Teatro „terapeutai“ Lebeliūnai: tik kuriantis žmogus yra laimingas

Arvydas ir Daiva Lebeliūnai
Arvydas ir Daiva Lebeliūnai
  © Algimantas Barzdžius

„Tikrasis menas niekada nepasako kaip, jis užduoda klausimą, o toliau žmogus turi eiti ir ieškoti. Teatras tau irgi užduoda klausimą, o atsakymą turi pats atrasti, – taip brolis ir sesuo Lebeliūnai, režisierius Arvydas ir aktorė Daiva, pristatė Kaune nuo ateinančios savaitės prasidėsiantį seminarų ciklą Teatro terapija. Ji skirta ne aktorinio studentams, o bet kokio amžiaus žmonėms, sceną įpratusiems stebėti iš žiūrovo vietos. –

Jei nori pakeisti pasaulį, pats kažką padaryk, kad jis keistųsi. Nelauk, kol kas tau suvaidins gyvenimo dramą, pats ją vaidink. Tiesiog būk. Žmogus kažkodėl ieško global-total-fatal dalykų, nori taip toli pamatyti, bet nepastebi, kas yra prieš jo nosį. “

„Viskas yra gyvenimas, tik scena tai sutirština“

Ar tiesa, kad Teatro terapijos idėją parsivežėte iš Kanados? Kuris jūsų ją pasičiupo?

Arvydas: Aš buvau Kanadoje, bet idėja iš tiesų ne iš ten. Ji – iš ilgalaikės teatro, gyvenimo teatre patirties, – pasakoja A. Lebeliūnas, šalies teatruose pastatęs keturias dešimtis spektaklių ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams dėstęs aktorinį meistriškumą. – Teatras, kaip ir tikriausiai bet kuri meno rūšis, yra amžinas studijavimas. Jei esi įsimylėjęs tą profesiją, nuolat studijuoji, ką darai. Teatras yra apie žmogų, susijęs su žmogumi, su dramaturgija, gyvenimo dramaturgija.

Viskas yra gyvenimas, tik scena tai sutirština. Tikriausiai ta patirtis ir privertė toliau studijuoti, taip atsirado Teatro terapija. Tai yra tos pačios savęs studijos. Žmonėms duosiu tai, ką žinau, bet studija vyks toliau. Kai gyvenime sutinki naują žmogų, pažįsti ne tik jį, bet ir save iš naujo. Labiau save iš naujo nei kitą. Teatro terapija (yra šokio, dailės, vokalo terapija) mums nėra susijusi vien su atsipalaidavimu, visas dėmesys yra nukreiptas į save, savęs pažinimą.

Į seminarą ateis žmonės, galbūt įpratę būti žiūrovais. Juos supažindinsite su teatro ir gyvenimo scena?

Arvydas: Žmonėms įdomu, kaip tai vyksta, kaip aktorius gali įsiminti tekstą, nebijo lipti ant scenos ir vaidina. Man irgi įdomu, kaip, pavyzdžiui, galima išmokti groti smuiku. Man tai atrodo neįmanoma. Norėčiau išmokti, bet tarsi ir bijau, nežinau kaip... Norint to pasiekti, reikia nueiti tam tikrą kelią. Visų pirma, reikia „atrišti“ savo smegenis, pradėti dirbti su savimi.

Abu prikaupėte profesinės ir gyvenimiškos patirties, todėl norite ja pasidalyti. Ar pajautėte, kad dabar yra tas laikas, žmonėms to reikia?

Daiva: Man „Teatro terapija“ reiškia – išmok BŪTI ir gyvenk SAVO gyvenimą. Improvizuok ir pažiūrėk į keblią situaciją kitomis akimis! Teatras yra vieta, kur žmogus mato transformaciją, žaidimą. Bailys čia gali tapti didvyriu, tyra meilė gali tęstis „iki mirtis mus išskirs“, blogietis supranta klydęs ir pradeda daryti gerus darbus, gėris laimi prieš blogį. 

O kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo scenos? Vieni vaidiname Teisiuosius, kiti Nelaimėlius ar Aukas, bet visi norime būti svarbūs, nepakeičiami, o svarbiausia mylimi. Tačiau apsimesdami tuo, kuo nesame, sukuriame gyvenimą, kurio visai nenorime. Žmogus, ilgą laiką pataikavęs kitiems, užsimeta ant pečių nepakeliamą naštą, kuri ilgainiui jam pradeda trukdyti judėti savo svajonių link. 

Kiti, bandydami prisitaikyti ar dirbdami nemėgstamą darbą, apie savo svajones visai pamiršta ir nugyvena gyvenimą taip ir nepakėlę akių į žvaigždėtą dangų. Liūdniausia, kad dažnas mūsų gailisi prabėgusių dienų arba ruošiasi gyventi KAŽKADA, kai baigs mokslus, susiras gerai apmokamą darbą, suras mylimą žmogų ar įsigis geidžiamą šunį. Juk vis garsiau girdimas išminčių balsas: „Praeities nepakeisi, jos jau nėra, o ateitis gali ir neateiti“. Todėl būk čia ir dabar! Kad ir kaip keistai skambėtų, Teatro terapijos užsiėmimuose mokysimės BŪTI. Girdėjau tokį pasakymą „Būk savimi, nes visos kitos vietos jau užimtos“. O kur geriausia išlaisvint savo Dievišką prigimtį? Žaidimų aikštelėje. Teatras ir yra ta vieta.

Susidūrę su kliūtimis, o tiksliau su mūsų ar aplinkinių įteigtais įsitikinimais, net neieškome išeičių. „Na ką aš galiu padaryti? Tokia mano karma...“ Ir gyvenimas tampa nemielas... O tai gali nutikti, kad ir vieną apniukusį žiemos rytą, prabudus ir išlipus iš lovos „ne ta koja“. Kai per dieną nutinka daug nemalonių situacijų, į vakarą žmogelis ima tikėti, kad jo gyvenimas griūva. „Mane apleido draugai, artimieji, o mylimoji manęs nepalaiko ir ne tomis akimis į mane žiūri“ Ir kas nutinka? Mes suformuojame įsitikinimą, kad esame beviltiški! Ir pradeda ridentis sniego gniūžtė: pasikeičia mūsų elgesys (tampame uždari ir neryžtingi), mūsų gyvenime nevyksta nieko gero, nes to tiesiog nematome, mus lydi liūdna patirtis, kuri patvirtina mūsų įsitikinimą (iš lovos „ne ta koja“) ir tada patenkame į uždarą ratą. 

Dramos, dramos.

Daiva: Taip, žmogus gali ir išgyvena savo gyvenimo dramą, tai savotiškas prieskonis mūsų „būties sriuboje“, bet kai ta drama išgyvenama kiekvieną dieną, kas nutinka? Stresas!!! Žmogus, atėjęs į Teatro terapiją, susivoks, kad jis gali gyventi be jį stabdančių ir realybės neatitinkančių įsitikinimų, jis gali daryti lygiai tą patį, ką daro genijai ir sėkmingi žmonės. Mes visi iš principo esame vienodi. Genialumas priklauso nuo to, kiek žmogus yra atsipalaidavęs. Juk garsiausi menininkai, išradėjai prieš įgyvendindami savo idėjas jas susapnuodavo ar, būdami būdravimo būsenos, pamatydavo savo kūrinio viziją.

Pradėsime gerai jaustis, kai išmoksime atsipalaiduoti ir klausyti savo intuicijos, širdies balso. Ne tik klausyti, bet ir girdėti. Kai nesureikšminsime, kaip čia šiandien atrodau, gal kažkam nepatiks mano stilius, pomėgiai ar mintys, kai pradėsime stebėti pasaulį ir pamatysime, kad kiekvienam yra paskirtas vaidmuo gyvenimo scenarijuje. 

