanduo turi būti 8 valandas brandimas kartu su jūros dumbliais, o šio meno žinovai turi mokėti teisingai apskaičiuoti vandens tankį – jei trūks arba vandens, arba dumblių dažai nesilaikys paviršiuje.

Eglė pripažįsta, jog būna ir kurioziškų situacijų, kai tapyti nepavyksta, ir viskas. Tarsi „užsispiria“ vanduo. Moteris tvirtina, jog skauda širdį žvelgiant į nusivylusių vaikų veidus, tačiau rasti priežasčių, kodėl vanduo kartais tiesiog „neprisileidžia“ dažų dar nepavyko.

 

Tapymo ant vandens mokytoja pravardžiuojama „koperfilde“

EBRU technika užsikrėtusi Eglė Veršininienė
+6