Valstybės užgrobimas. Černiausko atvejis

Liutauras Gudžinskas (Nasicomy foto/
Liutauras Gudžinskas (Nasicomy foto/
  © Asmeninis albumas

Prieš kelias savaites paviešintas slapta darytas įrašas. Sveikatos apsaugos viceministras Gediminas Černiauskas išbarė ministerijos koleges už „neprofesionalumą“, t.y. konkurso į vienos iš ministerijai pavaldžios įstaigos vadovo pareigas metu jos balsavo ne taip, „kaip reikėjo“. Kitą dieną po įrašo viešo pasirodymo G. Černiauskas atsistatydino. Tačiau tuo pabaigti ir užmiršti šią istoriją nederėtų. Šiame įraše G. Černiauskas, kaip ilgametis sveikatos sistemos veikėjas (2008 metais pabuvęs ir ministru), „mažiau patyrusioms“ kolegėms išdėsto nerašytus „lietuviškos politikos“ dėsnius.

Viceministras „protina“ koleges teigdamas, kad visi jie yra „isteblišmento dalimi“, ir į tai būtina atsižvelgti ką nors priimant į darbą. Nors G. Černiauskas pripažįsta, kad per pokalbį konkurso metu geriau pasirodė Nora Ribokienė, tačiau, pasak jo, reikėjo į darbą priimti buvusią Seimo narę socialdemokratę Viliją Vertelienę. Nes būtent ji yra reikšminga „isteblišmentui“, ir to esą prašęs net premjeras. Tiesa, iš viceministro kalbos sužinome, kad ir N. Ribokienė (taip pat priklausanti LSDP) turėjo politinių svertų. Esą ji tvirtinusi, kad šį postą jai „pažadėjęs Vytenis“, kuriai ji savo laiku patarinėjo.

Šis atvejis yra gana išraiškingas valstybės tarnybos politizacijos (arba partijų patronažo) atvejis. Jei valstybės struktūros nėra pakankamai stiprios, o politinės partijos nesaistomos tam tikrų skrupulų ir nevaržomos konkurentų, tuo šis patronažas bus didesnis. Tokiu būdu valstybės tarnyba gali itin išsipūsti, o politinis lojalumas bus vertinamas labiau už profesionalumą. Tai – viena didžiausių demokratijos kokybės problemų, galinčių lemti prastą valdymą ir piliečių nepasitikėjimą politikais ir pačia valstybe.

1994 metais atliktos šalies politinio elito apklausos duomenimis, net 45 proc. respondentų pripažino, kad partinė ištikimybė yra svarbiausias kriterijus, skiriant žmogų į aukštas biurokratines pareigas. Dar 30 proc. laikė, kad profesionalumas ir partinė ištikimybė – vienodai svarbūs dalykai. 2014 metais prof. Irminos Matonytės vadovaujama tyrėjų grupė atliko panašaus pobūdžio elito apklausą. Deja, ji atskleidė, kad Lietuvos politinio elito nuostatos išliko mažai pasikeitusios. Iš esmės pusė respondentų laikėsi nuostatos, kad Lietuvoje pasikeitus valdančiajai daugumai, politikai turi turėti teisę pakeisti valstybės pareigūnus ir vadovaujančias pareigaseinančius valstybės tarnautojus.

Kalbant bendrai, tarp ES šalių narių partijų patronažas pirmiausia būdingas Pietų Europai ir pokomunistinėms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Tuo metu labiausiai jam atsparios Šiaurės šalys ir Didžioji Britanija. Būtent tai yra vienas esminių veiksnių, paaiškinančių ir šių valstybių politinį stabilumą, ir ekonominį konkurencingumą.

Paviešintas Sveikatos apsaugos ministerijos klerkų įrašas įdomus dar vienu aspektu. Jis atskleidžia ministerijos vadovybės požiūrį į valdymo optimizavimą. Iš tikrųjų G. Černiauskas labiausiai sielojosi ne dėl V. Vertelienės, bet dėl pačios įstaigos, kuriai ji turėjo vadovauti, likimo. Kaip galima suprasti iš jo argumentų, tai buvo kone vienintelis šansas, galėjęs išgelbėti Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą. Prieš kurį laiką Vyriausybės Strateginiame komitete buvo nuspręsta šią įstaigą sujungti su taip pat Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžia Valstybine vaistų kontrolės tarnyba. G. Černiauskas tikėjosi, kad, jei konkursą būtų laimėjusi „isteblišmentui artima“ V. Vertelienė, galbūt šį sprendimą dar būtų galima pakeisti.