Tada nekritikuodami kitų stengsimės daryti tai, ką mokame geriausiai.Va, tada tiesiog negalės nepasisekti, nes būsime savo rogėse. Teatro terapija padės žmonėms suprasti, kad čia ir dabar jie gali rinktis, ar keliauti tempiant savo sukurtų, ne visada realybę atitinkančių įsitikinimų ir nuoskaudų bagažą, ar, pakeitus savo įsitikinimus, gyventi SAVO gyvenimą. Mokėdami valdyti emocijas, būsime laimingi, sveiki, mylintys ir mylimi. Taip, yra įvairiausių būdų, kaip nuleisti garą. Tačiau turi ne pasaulį keisti, o atrasti savyje mygtuką, padėsiantį nuleisti garą ir mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Visa tai ir yra Teatro terapija. Esu juokais pasakiusi, Arvydas yra teatras, o aš – terapija.

Arvydas: Čia gerai ji pasakė, – nusijuokia, išgirdęs netikėtą sesers paaiškinimą.

Daiva: Moters pasaulis subtilesnis. Jos prigimtis yra rūpintis, o vienu metu ji gali daryti daug dalykų, ji to nesureikšmina, tiesiog būna, ji žaidžia. O vyras visada klausia kodėl. Arvydas visada sako, kad jam įdomu kodėl, o man įdomu kaip

Tai yra žmogiškas klausimas, gyvūnai tokių sau neužduoda.

Daiva: Gyvūnai tokių sau neužduoda. Jie, vedini instinktų, spendžia savo būties klausimus. Žmogus turi galimybę rinktis, analizuoti ir kurti. 

„Mokomės iš klausimų, ne iš atsakymų“

Žmonės, kurie ateis į jūsų seminarus, patirs šoką, kai supras, kiek daug dramos jie sukuria savo gyvenime?

Daiva: Tikiuosi, tai bus ne šokas. Nors gal ir galima pavadinti šoku, po kurio turėtų būti intensyvus veiksmas, o po jo – ramybė. Jei žmogus naudos per Teatro terapijoją įgytas žinias, niekas jo negalės išmušti iš pusiausvyros. Sakome „mane tas žmogus nervina“. O jei pirmiausia sau užduotume klausimą, ką AŠ tokio darau, kad varau tą žmogų iš proto? – ekspresyviai, gestikuliuodama kalba Daiva ir vėl prajuokina brolį. – Jei tas žmogus taip į mane reaguoja, kažkas manyje jį nervina. Bet man visai nebūtina pasiduoti jo blogai nuotaikai ir jam atsakyti tuo pačiu.

Arvydas: Daiva kalba ir taip užduoda sau klausimų. Pagrindinis dalykas yra užduoti klausimą. Mes mokomės iš klausimų, ne iš atsakymų. Pirmiausia norime žmoguje pažadinti kūrybiškumą, aistrą, džiaugsmą. Tik kuriantis žmogus yra laimingas. Depresijos atsiranda, kai žmogus netiki, yra nusivylęs savimi ir pasauliu.

Per susitikimus ir save daugiau pažinsiu ir pažinsime vienas kitą. Reikia tik susitikti, sueiti su žmonėmis, ir viskas prasideda. Matyt, laikas dabar yra toks, kai gyvename pavienį gyvenimą, sau sakome „aš susidorosiu“, galbūt, vienas turi stipresnę valią, kitas silpnesnę. Bet negalime savęs pažinti, jei šalia nėra kito žmogaus.

Kitas – mūsų veidrodis?

Arvydas: Taip, bet tas veidrodis yra ne vien tavo artimieji, juo gali būti netgi anonimas, kurio nepažįsti. Reikia suvokti, kad ir jis yra gyvenimas.

Daiva: Jis gali tapti tavo mokytoju. Jeigu prieštarauja, dar yra geriau, nes priverčia susimąstyti.

