Lietuva dauginasi

V. V. Landsbergis
V. V. Landsbergis
  © Tomas Vinickas

I

Kartais apie rimtus dalykus geriau kalbėti truputį nerimtai. Ypač Lietuvoje... Ypač apie dauginimąsi.

II

Jau kelinti metai internetiniuose portaluose neršia įvairaus plauko trimitininkai, išsitraukę pavojaus trimitus, ir pučia iš visų jėgų:

– Lietuva mažėja! 2020-asiais mūsų liks tik du milijonai, 2030-ais - pusantro, o paskui...

Ši isterika, sudėta su kitomis populiariomis lietuviškomis isterikomis, duoda vaisius – regis, išties mažėjam. Tad ar ne laikas vienąsyk šiam mažėjimui padėti tašką ir pradėti intensyviai daugintis? Tik „nuo ko pradėti?“ – kaip sakydavo draugas Leninas.

III

Vyriausybė galėtų (privalėtų!) paruošti įvairių rekomendacijų apie dauginimosi kultūrą ir subsidijuoti visa tai iš alkoholio, narkotikų ar kokio kito mūsų populiaciją žudančio verslo.

Skubiai turėtų būti sukurtas LBF (Lietuvos Besidauginančių Fondas). Visose Lietuvos savivaldybėse turėtų būti sudaromi norinčių daugintis sąrašai. Natūralu, kad juos remti turėtų visi kiti, nebesidauginantys. Nustoja, tarkim, žmogus daugintis - išsyk prisistato mokesčių inspekcija:

- Kolega, jau treti metai baigiasi, o jūs dar nė trupučio nepasidauginot! Prašom susimokėti

NPM (Nebesidauginančių Piliečių Mokestį).

Visi uoliai besidauginantys (tik nealkoholikai – sic!) turėtų būti atleidžiami nuo mokesčių. Žmogus užpildo paraišką Mokesčių inspekcijoje, jog renkasi gausios šeimos (tautos genetinės reprodukcijos) kelią – jis augins ateities kartą ir valstybė turėtų jam padėti.

Tuomet nebesidauginantis verslo bei politikos pasaulis sumeta milijoną kitą į LBF - daugiavaikių kaimų ar bendruomenių išlaikymui. Susimeta ir nuolankiai nulenkia galvas:

- Mes neturim laiko daugintis, atleiskit, bet mums verslas arčiau širdies. Tad atlikite, prašau, tatai už mus...

IV

Lietuvos mažėjimo problema gali būti sprendžiama įvairiais būdais. Kaip rodo istorijos šaltiniai, senovėje mūsų protėviai rasdavę įvairių būdų, padedančių atstatyti populiaciją po karo arba maro. (Mūsų atveju reikėtų sakyti – po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo...)

Antai Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje 1529“ aprašo tuo metu vyravusius prūsų papročius:

„Žemės, kurias aš pasiųstas apkeliavau, sako Dyvanas (Ditoonis), yra didelės ir tuščios, palyginti su mūsų žemėmis, ir visų ten gyvenančių žmonių ir gyve­nimas, ir papročiai visai kitokie negu mūsų tautos. Žmonės šiame krašte gražiai nuaugę, mažai valgo ir geria ir yra labai nekalbūs. Jie neturi kaimų, namų, miestų, gyvena prie upių, kur yra daug karklynų. Po jais jie iš nendrių įsirengia būstus, kur visi ir guli. Šaltomis žiemomis prisineša iš visur malkų ir ten užsikuria ugnį. nuo kurios šiluma pasklinda po visą būstą. Ten jie didumą žiemos ir pramiega. Jie geria vandenį iš upių, valgo žuvį ir neturi duonos, vietoj jos valgo džiovintą žuvį.

Jų kalba ir apsirengimas paprasti, rūbai – iš nendrių. Vienas vyras turi tris moteris. Jie gyvena be kokio nors ypatingo dievo, garbina mė­nulį ir saulę, taigi panašūs į gotus. Kai jie nori poruotis, tai nesvarbu kur, ir ten gali būti bet kas, – jie mylisi ir nesigėdija, ir daug kartų. (...) Vyrai turi teisę turėti tris žmonas, tik pirmoji turi būti vyriausia ir kilusi iš tos giminės, kuri kartu su mumis atkeliavo į šį kraštą, kitos gali būti iš vietinių.“

(„Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ XVI amžius, sudarė N.Vėlius)

V

Kaip dar spręsti demografines problemas? Dažnai (ypač provincijoje) tenka išgirsti netekėjusių merginų atodūsius:

- Pažiūrėkit, koks kunigėlis...

Pažvelgus į šiuos atodūsius atsakingai, derėtų pripažinti, kad kunigai – irgi mūsų genetinis

paveldas... Ir dažnai – itin geros kokybės, nenusigėręs, išprusęs, iš pavyzdingos šeimos. Argi matydamas kunigą, turintį gausią šeimą, mažiau tikėtum juo, negu vienišium? Jeigu moka rūpintis šeima, tai mokės ir parapijoniais. Be to – akivaizdu, kad neiškrypėlis koks...

