Šventasis miestas ir pasaulio pabaigos laukimas
Specialiai Alfa.lt iš Izraelio

Jeruzalė (Antano Manstavičiaus/
Jeruzalė (Antano Manstavičiaus/
  © Alfa.lt

Šventasis miestas – ant šabo slenksčio. Iš stoties veržiasi paskutiniai keleiviai. Mažos užkandinės savininkas dėlioja sumuštinius, kurių nespėjo parduoti. Abipus gatvės vis dar būriuojasi žmonės, nors paskutiniai miesto autobusai, panašu, jau išvažiavo. Pasirodžius taksi automobiliui, nevilties apimtieji puola į važiuojamosios dalies vidurį – o gal sustos? Iš ilgų derybų galima spręsti, kad kainos nėra gailestingos.

Vis dar šviesu, tačiau artėjančio saulėlydžio nuojauta jau tvyro ore. Religingi Jeruzalės gyventojai žydai skuba namo, kad atsiduotų svarbiam religiniam priesakui – visą parą ilsėtis po sunkios darbo savaitės. Savo vietose lieka pasieniais sustoję apsauginiai, ginkluoti grėsmingai atrodančiais automatais – tiek daug, kaip Jeruzalėje, dar niekur neteko matyti. Pavieniai turistai pėsčiomis traukia savais keliais.

Tačiau anaiptol ne visi paklūsta griežtoms šabo taisyklėms. Kuo žemiau leidžiasi saulė, tuo labiau akis bado, rodos, įprastiniais maršrutais po darbo dienos judantys bėgikai ir dideliame parke prie svarbios miesto arterijos įsikūrę nerūpestingi iškylautojai. Paleisti nuo pavadėlio šunys lodami vaikosi greitaeiges žaislines mašinėles, krykštauja vaikai, dunksi medinėmis raketėmis mušinėjamas kamuoliukas.

Didmiestis stingsta šventuosiuose raštuose numatytu ritmu, tačiau taip iki galo ir nenugrimzta į miegą. Netgi šabo naktį veikia gausybė barų bei užkandinių – tradicija nepakankamai stipri, kad atremtų naujoviškus vėjus. Sutiktų Tel Avivo gyventojų gąsdinimai, kad per šabą svetimšaliams nėra liūdnesnės vietos už Jeruzalę, nepasitvirtina.

Belaukiant Mesijo

Istorinė Izraelio sostinė pastebimai skiriasi nuo pajūrio metropolio. Gerokai mažiau dangoraižių (ar tiesiog aukštų pastatų) ir žymiai daugiau religinių simbolių, kuriuos galima aptikti ir ant specifinės gelsvos spalvos mūrinių sienų, ir vos ne kas antro praeivio aprangos detalėse. Kas keletą valandų virš rytinės miesto dalies nuaidi ilgesinga musulmonų muedzino malda, atsimuša į stačias į kalvas ir kyla dangun.

Miestas gyvena laukimu. Žydai prie Vakarinės (Raudų) sienos kantriai laukia, kada jie galės atstatyti prieš beveik du tūkstančius metų sugriautą Šventyklą. Tačiau paties Šventyklos kalno su Uolos kupolu ir Al Aksos mečete, tarsi paskutinio inkaro šėlstančioje jūroje, įsikibę laikosi musulmonai. Jie laukia geresnių laikų – politinio suvereniteto, ekonominės gerovės, apsaugos nuo svetimos valstybės savivalės. Tuo metu krikščionims telieka laukti galimybės savo pavyzdžiu, jei ne jėga, atversti užsispyrusį kraštą, dėl kurio taip aršiai konkuruoja kitos Abraomo religijos.

O kur dar mirusieji. Nesuskaičiuojama daugybė Alyvų kalno kapų atgręžti į Šventyklos kalną, kas vakarą saulėlydžio šviesoje liudydami skaudžią didžiausios žydų brangenybės netektį. Išėjusieji laukia Paskutiniojo teismo dienos, kai, pasak legendos, pagaliau atsivers užmūryti Aukso vartai ir į Jeruzalę galės įžengti Mesijas. Troškimas pirmiems jį, prisikėlus iš numirusiųjų, sutikti daugelį amžių kurstė nepaprastą miesto populiarumą. Iškeliavusiųjų į paskutinę gyvenimo kelionę čia visada buvo tiek daug, kad Jeruzalę imta vadinti „kapinių miestu” – vaizdas didžiulio akmeningo kapinyno, tarsi lavina smingančio žemyn į slėnio apačią, ir šiandien gniaužia kvapą.

