Kokybiški amatininkų gaminiai sulaukė pripažinimo

Verpimo ratelis
Verpimo ratelis
© Alfa.lt

Vitalijus Striuogaitis iš Marijampolės yra nuolatinis Kaziuko mugių dalyvis. Jau 18 metų įvairius medžio dirbinius – dailias vyno statinaites, duonkubilius, pirties kubilus, įvairius medinius indus ir įrankius – gaminantis amatininkas pastebi, kad kokybiški, pagal senąsias lietuviškas tradicijas pagaminti dirbiniai tampa paklausūs ir itin vertinami.

Pasak meistro, žmonės jau „atsikando“ daiktų, pagamintų iš plastiko ar kitų dirbtinių medžiagų, todėl pamažu grįžta prie tų, kurie buvo įprasti mūsų seneliams bei proseneliams.

Atgimė senosios tradicijos

Marijampoliečio meistrio pagaminti pirties kubilai žinomi visoje Lietuvoje. Vyras juos gamina jau 18 metų ir prisipažįsta esąs daugiausiai pirties kubilų pagaminantis meistras. Ne dėl pelno juos gamina, o norėdamas išlaikyti senąsias lietuviškas tradicijas. Be to, kubilai jam padeda išsiskirti iš kitų, todėl juos pristato visose parodase ir mugėse.

„Kubilai – labai sezoniška prekė. Juos pagaminti reikia labai daug rankų darbo. Be to, mediena turi būti tik rinktinė – be jokių įtrūkimų, negali būti šakų“, - paaiškina meistras.

Ne mažiau laikui ir darbui imli statinių vynui, viskiui ar girai gamyba. Visas gamybos ciklas trunka 2-3 mėnesius. Pirmiausia reikia supjaustyti medieną, ją suobliuoti, statinėms atrinkti tinkamą medžiagą.

Prieš trejus metus V. Striuogaitis pradėjo meistrauti ir duonkubilius. Sakosi, moterys jį privertusios, sugrįžus madai patiems namuose kepti duoną.

„Ekonominio sunkmečio metu mačiau kur kas daugiau gerų dalykų nei blogų. Pirmiausiai didelė dalis grįžo prie tradicijų ir sveikos gyvensenos. Žmonės pradėjo ir duoną patys kepti, ir kopūstus raugti. Džiaugiuosi, kad lietuvės dar neužmiršo, kaip gamint ir gamina tikrai skaniai – pagal senąsias tradicijas“, - tautinių papročių atgimimu džiaugiasi amatininkas.

Skaptuoja padėklus ir kitus medinius indus

Į muges V. Striuogaitis vežasi ne tik didžiuosius savo gaminius – kubilus ir statines. Jo išskobtos pjaustymo lentelės, geldutės, kočėlai, kiaurasamčiai, šaukštai, cukrinės, druskinės ir kiti mediniai indai mugėse itin paklausūs. Tiek daug dirbinių pagaminti dirbtuvėse jam padeda du vyriausi sūnūs Algirdas ir Povilas.

Bet labiausiai meistras didžiuojasi savo originaliais mediniais skaptuotais padėklais maistui. Juos sukūrė vienos kaimo turizmo sodybos savininkės užsakymu. „Kol sukuri naują daiktą, nuo idėjos sugvildenimo iki kokybiško jo pagaminimo kartais praeina ir metai, ir dveji. Pavyzdžiui, savo medinius padėklus sukūriau per pusę metų“, - pasakoja amatininkas, jau 11 metų gaminantis padėklus. Per tą laiką jų įsigijo ne viena kaimo turizmo sodyba.

Pirmosios pamokos – tėvo dirbtuvėje

Už dabartinį savo amatą V. Striuogaitis dėkingas tėvui, kuris gamino įvijus laiptus. Nuolat sukdamasis tėvo dirbtuvėje, vaikas ir su medžiu susidraugavo, ir gavo pirmuosus vertingus įgūdžius ir žinias – kaip obliuoti, pjauti, žymėti, kokiu įrankiu, ką galima daryt ir ko ne.

„Šiame darbe yra itin svarbus tikslumas. Pavyzdžiui, darant 18 pakopų laiptus, jei pjaudamas medį padarysi milimetro paklaidą, sudėjus laiptus prie grindų liks piršto storio plyšys. Tu gali daug ką mokėti daryti, bet jei nebus tikslumo ir užbaigtumo, tuomet ir neuždirbsi“, - sako V. Striuogaitis, pabrėždamas, kad dar vaikystėje išugdytas kruopštumas, atidumas ir tikslumas jam itin praverčia šiandien.

Sulaukęs vos 10 metų būsimasis meistras pagamino pirmąjį savo gaminį – medinį šautuvą. Netrukus visi gatvės draugai buvo apginkluoti pakankamai tikroviškomis medinėmis vokiškų ir rusiškų šautuvų kopijomis.

