Daržo revoliucija: gausus derlius be kastuvo ir trąšų

Daržas
Daržas
  © EKO redakcija
Monika Kaunietė | „EKO redakcija“
2011-05-17 11:45

Daug didesnį už įprastinį derlių išauginantys ekspertai daržo gėrybes augina neartuose dirvonuose. Anot gamtinės žemdirbystės propaguotojų, dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad dirvos gyvybė – kartu ir joje augančios daržovės bei vaisiai – galėtų vystytis be trikdymų. Žemdirbystės sukultūrinimas – arimas, akėjimas, ravėjimas, trąšos – nėra natūralus procesas. Tai prilygsta žemės prievartavimui, agresijai prieš gamtą. Gamtinės žemdirbystės šalininkai sako, kad gamta pati žino, ko reikia kiekvienam augalui, todėl kišdamiesi į natūralius procesus pridarome daugiau žalos nei naudos. Apie daržo revoliuciją kalbame su šešerius metus gamtinę žemdirbystę praktikuojančiu Laimiu Žmuida.

– Jeigu gamtinė žemdirbystė tokia natūrali, kodėl ji yra naujovė mums?

– Senais laikais žmogui ūkininkauti mėgdžiojant gamtą buvo daug lengviau. Yra duomenų, kad Nilo pakrančių gyventojai pasinaudodavo gamtos mechanizmu: patvinusi upė užnešdavo į krantus derlingos žemės, o ūkininkai joje augindavo augalus. Tačiau civilizacija visą laiką stengiasi eiti priešinga kryptimi – ne mėgdžioti gamtą, o ją valdyti, kontroliuoti. Taigi ir žmogus pradėjo augintis maistą ne kaip tai daro gamta, o kaip užkariautojas.

Ilgainiui beveik viso Žemės rutulio dirvožemis buvo išprievartautas: suartas, sukastas, buvo nuimtas apsauginis žemės sluoksnis (žolė ir medžiai). Tokiame kontekste gamtinė žemdirbystė tikrai yra naujovė. Ją įkvėpė ekologiniai judėjimai, kai pagaliau buvo susivokta, kad, darydami žalą gamtai, kenkiame ir sau. Taip atsirado neariminės, neagresyvios ūkininkavimo technologijos. Vakaruose jos vadinamos „permakultūra“, rusai sako „gamtinė žemdirbystė“. Pasaulyje yra įvairių gamtinės žemdirbystės rūšių ir krypčių. Visos jos šiek tiek panašios ir šiek tiek skiriasi.

Galime didžiuotis, kad Lietuvoje turime unikalią gamtinės žemdirbystės kryptį, kurios dar nėra kitose šalyse. Jos pradininkas Saulius Jasionis perėmė kitų šalių patirtį, pritaikė savo stebėjimų rezultatus ir sukūrė originalią gamtinės žemdirbystės sistemą.

– Koks pagrindinis jos principas?

– Esmė – mėgdžiojant gamtą aprūpinti augalus visaverčiu maistu. Jokio kasimo, arimo, ravėjimo. Gamtoje vyrauja biodinaminis augalų mitybos būdas – tokį stengiamės taikyti augindami ir savo augalus. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip tradiciniuose daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė, vadinamasis mulčias. Jis niekada neleidžia dirvai išdžiūti, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė yra skaidoma mikroorganizmų. Taip prie augalų šaknų susidaro maistinga žemė, kuria ir maitinasi mūsų auginamos daržovės.

– Kuo skiriasi gamtinio daržo derlius nuo įprasto?

– Gamtinio daržo derlius kur kas didesnis, nepalyginamai geresnė ir jo kokybė. Mat gamtiškai užauginti produktai nėra nuodingi, nes neturi pesticidų likučių ar nitratų pertekliaus. Be to, jie turi daug naudingų medžiagų – mikroelementų, makroelementų, vitaminų ir kitų bioaktyvių medžiagų. Derliaus skirtumus yra apskaičiavęs ir aprašęs gamtinės žemdirbystės profesionalas Aleksandras Kuznecovas. Jis iš savo šešių arų sklypo gauna du, tris, net keturis kartus didesnį derlių nei tradicinės žemdirbystės atstovai.

– Ko reikia norint pereiti nuo įprasto daržo prie gamtinio?

– Pakeisti mąstymą. Išoriškai šis pokytis gali atrodyti patrauklus: arti nereikia, kasti nereikia, laistyti nereikia, ravėti – mažiau, tačiau reikia mulčiuoti. Mulčiuoti nesunku, tačiau gerai, kokybiškai – ne taip jau paprasta. Bet ne tai svarbiausia. Juk galima ir visai nemulčiuoti. Svarbu suprasti, kodėl darai vienus ar kitus veiksmus, pažinti savo žemę. Gamtinės žemdirbystės principų nėra daug: juos galima sužinoti Sauliaus Jasionio rengiamuose mokymuose, nemokamai paskaityti gamtinės žemdirbystės forume internete arba tiesiog pačiam nusikopijuoti nuo gamtos. Perpratus principą išmokstama, kaip užsiauginti kokybiškas visų rūšių daržoves bet kokiame sklype.

– Ar galima ir ar verta gamtinę žemdirbystę taikyti šiltnamiuose?

– Taip, šiltnamyje daržovės užaugs didesnės, derlius gali pagausėti, ir darbo bus mažiau. Tačiau reikia suprasti, kad šiltnamis – dirbtinė sistema, ir aukščiausios kokybės čia tikrai negausime. Jau vien dėl to, kad plėvelė ar stiklas praleidžia ne visą spektrą saulės spindulių. O kur dar oro judėjimas, maišymasis, ekosistemos ryšiai, kurie yra vieni svarbiausių kuriant gamtinės žemdirbystės produktų kokybę.

– Kada tinkamiausias metas pradėti ruošti gamtinį daržą ir kada jau per vėlu?

– Niekada nevėlu – net jeigu jau susikasėte savo tradicines lysves. Tiesiog kai išdygs daigeliai, pabandykite mulčiuoti: apie juos paklokite pūvančių augalų (šiaudų, nupjautos žolės, lapų, obuolių lupenų ir pan.). Taip daugelis pradeda. Produktų kokybė, aišku, nebus gera, bet tikrai geresnė už įprasto daržo derlių. Toks variantas parankus skubantiems ir nenorintiems laukti.

Tačiau tikra gamtinė žemdirbystė prasideda nuo dirvos ruošimo. Pavasarį ar vasarą reikia uždėti ant velėnos didelį apie 30–40 cm storio mulčio sluoksnį (šiaudų, lapų, šieno, žolės).

Mulčias iki kito pavasario „nupūdys“ velėną, į kurią bus galima sėti smulkias sėklas kaip į išdirbtą žemę. Kad mulčias nestovėtų visus metus dykas, galite pakišti po juo bulvių, pasodinti į jį pomidorų, kopūstų ar kitų daržovių daigų, kuriems reikia didelio mulčio sluoksnio. Jau per pirmuosius metus užsiauginsite daržovių ir kartu paruošite dirvą kitiems metams.

Rudenį kloti mulčią ant velėnos per vėlu, nes daugiametės žolės jau būna subrandinusios šaknis ir pasiruošusios žiemos miegui, tad, jei ir uždėsite storą mulčio sluoksnį, piktžolių neatsikratysite. Mulčią reikia kloti pavasarį ar vasarą. Žiemą puikus metas pradėti daržą nuo projektavimo ir literatūros studijavimo. Juk gamtinį daržą galima padaryti estetišką: pavyzdžiui, lysves įrėminti medinėmis lentomis ar pan. Žiema puikus metas tam pasiruošti.