Tel Avivas: brangi vidinių prieštaravimų žemė
Specialiai Alfa.lt iš Izraelio

Pirmoji diena Tel Avive (Antano Manstavičiaus/
Pirmoji diena Tel Avive (Antano Manstavičiaus/
  © Alfa.lt

Senajame mieste, šalia judrios žiedinės sankryžos, į dangų kyla baltos kolonos. Jos imituoja pastatą, kurio jau seniausiai nėra: žvelgiant iš apačios, kolonadą pratęsiančioje mūrinėje sienoje pro viršutinį langą šviečia debesys. Dingęs, arba veikiau negrįžtamai pertvarkytas, statinys – tai buvusio turkų Osmanų sultono vietininko rūmai. Perkurtas ir naujam gyvenimui prikeltas miestas – arabų uostamiestis Jafa, virtęs izraelietiškojo Tel Avivo-Jafo metropolio dalimi.

Trikalbėje memorialinėje lentoje skaitau, kad turkų pašos rūmus dar 1948 metų sausio 4 dieną susprogdino sukarinta žydų organizacija „Lehi” („Kovotojai už Izraelio nepriklausomybę”, dar žinomi kaip Sterno gauja). Aukų skaičius nutylimas. Jau žinau, kad, praėjus mažiau nei pusei metų, svarbų Jafos uostamiestį, ištuštėjusį per kautynes, užėmė žydų pajėgos. Kitą dieną, gegužės 14-ąją, paskelbta Izraelio nepriklausomybė.

Kadaise Jafoje gyveno arti šimto tūkstančių palestiniečių arabų, o dabar čia dominuoja izraeliečių žydų kultūra. Karo pabėgėliams taip niekada ir nebuvo leista sugrįžti. Tačiau ne visai patogios praeities ženklai nedingo – vietoje to, kad pašos rūmų griuvėsiai, tas nepriklausomybės kovų trofėjus, būtų galutinai nušluoti nuo žemės paviršiaus, jie sutvarkyti ir naujai įprasminti ateities kartoms. Ir vien rūmais, panašu, neapsiribota. Senajame Jafos uoste, netoli vandens, tebestūkso nedidelė Jūros mečetė. Matyt, iš jos išėjęs religingas musulmonas – platūs drabužiai, ilga barzda ir šlepetės – mūsų akivaizdoje atsiremia į parapetą ir šnekučiuojasi su kasdieniškai atrodančiu pažįstamu. Žemiau, vandenyje, tarp plūdurų vienvietėmis baidarėmis manevruoja merginos arabės – būrys palaikančiųjų joms kažką šaukia iš nedidelio katerio.

Mieste, kuriame arabų, kaip bežiūrėsi, likę nedaug, visi gatvių pavadinimai užrašyti ne tik hebrajiškai ir angliškai, bet ir arabiškai. Gal tai rūpestis atvykėliais, kuriems pažįstama tik gimtoji kalba ir jos abėcėlė? Štai rusakalbiai izraeliečiai, kurių galima išgirsti ant kiekvieno kampo, tokios privilegijos neturi.

Žinoma, bet kokių viešųjų užrašų ypatybė – tai, kad jie nuo praeivių visada nuslepia gerokai daugiau, negu pasako. Puikus pavyzdys – visai šalia Jūros mečetės stūksantis švento Mykolo armėnų vienuolynas. Vienoje įėjimo pusėje – raginimas pripažinti Pirmojo pasaulinio karo laikų armėnų tautos genocidą Osmanų imperijos teritorijose. Kitoje – trumpas vienuolyno aprašas su Napoleono Bonaparto, kaip vietinės įžymybės, paminėjimu. „1799 metų kovą Napoleono armija užėmė Jafos miestą. Armėnų vienuolynas pasitarnavo ligos pakirstiems prancūzų kareiviams kaip ligoninė, ir šioje vietoje Napoleonas lankė savo kareivius”, – lakoniškai skelbia, matyt, vietos valdžios parūpintas įrašas.

Šioje vietoje tenka prisiminti Simono Sebago Montefiore's pasakojimą knygoje „Jeruzalė: miesto biografija” apie tai, kaip būsimasis Prancūzijos imperatorius mieste surengė masines belaisvių turkų žudynes, o vėliau, nusprendęs trauktis, gydytojams įsakė numarinti šimtus sergančių ir sužeistų prancūzų karių, kad šie nepatektų į nelaisvę. Toks tad „aplankymas” ir toks dabartinės miesto valdžios nenoras be reikalo piktinti užsienio turistų, kuriems didvyriškas Napoleono įvaizdis gali būti brangus. Ne veltui lankomiausiose vietose pastatytos natūralaus dydžio figūros – su mėlynu munduru ir garsiąja trikampe kepure.

Gal nereikėtų per daug stebėtis, kad ir turistams skirtuose stenduose Jafa 1948 metų gegužę „išvaduojama”, o ne nukariaujama, ir masinis jos gyventojų arabų pasitraukimas lieka neatskleista (nors tikrai prastokai saugoma) paslaptis. Kaip bebūtų, daugiau nei prieš pusę amžiaus Jafoje prašvilpęs istorinių permainų viesulas, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, gali pasirodyti ganėtinai selektyvus ir gailestingas praeities šešėliams. Ant pajūrio uolos iškilę senosios Jafos mūrai tebestūkso kaip amžinas nebylus priekaištas kitoje nedidelės įlankos pusėje įsitaisiusio Tel Avivo dangoraižiams, o kartu – ir neatskiriamas su modernybe koja kojon žengiančios, pasiturinčios Izraelio valstybės palydovas.