Arvydas: Taigi be šių klausimų, kuriuos skatina kelti teatras, jis dar turi begalę sistemų, Viena jų – Konstantino Stanislavskio, aprašyta jo knygoje „Aktoriaus saviraiška“. Joje yra be galo daug visokiausių pratimų, kaip atverti, pažinti save, kaip klausyti, kalbėti, bet tikslas yra vienas, atsakyti į klausimus, kas aš esu ir kuo noriu būti. Man ir šiandien klausimas, kas aš esu, yra vidinis ieškojimas, o kuo noriu būti, yra veiksmas, ką aš turiu daryti. Klausimas ir veiksmas – tai du pagrindiniai dalykai.

Bet svarbu suvokti, kad šis klausimas nėra vienkartinis. Daugelis sustoja, nes mano, kad jau atsakė į jį, jau tapo, kuo norėjo, pasiekė, ko siekė. Į seminarus, kaip supratau, kviečiate žmones, kurie nebe aštuoniolikmečiai. Padėsite jiems pamatyti, kad jie nėra tas vienas vaidmuo, kurį jie dabar vaidina, jie yra daugybė vaidmenų?

Daiva: Gyvenime nėra nieko baigtinio. Viskas keičiasi. Pats stabiliausias dalykas yra kaita. Jeigu tik galvoji, kad suradai atsakymą, atsiras gyvenime situacijų, kurios apvers viską aukštyn kojomis ir vėl viską pradėsi iš pradžių. Būk „šviežias“ ir kiekvieną kartą išgyvenk lyg pirmą kartą. Galbūt pirmosios meilės neišgyvensi taip pat, bet meilė yra ir bus, tik kitokia. Tame visas gražumas, kad negali pakartoti akimirkos. Gali sukurti geriau, nei buvo.

Arvydas: Tikrasis menas niekada nepasako kaip, jis užduoda klausimą, o toliau žmogus turi eiti ir ieškoti. Teatras tau irgi užduoda klausimą, o atsakymą turi pats atrasti. Aš, režisierius, galiu aktoriui pasakyti, ką reikia daryti, bet niekada aktorius to nepadarys, kol jis pats to neatras. Galbūt jis ateis po kelių mėnesių ir ištars „atradau“ ir žodis žodin pakartos, ką jam kalbėjau per pirmą repeticiją. Bet tai bus jo tiesa.

Daiva: Teatro terapijos esmė duoti žmogui įrankius, žinias, kaip jis gali kontroliuoti savo kūną, mintis, balsą. Tarkime, aš dirbu su balsu, – D. Lebeliūnaitė jau du dešimtmečius garsina filmus, reklamas, dirbo žurnalistinį darbą. – Manęs klausia, turbūt labai saugai savo balsą? Matyt, saugau, bet dabar apie tai tiesiog negalvoju. Aš žinau, ką man reikės daryti, pradėjus perštėti gerklei ar užkimus. Jei valgydama ledus, nors jų ir nemėgstu, galvočiau, kaip čia neužkimus, būtinai užkimčiau, nes mintis materiali. Ką galvosi, tą turėsi! Ar ne geriau galvoti apie gerus dalykus?

Žmogus viską turi savyje, jis turi galimybę atrasti (prisiminti) tuos išeities taškus, kurie jam padės suvaidinti savo sukurtą, o ne tėvų, darbdavio, visuomenės primestą gyvenimo scenarijų.

Atsivėrimo stebuklas – patikėti savimi ir pasauliu

Man toks vaizdinys kilo: ateis pas jus čechoviškas žmogus futliare, jūs padėsite jam atsiverti, bet nežinia, kokią Pandoros skrynią jie sau atidarys.

Arvydas: Svarbiausia yra bandyti atidaryti. Daug kas ir neatidaro. Kai teko dirbti su studentais, kai kurie jų atsiveria ir pražysta tokiais žiedais, kad, žiūrėdamas į šį žmogų, galvoju, Viešpatie, koks šis pasaulis yra nuostabus. Kito lauki ir lauki atsiveriant, bet kažkas neįvyksta.

Vėlgi tai yra pažinimas, supranti, kad turi ieškoti kito kelio. Bet vis tiek turi ieškoti savęs, negali užsidaryti. Atsivėrimas yra stebuklas. Teatre atsivėrimas, visų pirma, reikalauja be galo didelės drąsos ir tikėjimo. Tikėjimo ne tik savimi, bet ir pasauliu, kad jis tavęs nenuskriaus.

