Pilietybė ir Konstitucinio Teismo arogancija

Darius Udrys
Darius Udrys
Darius Udrys | Alfa.lt
2006-12-19 07:54

Galbūt dėl to, kad tie, kuriems dvigubos pilietybės klausimas aktualiausias, gyvena užsienyje ir neprenumeruoja Lietuvos spaudos, lapkričio mėnesį Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas, pakertantis įstatyminius dvigubos pilietybės pagrindus, Lietuvos žiniasklaidoje didelio atgarsio nesulaukė. Tačiau nutarimas, jei bus įgyvendintas, turės svarbių pasekmių Lietuvos valstybės ir jos žmonių ateičiai.

Konstitucinis Teismas priėmė 23 dalių nutarimą, paskelbiantį įvairius pilietybės įstatymų straipsnius prieštaringais Lietuvos Konstitucijai. Teismo nutarimą galima iš esmės dalyti į dvi dalis. Pirmoji dalis sietina su atvejais, kai nelietuvių tautybės žmonėms Lietuvos valstybė pripažįsta mažiau teisių nei lietuvių kilmės asmenims, pavyzdžiui, kai lietuvių ir nelietuvių tautybės žmonių pilietybės klausimai sprendžiami pagal skirtingus kriterijus.

Teismo nuomone, Lietuvos Konstitucija draudžia Lietuvos valstybei suteikti daugiau teisių išsaugoti savo pilietybę buvusiems lietuvių nei nelietuvių tautybės Lietuvos gyventojams. Ši problema iškyla, pavyzdžiui, jei pagal tautybę vokietis arba lenkas, kurio tėvai arba protėviai buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m., tačiau pabėgo iš Lietuvos ir gavo Vokietijos arba Lenkijos pilietybę, nori susigrąžinti Lietuvos pilietybę.

Ligšiol įstatymas tokio asmens teisės į Lietuvos pilietybę nepripažino. Jei jis pagal tautybę būtų ne vokietis ir ne lenkas, o lietuvis – turėtų teisę susigrąžinti pilietybę. Teismas paskelbė, kad tai neteisinga ir nesuderinama su Konstitucija, kuri laiduoja piliečių lygybę nepaisant jų tautybės.

Pirmoji nutarimo dalis, nors iš principo pakerta vieną tautinės valstybės aspektą – kad tauta reiškia ką nors daugiau nei pilietybę – stovi ant daug tvirtesnių teisinių pamatų nei antroji nutarimo dalis – dėl dvigubos pilietybės. Nutarimas dėl dvigubos pilietybės „pakabintas“ ant labai plono ir teisiškai abejotino siūlo.

Taip Konstitucinio Teismo teisėjai smerkia Seimo priimtus įstatymus, leidžiančius lietuviams, įsigijusiems kitų šalių pilietybę, pasilikti lietuviškąją arba ją susigrąžinti neatsisakant kitų. Visame teismo nuosprendyje galime ieškote ieškoti kitų paaiškinimų ar kito teisinio pagrindo, bet jų nerasime.

Ar konstitucijos 12 straipsnyje žodis „atskira“ reiškia „reta“? To nereikalauja kalbos logika. Ar tai, kas yra atskira, būtinai yra reta? Ar veikiau „atskiras“ nereiškia „išimtinis“? O išimčių, kaip atskirų atvejų, irgi gali būti arba daug, arba mažai. Išimtys yra tik tie atvejai, kai bendras principas negalioja. Žodis „išimtis“ arba „išimtinis“ savaime neturi jokios sąsajos su kokia nors proporcija ar skaičiumi. Išimtis gali būti reta („su retomis išimtimis“), gali išimtys būti dažnos.

Pavyzdžiui, visi žinome įstatymą, draudžiantį į sankryžą įvažiuoti automobiliu, jei šviesoforas šviečia raudonai. Bet išimčių yra visokių. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir kitur Europoje galima į sankryžą įvažiuoti degant raudonai šviesai, jei sukama į dešinę, kai prie šviesoforo yra pakabinta žalia strėlė (Amerikoje daug kur tai leidžiama ir be strėlės), ką jau kalbėti apie greitąją, policiją ir kitas išimtis.

Tokių „išimtinių“ arba „atskirų atvejų“ gali būti tūkstančiai, milijonai ar daugiau, ir logiškai bei teisiškai jų skaičius visiškai nesusijęs su jų „išimtinumu“. Kuris dabar teismas turi teisę paskelbti ir šį įstatymą negaliojančiu, nes, girdi, tokių atvejų, kai įvažiuojama į sankryžą, nors šviesoforas raudonas – per daug!

Savaime suprantama, kad tokiu atveju teismas jau įstatymo nebeinterpretuoja, o tiesiog kišasi į įstatymdavystę. Panašiai Konstitucija nesuteikia Konstituciniam Teismui teisės spręsti, kada įstatymų išimtimis pasinaudoja per daug žmonių. Tai yra įstatymdavių, o ne Teismo sprendimas.

Jeigu ir sutiktume su teismo nepagrįsta interpretacija, jog žodis „atskiras“ reiškia „retas“, tada gal teisėjai galėtų paaiškinti, ką reiškia „reta“ Lietuvos kontekste? Pavyzdžiui, kiek žmonių galėtų turėti dvigubą pilietybę „įstatymo nustatyta tvarka“, kad tai liktų reta? Trečdalis? Pusė milijono? 250 tūkst.? 5? Jei 40 proc. Lietuvos gyventojų turėtų dvigubą pilietybę, t. y. mažuma, ar jų vis vien būtų perdaug?

Šie klausimai, aišku, absurdiški. Griežtai nesutikdamas su Konstitucinio Teismo teisėjais turiu pabrėžti, kad apie tokius klausimus Konstitucijoje – nė kvapo, kaip ir nėra jokios užuominos apie žodį „retas“, kurį Konstitucinis Teismas „laužia iš piršto“.

Kažin ar Lietuvoje kas nors išdrįs prieštarauti tokiam ne tik nelogiškam ir teisiškai menkai pagrįstam, bet ir potencialiai milijonus lietuvių, galinčių teigiamai prisidėti prie savo šalies gerovės, atstumiančiam nuosprendžiui.

 

Tarsi tokios arogancijos nebūtų gana, teisėjai dar perspėja Seimo narius nemėginti šio nutarimo užginčyti, nes Konstitucijos 12 straipsnį tegalima pakeisti referendumu. Pamėginę įsivaizduoti, kaip toks Konstitucijos pakeitimas turėtų atrodyti, pamatysime, kodėl Teismo nuosprendis yra nepagrįstas.

Vietoje dabartinio 12 straipsnio: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, priimkime referendumu tokį: „Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais gali būti tik tie, kurių dviguba pilietybė įteisinta atskirais įstatymo numatytais atvejais.“ Teisėjams su tokiais logikos ir teisės įgūdžiais, kokius rodo minimas Konstitucinio Teismo nutarimas, turėtų tokia pataisa visas problemas deramai išspręsti.