Ši skirtis tarp seno ir naujo, tarp mišraus ne tik žydų, bet ir romėnų, arabų, kryžiuočių, armėnų, gruzinų bei kitų kultūrų palikimo ir daugiausiai žydiškos nedidelio, bet stipraus krašto dabarties – vienas ryškiausių pirmojo apsilankymo ir pirmosios dienos Izraelyje įspūdžių. Turistams siūlomi suvenyrai tik dar labiau pabrėžia Tel Avivą ir Jafą kaip dvi to paties medalio puses – jie vargiai įsivaizduojami vienas be kito, kaip ir 1948 metais įkurta šiuolaikinė Izraelio valstybė – be daugiasluoksnės ir anaiptol ne vien žydiškos istorijos klodų.

Pirmą kartą lankantis Tel Avive atrodo nesunku suprasti, iš kur kyla izraeliečių meilė ir pasididžiavimas savo šalimi. Ištisus tūkstantmečius religiniuose tekstuose saugoti paveldėjimo mitai neužgožia fakto, kad tai yra šalis, kurią teko ne šiaip sukurti iš naujo, bet ir užsitarnauti ginklu, palaistyti ją savo (ir priešininkų) krauju. Galutinis rezultatas, turint galvoje jaunos valstybės patirtus išbandymus, tiesiog negali nestebinti. Turtingas ir klestintis Tel Avivo, o kartu ir visos pajūrio zonos Izraelis – tai brangus nacionalinis turtas, kurio žydų tauta jau niekada neatsisakys. Jį šiandien ženklina oriai vėjyje plazdančios baltai mėlynos vėliavos su Dovydo žvaigžde, ir tiesiog neįmanoma patikėti, kad vieną dieną jų čia galėtų nelikti. Žydų tauta po ilgų klajonių susirado sau namus ir vargu ar kur kitur jie gali atrodyti tvirtesni negu Tel Avive ir aplinkiniuose miestuose.

Kita vertus, susikurta nauja tėvynė izraeliečiams atiteko su ištisų amžių ir netgi tūkstantmečių našta – kaip senelių ir tėvų dovana, kartais galinti priminti prakeikimą. Jafos pavyzdys rodo, kad ne visada pavyksta su tuo susitvarkyti, nors pastangos matyti.

Galbūt kaip atsvaras istorijos spaudimui, Tel Avivo pajūrio promenadoje dominuoja kitoniškų ženklų grupė. Juos galima skaityti kaip glaustą pasakojimą apie naujojo, modernaus Izraelio steigtį. Čia – ir liudijimas apie nelegalią žydų imigraciją į britų valdomą Palestiną 1934–1948 metais, kuri svariai prisidėjo prie naujos valstybės susikūrimo, ir priminimai apie praėjusio dešimtmečio teroristinių išpuolių aukas, ir netgi intriguojanti užuomina apie tai, kad „1948 metų birželio 21 dieną IZL ginklus gabenęs laivas „Altalena”, išmetęs inkarą prie šio kranto, buvo apšaudytas laikinosios vyriausybės nurodymu”.

IZL, dar žinoma kaip „Izraelio šalies nacionalinė karinė organizacija”, arba „Irgun”, prieš paskelbiant Izraelio nepriklausomybę ir kurį laiką po to veikė nepriklausomai nuo oficialių ginkluotųjų pajėgų „Haganah”, tapusių Izraelio kariuomenės pagrindu. Laivas „Altalena” iš Prancūzijos gabeno šios šalies vyriausybės „Irgun” dovanotus ginklus bei 940 žydų savanorių, pasiryžusių stoti į mūšį dėl arabų apgultos Jeruzalės. Tačiau tai pažeidė tiek suderėtų paliaubų su arabų šalimis sąlygas, tiek ir Izraelio vyriausybės reikalavimą, kad „Irgun” susilaikytų nuo pavojingos saviveiklos.

Galiausiai „Altalenos” mėginimas pasiekti Tel Avivą vos neįžiebė dramatiško pilietinio karo. Laivas buvo apšaudytas ir netrukus nuskendo, o pakrantėje susibūrę „Irgun” kovotojai buvo išblaškyti. Iki šiol Izraelyje nesutariama, ar sprendimas bet kokia kaina stabdyti „Altaleną” buvo teisingas žingsnis, siekiant užtikrinti jaunos valstybės prievartos monopolį, o gal ir išvengti karinio perversmo, ar iš esmės nusikalstamas veiksmas, kuris tik apsunkino kovą dėl Jeruzalės ir iki 1967-ųjų Šešių dienų karo rytinę šventojo miesto dalį paliko kaimyninei Jordanijai.

Paminklinis akmuo toje pakrantės vietoje, kur Izraelio kariai buvo priversti šaudyti vieni į kitus, ir šiandien švyti kaip ryškus perspėjimas, kur gali nuvesti konkuruojančios idėjos dėl tolesnio jaunos valstybės likimo. Šalies raidą nuo pat įkūrimo lėmė ne viena, o daugybė įvairių vizijų ir impulsų, kurios anaiptol ne visada buvo sėkmingai derinamos viena su kita. Be šių vidinių prieštaravimų, ko gero, nebūtų Izraelio.

Tel Avivas: brangi vidinių prieštaravimų žemė

Pirmoji diena Tel Avive (Antano Manstavičiaus/
+18