Kodėl ministerijos vadovybė taip įnirtingai priešinasi dviejų ministerijai pavaldžių įstaigų sujungimui? Iš įrašo tampa aišku, kad esminis motyvas atliepia klasikinį „skaldyk ir valdyk“ principą. Kitaip tariant, Sveikatos apsaugos ministerija nelabai palankiai žiūri į jai pavaldžių įstaigų jungimąsi daugiausiai dėl to, kad ministerijai taps sunkiau „politiškai“ sukontroliuoti tokias sustambėjusias įstaigas. Tuo metu veiklos optimizavimas ir kitų darbą dubliuojančių įstaigų panaikinimas nėra šios ministerijos prioritetas.

Iš tikrųjų Sveikatos apsaugos ministerijai šiuo metu pavaldžios net 48 įstaigos. Pagal informaciją, pateikiamą ministerijos tinklalapyje, tai yra septynios biudžetinės viešojo administravimo įstaigos, dešimt visuomenės sveikatos centrų, trylika biudžetinių įstaigų, septyniolika ligoninių bei kitų sveikatos priežiūros įstaigų, ir netgi viena uždara akcinė bendrovė (!) – vaistinė, esanti Vilniuje, Universiteto g. Toks fragmentuotas ir sykiu centralizuotas valdymas, nemaža dalimi paveldėtas iš sovietinių laikų, leidžia tarpti partijų patronažui ir taip „iš viršaus“ politizuoti visą sveikatos sistemą.

Palyginimui, Estijoje (kur kas ryžtingiau atlikusioje sveikatos sistemos pertvarką nei Lietuva) įstaigų, kurios būtų pavaldžios Socialinių reikalų ministerijai (Sveikatos apsaugos ministerijos kaip atskiros institucijos ten apskritai nėra) tėra vos trys. Dar daugiau, Estijos sveikatos draudimo fondas, valdantis privalomojo sveikatos draudimo lėšas (t.y. Valstybės ligonių kasų atitikmuo) nėra pavaldus jokiai ministerijai. Tai iš esmės autonomiška institucija, kurios veiklos skaidrumą užtikrina Priežiūros taryba, sudaryta daugiausiai visuomeniniais pagrindais.

Ir dar vienas dalykas šioje istorijoje, į kurį būtina atkreipti dėmesį. Tai – vangi opozicijos ir pačios prezidentės reakcija. Nors prezidentė veikiausiai yra suvaržyta būtinybės ieškoti bendrų sąlyčio taškų su premjeru, opozicijos reakcija galėjo būti ir aiškesnė. Tačiau, užuot pradėję kalbėti apie esmines partijų patronažo problemas, opozicijos politikai didžia dalimi pasekė valdančiosios koalicijos atstovais. Tai yra, viską „nurašė“ į G. Černiausko sąskaitą. Tokį nekritiškumą galima vertinti dvejopai: arba kaip nesuvokimą esminių valstybės problemų, arba kaip nebylų suokalbį nekelti atvirų diskusijų dėl tokių praktikų, kurios ir jiems patiems nėra svetimos.

Šiais metais paskelbtas ES valstybių narių socialinio teisingumo indeksas. Tarp visų į ES įstojusių pokomunistinių Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tik trys iš jų sugebėjo pasiekti aukštesnį socialinio teisingumo indekso lygį, nei būtų galima tikėtis, remiantis vien jų ekonomine padėtimi. Tai yra Čekija, Slovėnija ir Estija. Toks rezultatas liudija šių šalių vykdomų socialinių politikų veiksmingumą ir santykinai aukštesnę bendrą valdymo kokybę. Klausimas, kodėl būtent šios šalys išsiskiria socialinės politikos veiksmingumu, reikalauja tolesnių tyrimų. Tačiau bent jau Estijos atveju panašu, kad jos sėkmę pirmiausia lėmė ryžtingiau ir nuosekliau vykdytos valdymo reformos ankstyvosios transformacijos metu. Savo ruožtu tai pavyzdys kitų Baltijos šalių politikams – valstybės tarnybos profesionalumui stiprinti erdvės dar yra.