Pamišėlis ir katedra

Katedra Madride
Katedra Madride
„A-ZET“
2011-04-26 11:09

Gallego Martinezas kažkada buvo ūkininkas ir matadoras, vėliau – trapistų (ypatingai griežtų taisyklių ordino) vienuolis. Jokio išsilavinimo Justo taip ir negavo – net jo mokslus pagrindinėje mokykloje nutraukė pilietinis karas. Tačiau ispanas dėl to nesuka galvos: „Visai nereikia mokytis. Tereikia stiprybės. Visa kita ateina iš aukščiau“.

Maždaug po aštuonerių metų vienuolyne Justo susirgo tuberkulioze ir prisižadėjo, kad jei pasveiks, pastatys Dievo garbei katedrą. Tesėdamas pažadą, buvęs vienuolis paveldėtoje tėvų žemėje ėmėsi darbo.

Iš pradžių jis kaupė medžiagas: šiukšlynuose, apleistuose griuvėsiuose, gamyklų teritorijose rinko senas plytas, armatūros gabalus ir viską, kas galėjo būti panaudota jo milžiniško plano įgyvendinimui. Iš pradžių vietiniai juokėsi ir sukiojo pirštais palei smilkinį. Vėliau, kai pradėjo ryškėti statinio kontūrai, besijuokiančių darėsi mažiau, o pagarbiai nuščiuvusių – daugiau. Į Dievo pamirštą Madrido priemiestį vis dažniau atslinkdavo smalsūs turistai, o vietos valdžios pareigūnai užsimerkė ir apsimetė, kad nieko nemato – net kai nelegaliai statomos katedros kupolas iškilo keliasdešimt metrų į dangų.

Beje, sakyti, kad Donas Justo (taip jį vadina vietiniai) savo katedrą stato absoliučiai vienas, nebūtų teisinga: prieš dvidešimt metų jis įsigijo padėjėją, netoliese gyvenantį vyriškį, simboliniu vardu Angelas. „Maniau, kad ta vieta – kažkoks šiukšlynas, o Donas Justo – eilinis valkata. Bet praleidau su juo kalbėdamasis visą dieną, jis pavaišino mane dešrelėmis, taigi, turėdamas daug laisvo laiko, pasisiūliau padėti. Jis taip giliai įstrigo man į širdį, kad ir šiandien jam padedu ir esu tuo labai patenkintas.“ Tačiau Angelas pabrėžia, kad idėjos ir pagrindinis darbas vis dėlto tenka Donui Justo – jis čia šeimininkas. Ir tikrai, visi bažnyčios statybos planai yra tik jo galvoje: „Pradėdamas statyti neturėjau aiškios vizijos, viskas klostėsi tarsi savaime“. Dalį dizaino jis pasiskolino iš Vatikano Šv. Petro bazilikos, dalį iš Baltųjų rūmų, įvairių pilių ir kitų Madrido bažnyčių. Barokinis stilius jam buvo ne prie širdies, o gotikiniam išpildyti nebūtų pakakę Dono Justo įgūdžių, todėl beliko rinktis romaniškąjį stilių.

Šiuo metu katedrą sudaro sudėtingas vienuolyno celių, administracinių ir gyvenamųjų kambarių kompleksas, biblioteka. Per ilgus metus iškilo maždaug 12 metrų diametro kupolas, kurio metalines konstrukcijas padėjo iškelti ir sutvirtinti Donui Justo į pagalbą atėję 16 jo sūnėnų – nes nusisamdyti krano jis tiesiog nepajėgė finansiškai. Vasaromis jam padeda savanoriai ar šiaip prašalaičiai, sutinkantys padirbėti už galimybę pernakvoti katedros patalpose. Nuomodamas ir po truputį pardavinėdamas paveldėtas žemes Donas Justo pajėgia įsigyti statybinių medžiagų (dalį jų paaukoja kompanijos arba atiduoda brokuotas prekes) ir nusisamdyti darbininkų. Statydamas iš to, ką randa ar gauna, ispanas pasitelkia fantaziją: taip atsirado kolonos, pastatytos iš tuščių tepalo statinių ir gausiai aplietos betonu; arba sienų tvirtumui palaikyti įbetonuotos dviračių detalės.

Paskaičiuota, kad dirbant tokiais tempais, reikėtų dar bent 15-20 metų katedrai užbaigti ir akivaizdu, kad tiek laiko Donas Justo neturi. Apskritai apie ateitį jis kalba nedaug ir atsargiai: „Tai kasdieninė kova. Kartais būna labai sunku atsikelti ryte. Galvoje sukasi šlykščios mintys, kurias pakiša velnias, kad tik nebaigčiau to, ką pradėjau. Tačiau aš privalau dirbti toliau. Esu tik paprastas žmogelis, bet tikiuosi, kad žmonės kada nors ateis čia melstis ir pajus, kokia stebuklinga ir nepaprasta yra ši vieta“.

Kita vertus, net ir pats Donas Justo jaučia ir neatmeta galimybės, kad po jo mirties katedra gali būti paprasčiausiai išardyta, o brangus sklypas parduotas: juk senolis statybininkas neturi ne tik valdžios ar bažnyčios palaikymo, bet ir jokių leidimų, architektūrinių brėžinių, konstrukcinių planų, jau nekalbant apie medžiagas – net stipriai Donui Justo simpatizuojantys specialistai pabrėžia, kad statiniui naudotos plytos neatitinka net minimaliausių kokybės standartų, kaip ir prastas jų sumūrijimas. Pasigirsta ir teigiančių, kad chaotiškasis statinys gali traukti dar trumpiau nei jo statytojas ir vieną dieną paprasčiausiai sugriūti.