Ir užaugęs jis neketino atsisakyti pomėgio meistrauti – institute pasirinko darbų pedagogo specialybę. V. Striuogaitis pasakoja, kad paskutiniame kurse su draugu nutarė pasidaryti atrakciją – į Vilniaus Kalvarijų turgų nunešė savo pačių rankomis tekintas medines sausainines. „Pabandėm, pamatėm, kad gavom šiek tiek pinigų, taip ir likau šioje srity“, - prisimena amatininkas, po studijų sugrįžęs į Marijampolę.

Kvepia beržu, uosiu ir ąžuolu

Užsukus į V. Striuogaičio dirbtuves, nosį maloniai glosto uosio, beržo, ąžuolo kvapai. Paprašytas papasakoti apie kiekvieno medžio savybes, meistras pajuokauja, kad visos moterys gražios, bet kiekviena savaip.

Pasak meistro, drebulė yra vienas tvirčiausių medžių: atspari drėgmei ir puvimui. Ne veltui žmonės senovėje iš jos tverdavo tvoras, mat jos atlaikydavo net iki 50 metų.

Padėklus V. Striuogaitis skobia tik iš lapuočių – ąžuolo, uosio ir beržo. Jie neturi kenksmingų medžiagų, todėl tinka sąlyčiui su maistu. Visgi pjaustymo lenteles ir samčius pirčiai jis visuomet pataria rinktis beržinius. Tai itin kietas medis, tad lentelė greitai nesudils nuo aštrių peilio ašmenų, o samtis neskils dėl temperatūrų skirtumų. Na, o ažuolui, pasak amatininko, didelės reklamos nereikia – jo vertę Lietuvoje supranta tiek jaunas, tiek senas.

Amatininkas sako, kad Lietuvoje vis dar laikomasi tradicijų ir iš uosio gaminama didžioji dauguma visų baldų. „Tiesa, vieni jį labai mėgsta, kiti – ne. Lietuvių skonis dar tikrai geras, jie nori kokybiškų daiktų. Esu turėjęs ne vieną klientą, kuris sakė aš geriau ilgiau palauksiu ir brangiau sumokėsiu, bet noriu gero, kokybiško daikto“, - džiaugiasi meistras.

Keičiasi požiūris į sertifikuotus gaminius

Tautodailininkas V. Striuogaitis prieš keletą metų sertifikavo savo gaminamus kubilus, statines, geldas, kibirus bei duonkubilius ir gavo Žemės ūkio ministerijos išduodamą tautinio paveldo produkto sertifikatą.

Anot meistro, tai nebuvo itin sudėtinga procedūra – tereikėjo užpildyti paraišką ir pateikti Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento tautinio paveldo mokymo skyriui.

Toliau savo darbą atliko ekspertų komisija, sudaryta iš kompetentingų tautinio paveldo tradicijų žinovų – muziejų darbuotojų, istorikų, etnokultūros žinovų, kurie remdamiesi rašytiniais šaltiniais sprendžia, ar siūlomas produktas ar gaminys atitinka tradicijas.

V. Striuogaitis įžvelgia didelę šių sertifikatų naudą. „Visų pirmą, mus pačius tai įpareigoja atsakingiau žiūrėti į savo darbą. Pasikeitė ir tautodailininkų mugių veidas, todėl ir mums patiems žymiai maloniau, ir turistams. Kiniškos ir kitos pigios prekės žlugdo žmonių moralę“, - įsitikinęs sertifikuotas amatininkas.

Sertifikatai atneša naudos

Kaip ir visi sertifikuoti amatininkai, V. Striuogaitis kviečiamas dalyvauti įvairiose mugėse bei festivaliuose, tokiose kaip „Skamba skamba kankliai“, „Baltika“, „Sprendimų ratas“, Kaziuko mugė.

Amatininkams, turintiems tautinio paveldo produkto sertifikatą, dalyvavimo mugėse išlaidos gerokai mažesnės, nes ŽŪM jiems teikia paramą dalyvauti įvairiuose tautinį paveldą populiarinančiuose renginiuose – mugėse Lietuvoje ir užsienyje: iki 80 proc. kompensuoja prekybos vietos įrengimo, vietos nuomos mokesčio, transportavimo ir panašias išlaidas.

Taip pat sertifikuoti amatininkai, įgyvendinantys tradicinių amatų puoselėjimo projektus, gali pasinaudoti Lietuvos kaimo plėtros programos 2007-2013 m. III krypties „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas“ priemonėms skirta parama. Jų projektai remiami 75 proc. intensyvumu.

Kaimo gyventojai paramos gali siekti net pagal keturias Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemones: „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“. Pagal pastarąją priemonę dar galima suskubti teikti paraiškas – jos priimamos iki birželio 30 d.

Pagal KPP priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ ir „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ paraiškų rinkimo terminas ilgesnis: kaimo turizmo veiklai vykdyti paraiškas galima teikti iki rugpjūčio 31 d., o norintys užsiimti alternatyvia veikla – iki metų pabaigos.

Paramos pagal visas išvardytas priemones gali siekti kaimo gyventojai, ūkininkai, labai mažos įmonės, mažos ar vidutinės įmonės, užsiimančios žemės ūkio veikla ir norinčios paįvairinti savo veiklos pobūdį ir gauti pajamų iš alternatyvių verslų.