Žengdamas siauromis, slidžiomis senamiesčio gatvelėmis, rodos, gali nesunkiai įsivaizduoti, kaip mirusiųjų gretas čia kadaise veržliai ir negailestingai gausino žiaurūs grobikai – nuo Babilono ir Asirijos despotų vedamų kariaunų iki būsimo Romos imperatoriaus Tito legionų bei religinės ekstazės apimtos pirmųjų kryžeivių gaujos. Priešingai negu Tel Avive, žydų kultūra ir Izraelio valdžia čia neatrodo nepajudinama uola – Jeruzalė, tarsi nartus žirgas, visada mokėjo atsikratyti užsimiršusių šeimininkų ar beprotiškos traukos užvaldytų užkariautojų.

Juk nepakeliama miesto šventenybė visada buvo ne tik monarchijų ir centralizuotų imperijų, bet ir privačių asmenų problema. Nuo XIX amžiaus vidurio, kai europiečiai, sekdami Napoleono Bonaparto pėdomis, iš naujo atrado Jeruzalę, imta daugiau kalbėti apie paslaptingą karštinę, kuri apimanti kai kurių po ilgos kelionės Šventąjį miestą pasiekusių keleivių protus ir kūnus. Galimybė vaikščioti Biblijos patriarchų, pranašų, paties Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų mindytais takais pavojingai traukė, svaigino ir krėtė lyg ypatinga liga, grasinanti pastūmėti piligrimus į beprotybę.

Ne paslaptis, kad, į politiką įtraukus mases, atskirų individų beprotybė lengvai gali virsti kone visuotiniu reiškiniu. Izraelis, 1967 metais užvaldęs arabišką rytinę Jeruzalės dalį, nebeturi jėgų jos atsisakyti. Okupaciją ir aneksiją sekė dešimtmečiai apmąstymų, ką daryti su pasilikusia palestiniečių arabų populiacija. Galiausiai, panašu, nuspręsta daryti viską ir nieko – vakarinė ir rytinė miesto dalys iki šiol skiriasi kaip diena ir naktis, kaip išblizginta vakarietiško stiliaus prabanga, su didelių vitrinų parduotuvėmis centre bei ramiais priemiesčiais, ir rytietiška skurdo bei karštligiško verslumo – mėginimo išgyventi – maišatis. 

Kol arabiškąją zoną pamažu karpo Izraelio vyriausybės remiami modernių statybų projektai, vienai beprotybei iššūkį nuolat meta kita. Daugiavaikių šeimų tėvai renkasi mirtį, kad tik galėtų kartu su savimi, lengvai pasukę automobilio vairą, pasiimti bent kelių žydų gyvybes. Ypač šiomis dienomis, po mėginimo nužudyti religingų žydų ekstremistų lyderį ir policijos Al Aksos mečetės viduje panaudotų ašarinių dujų, trečioji palestiniečių intifada (sukilimas) atrodo visai šalia, kaip tamsus audros debesis, kurio mes jau nebegalime išvengti.

Rojaus raktai

Jeruzalė – tai miestas, kurį taip lengva pamilti, ir kuriame paprasta neapkęsti. Tai tarp nenatūralios šabo tylos ir senamiesčio turgaviečių šurmulio svyruojanti erdvė, kuri nepalieka abejingų. Vieta, kur pasaulis gal ir neprasidėjo, tačiau turėtų anksčiau ar vėliau pasibaigti. „Štai raktas nuo rojaus. Kaip jį pasiekti? Ten tiesiai, po to į dešinę ir aukštyn”, - mums stovint ant Alyvų kalno terasos, sako pranciškonas Sebastianas, paklaustas, kam jam reikia tiek daug raktų.

Jeruzalės šventumas nuo seniausių laikų nuolat maitindavo politines krizes, kurios savo ruožtu sluoksnis po sluoksnio vis papildydavo neišsenkamas šventumo atsargas. Žydų Šventyklos, kurią žodžiais ir veiksmais neigė Jėzus Kristus bei sugriovė romėnas Titas Vespasianas, pamatinis akmuo šiandien slypi po musulmonų kalifo statytu Uolos Kupolu, ir aplink šią simbolinę ašį iki šiol nepaliaujamai sukasi Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Galima tarti, jog kažkur čia palaidotas ir rojaus, arba galutinio susitaikymo, raktas.

Tačiau religinis Jeruzalės šventumas, šis jos triumfas ir tragedija – tai dar ne viskas. Anaiptol ne visi miesto žydai laikosi šabo priesakų ar meldžiasi prie Vakarinės sienos, ir ne visi musulmonai paklūsta muedzino šauksmui sustoti maldai. Už religinio konflikto fasado, kaip dažniausiai būna, glūdi susipynę abiejų pusių nacionalistiniai stereotipai bei pragmatiniai interesai. Bent pastaruosius dar galima tikėtis atmazgyti, o religinius fanatikus – sutramdyti. Kol iš tiesų neatėjo pasaulio, ar bent Jeruzalės, pabaiga.

Šventasis miestas ir pasaulio pabaigos laukimas

Jeruzalė (Antano Manstavičiaus/
+13