Kaip sako kinai, jeigu nori nužudyti žmogų, leisk jam atsiverti, o paskui užsidaryk. Tai yra be galo didelis ginklas. Teatro terapija ir atsivėrimas yra labai trapus dalykas, todėl kad tai yra žmogaus istorija, jo jausmai, aistros. Tai yra žmogus, kurį turi gerbti. Jei to nėra, jei žmogus pajunta, kad jis gali būti, grubiai tariant, „išdurtas“, to neįvyks. Todėl susikalbėjimas pirmomis akimirkomis, minutėmis, valandomis – būtinas, kad pradėtų žmogus atsiverti. Bet tu, kaip mokytojas, vedantysis, turi atsiverti dar daugiau, dvigubai, tai yra abipusis bendravimas, atsivėrimas.

Atsimenu tą sistemą, kai teatre režisierius galėjo daryti viską, galėjo būti ir despotas ir teroristas. Kai kuriems žmonėms reikia, kad jiems spirtų į užpakalį, įsivaizduojate? Mane kaip režisierių tai žeidžia. Nenoriu spardyti kitiems užpakalių. Noriu bendravimo, atsivėrimo, noriu taip pat iš to kažką gauti. Ne vien tik atiduoti.

Taip per Teatro terapijos užsiėmimus nežinome, ką savyje atrasime, bet pats atsivėrimas jau yra kai ko gražaus pradžia. Kai ką nors išleisi, galėsi kai ką gražaus įleisti, – pasako Arvydas ir palieka seserį toliau pasakoti apie jų bendrą projektą, o pats išskuba į Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažosios scenos patalpas, kur turi prasidėti repeticija.

Daiva. Į pilną stiklinę vandens neįpilsi, – tęsia mintį režisieriaus sesuo D. Lebeliūnaitė. – Turi ją išpilti, kad vėl į save įpiltum gražius, šviesius dalykus.

Pirmieji užsiėmimai nebus lengvi, nes žmonėms bus nedrąsu kitų, nepažįstamų akivaizdoje save parodyti? O drąsos nėra daug, nesame itin ekspresyvūs?

Daiva: Manau, žiniasklaida labai prisideda, kuriant stereotipus. Jeigu pasižiūrėtume į lietuvius, jie niekuo nesiskiria nuo kitoje pasaulio šalyje gyvenančių žmonių. Jau esu sakiusi, kad dažniausiai visai nepagrįstų įsitikinimų suformuotos savybės stabdo žmogų. Todėl pats pirmas užsiėmimas nebus sunkus ar baisus, jis bus be galo įdomus. 

Žmogus turės galimybę, peržengęs slenkstį, užbrėžti brūkšnį, kaip teatre sakoma, „savo kaliošus palik už durų“, būk malonus, bent tas trejetą valandų stačia galva pasinerk į būtį, kurioje nori būti. Juk mes kartais daugiau žinome, ko NENORIME, negu ko NORIME. Pirmas užsiėmimas bus baltas lapas, kur žmonės galės piešti savo istoriją, savo širdies istoriją.

Man patiko Jūsų išsakyta frazė, pristatant Teatro terapiją, „padėsiu Jums įgarsinti Jūsų gyvenimą“. Išties daugelis mūsų nesuvokia, koks svarbus yra balsas, kaip kvėpuodamas, valdydamas balsą, valdai savo jausmus ir elgseną.

Daiva: Balso tembras, kalbėjimo tempas gali daryti stebuklus. Balsas gali sužavėti, o gali suerzinti. Nors sakoma, nesvarbu, kaip sakai, svarbu, ką sakai, bet vienos kompanijos atlikta apklausa mane nustebino, pasirodo, dauguma vyrų negirdi per televiziją rodomų naujienų, jei diktorė yra moteris.