Ta proga pacituotinos pora a.a. monsinjoro K.Vasiliausko minčių, paimtos iš paskutiniojo jo interviu, kadaise spausdinto „Lietuvos ryte“:

„Jei pažiūrėsime į praeitį, juk visi apaštalai, išskyrus Joną, buvo vedę. Tuokiasi ir kitų tikėjimų dvasininkai. Manyta, kad katalikų dvasininkai geriau galės atsidėti darbui, jei neturės šeimos. Bet aš priklausau Katalikų bažnyčiai, turiu monsinjoro titulą, kuris dar labiau įpareigoja. Ir skelbti nuomonės, nesutinkančios su oficialia, negaliu.“

VI

Lietuva išvažinėja, o šventa vieta ilgai tuščia nebūna. O ypač dabar - šylant pasaulio klimatui - mūsų kraštas gali tapt puikia priebėga karščių ir sausrų išvargintoms tautoms. Ypatingai tinkama tiems, kas moka ir nori dirbti žemę – nedirbamos žemės į valias, ir liaudies dainų apie šiuos darbus jau pakankamai prikurta. Pasikinkai traktorių ir plėši – „ariau ariau ariau“...

Tad egzistuoja ir dar vienas būdas – gerai organizuota imigracija, kviečiant į Lietuvą sąmoningus, darbščius, mūsų kraštui lojalius piliečius, kurie prieš atvykdami pasirašytų, jog sutinka per keletą metų išmoti lietuvių kalbą, gerbti ir laikytis šios Valstybės įstatymų. Ar tai būtų Tibeto pabėgėliai, ar mums itin artimi ir godotini gudai, ar kokie diskriminuojami Pietų Afrikos žydai – nelabai svarbu. Svarbiau dorinės savybės, darbštumas ir tarnystė juos prigaudusiai Valstybei. Ypač kai tiek gražių, dirvonuojančių žemių aplinkui!

Juk ir Lizdeikos laikų Lietuva tik tuomet ėmė kilti kaip ant mielių, kai Gediminas viešais laiškais pakvietė Europos pirklius bei amatininkus atvykti čion ir kurtis, netrukdydamas jiems išpažinti savųjų dievų, laikytis savo tautos papročių:

„Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir pasveikinimą.

Mes kviečiame vyskupus, kunigus, bet kokios ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas. Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą, valdas ir visą karalystę.

Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir kitiems amatininkams mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį. Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių. Jei norės pasilikti riteriai ir ginklanešiai, juos apdovanosiu pajamomis ir valdomis, kaip dera.

Kas kliudys minėtųjų nuostatų vykdymą ir net darys kliūčių vykstantiems, tie skaudžiai mus užgaus; jie težino, kad toks įžeidimas daromas ne jiems, o mūsų karališkai didybei. Juk nuo šio meto mes norime niekam nedaryti žalos, bet visiems teikti pagalbą ir sutvirtinti amžina sąjunga taiką, brolystę ir tikrąją meilę su visais Kristaus tikinčiaisiais.

Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, pranešame, jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbint Dievą.

Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų 1323 viešpaties metais, švento Povilo apaštalo

Atsivertimo dienoje.“

VII

Pastaruoju metu – privačiai ar Vyriausybei užsakius - kuriama daug Lietuvos gelbėjimo planų, vizijų. Vieną tokią viziją neseniai man atsiuntė bičiulis Stasys Noreikis iš Arklėnų kaimo:

UŽDAROS LIETUVOS FONDAS

Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje

Tikslai: sugrąžinti Lietuvą, jos žemę, gamtą ir gyvenimą Lietuvą mylinčiam ir ja tikinčiam žmogui ir jo vaikams. Vykdyti gairių kėlimo ir veiksmų derinimo veiklą, nukreiptą šiems tikslams įgyvendinti.

Priemonės: kiekvienas Lietuvos ateitimi tikintis asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos – ar gyventų Lietuvoje ar užsienyje – siekia:

įsigyti mažiausiai 5 hektarus žemės Lietuvoje (tiek reikia, kad galima būtų pragyventi šeimai be išorinių maisto šaltinių);

sodinti šioje žemėje miškus ir sodus;

statytis šioje žemėje sodybą;

išsikasti šioje sodyboje šulinį;

įrengti šioje sodyboje vėjo, saulės ar vandens jėgaines, kad reikalui esant galima būtų apsirūpinti savo elektra;

aiškintis kokiais amatais ir kokiu verslu tiktų užsiimti gyvenant gamtoje ir pradėti tų verslų ir amatų mokytis;

sveikai gyventi – be žalingų įpročių, sveikai maitintis, mankštintis kasdien;

keistis žiniomis apie galimybes siekti tų tikslų su kitais lietuviais. Remti tuos judėjimus, kūrėjus, asmenis, kurie pritaria ir skleidžia tokius tikslus ir padeda juos įgyvendinti.

ATEIS LAIKAS IR MES, PRISIĖMĘ ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVĄ IR JOS ŽEMĘ, ATGAIVINSIME JĄ. TO SIEKIAMA NUOSEKLIAI, KRYPTINGAI, SU TIKĖJIMU.

KAD IR KAIP BŪTŲ SUNKU DABAR – LIETUVA BUS MŪSŲ. MES JĄ IŠPIRKSIME IR ATKURSIME. ARBA, JEIGU REIKĖS, SUKURSIME IŠ NAUJO. IR GALBŪT TIK SAVO SENATVĖS DIENAS GALĖSIME PRALEISTI ŠVENTOJE TĖVŲ ŽEMĖJE RAMŪS, PRIKĖLĘ JĄ KLESTĖJIMUI.

JEI TO NEDARYSIME MES – TO NEPADARYS NIEKAS – NEI VALDŽIA, NEI EUROPOS SĄJUNGA, NEI RUSIJA, NEI AMERIKA. TIK MES, PAPRASTI, DORI LIETUVIAI ATKAKLIAI IR VIENINGAI SIEKDAMI BENDRO TIKSLO GALIME TAI PADARYTI.