Jei mumyse nėra dvejonės, kad esame teisūs, mums nereikės rėkauti, ginčytis, pykti ar muštis. Mes tiesiog pasakysime. Nors, dažnai jausdamiesi teisūs, žodžius, kurie kyla iš vidaus, išsakome su tokia jėga, kad išgąsdiname pašnekovus: „Jau su šituo pamišėliu nenoriu turėti jokių reikalų.“ Paskui stebimės, kodėl čia jis taip? Juk aš už teisybę! 

Kartais patys nesuprantame žodžio galios. Švaistomės žodžiu negalvodami, beriame lyg žirnius į sieną. Jei nori pakeisti pasaulį, pats kažką padaryk, kad jis keistųsi. Juk „pirma buvo žodis, ir žodis tapo kūnu“. Būtų gerai, kad žmonės rinktųsi žodžius kaip rūbus spintoje, gerai pagalvoję, kas su kuo dera. Taigi balso lavinimas, gesto svarba ir net tyla bus labai svarbi Teatro terapijos praktikos dalis.

Kai paskaičiau būsimų užsiėmimų pristatymą, prisiminiau psichologų naudojamą metodą psichodramą. Ar to kažkiek Teatro terapija užgriebs?

Daiva: Na, tuo užsiima kitų seminarų rengėjai. Mes taip giliai nekapstysime. Dabar yra XXI amžius, „psichologija“ yra labai populiarus žodis, nes žmogus ieško atsakymų, paskui dalijasi savo patirtimi. Su Arvydu turime tas pačias ir kartu skirtingas patirtis. Mane domina meditacija, bet aiški, kryptinga. Arvydas turi savo viziją, jam įdomus cigunas, taiči, Rytų kovos menai. Tarsi skirtingi, bet viskas apie tą patį, žmogaus buvimą čia, būtį, vidinę, psichologinę būseną, kad jis jaustųsi komfortabiliai.

Kartais patys nesuprantame žodžio galios. Švaistomės žodžiu net nepagalvoję. Teatro terapijoje įdėsiu daug jėgų, kad žmogus pagalvotų prieš sakydamas, kad nebertų žodžių lyg žirnių į sieną. Reikia suprasti žodžio, balso, gesto galią. Jei nori pakeisti pasaulį, pats kažką padaryk, kad jis keistųsi. Nelauk, kol kas tau suvaidins gyvenimo dramą, pats ją vaidink. Tiesiog būk. Žmogus kažkodėl ieško global-total-fatal reikalų, nori taip toli pamatyti, bet nepastebi, kas yra prieš jo nosį. Mes suteiksime galimybę sugrįžti į save, pamatyti save, kalbėti už save, o ne taip, kaip kažkas nori tave girdėti.

Teatro terapija yra viešos įstaigos „Laimingi žmonės“ iniciatyva. Ateik, atverk save ir atrask, kas tau padeda būti laimingam, – štai taip ratas užsidaro, tikslas pasiektas?

Daiva: Gal per drąsu sakyti, bet mes privaloma tvarka turime būti laimingi. Taip yra sukurtas pasaulis. Jame nėra trūkumo. Visa tėra tik požiūrio reikalas.

Kai žmogus įsikerta į savo gyvenimo scenarijų, kaip sakoma, pjauk, ir kraujo nebus. Jis siekia, kad būtų, kaip jis nori ir net nepagalvoja, kad Visata jam yra sukūrusi šimtąkart laimingesnį scenarijų, kur jis gyvens pritekliuje, mylės ir bus mylimas. Bet žmogus įsikerta į tą vienintelį iš baimės, stereotipų, tėvų, mokytojų, giminių ir artimųjų nuomonės apie save.

Teatro terapija sako, kad negali surasti, ko nepamatei. Žmogus jau yra laimingas. Viskas yra čia, mumyse, tik kartais žiūrime plačiai ir nematome, kas vyksta prieš mūsų akis, – taip D. Lebeliūnaitė pristatė su broliu A. Lebeliūnu sukurtą seminarų ciklą Teatro terapija. 

Teatro „terapeutai“ Lebeliūnai: tik kuriantis žmogus yra laimingas

Arvydas ir Daiva Lebeliūnai
+4