Giuseppe Petrosino ir „juodoji ranka“

Niujorko policininkas
Niujorko policininkas
  © 123rf.com
Jamesas Dalessandro | Žurnalas „Playboy“
2011-04-04 12:08

Mafijos atsiradimas ir pirmojo jos krikštatėvio duobė legendiniam policininkui

Balandžio 12 dieną, iš karto po vidurdienio, visas Niujorkas sustingo – Petrosino karstą nuo senosios Šv. Patriko Katedros šešių arklių traukiama karieta vežė Moto gatve. Ir jei vėliau kastą nešusių procesijos dalyvių kojos nelinko nuo hermetiškos metalinės dėžės svorio, jos tikrai turėjo sulinkti nuo prieš akis atsiveriančio vaizdo – ašarų jūra, minios besibūriuojančių kelkraščiuose, žmonės, užsikorę ant stogų, žibintų, persisvėrę per langus. Buvo uždarytos visos miesto parduotuvės, visos mokyklos ir visos įstaigos. Visos vėliavos buvo nuleistos iki pusės stiebo. Laidotuvių korteže važiavo penkios karietos gėlių, iš paskos sekė 3 200 policininkų, penki policijos būriai, 333 gaisrininkai, visų 60 italų brolijų organizacijų atstovai, daugiau nei 3 000 paprastų žmonių. Grojo policijos orkestras, o už jo pasipuošę skaisčiai raudonomis tunikomis ir mėlynai pilkomis kelnėmis žygiavo patriotiškai nusiteikę Garibaldžio gvardijos nariai. Kiekvieno kvartalo pabaigoje jie sugiedodavo bažnytinę giesmę ir Italijos himną. Eitynių metu policijai dešimt kartų teko tramdyti susijaudinusią minią.

Paskutinę pagarbą detektyvui, kuris būdamas gyvas per metus uždirbo 2 700 dolerių, atėjo atiduoti beveik ketvirtis milijono žmonių. Giuseppe J. Petrosino tapo neturtingiausiu niujorkiečiu, kuriam buvo surengtos valstybinės laidotuvės, be to, jis buvo italų kilmės, o ši tauta tuo metu buvo itin keiksnojama.

Batų valyklos vaikinukas

Petrosino šeima iš Salerno į Niujorką atvyko 1873 metais kartu su imigrantų iš Šiaurės Italijos banga. Šie žmonės turėjo šiokių tokių įgūdžių ir pinigų susimokėti už kelionę per Atlantą. Jie buvo itin laukiami po civilio karo atgimstančioje rinkoje. Trylikametis Giuseppe, kuris dabar vadinosi Josephu, buvo trumpų kojų, bet plačių pečių ir stiprių rankų vaikinukas. Jo kumštis buvo tvirtas, o galva didelė. Stiprus organizmas padėjo jam atlaikyti raupų epidemiją, tačiau ši liga visam laikui pažymėjo jo veidą. Dar mokykloje Josephas įgijo tautiečių italų gynėjo nuo kaimyninių airių reputaciją. Jo kovos metodai buvo paprasti: „Duok į kailį kiek gali.“

Sulaukęs 20 metų, Petrosino turėjo nediduką laikraštį ir batų valymo tašką Malberio gatvėje priešais Centrinę policijos nuovadą, o policininkai buvo patys geriausi jo klientai. Nuovados kapitonas Alexanderis Williamsas, kuris buvo pelnęs Klubininko pravardę, 30-osios gatvės rajoną pavadino „Nugarine“, iš šios vietovės NPD pelnydavo nemažai papildomų pajamų.

Klubininko dėmesį patraukė Petrosino gebėjimas atsilaikyti prieš vietinius banditus, kurie laikas nuo laiko kėsindavosi užgrobti jo šiltą vietelę. Apie 1880-uosius italai plūste plūdo į Manhataną, tūkstančiai jų bėgo iš varganos ir neramumų draskomos Sicilijos. Rytinėje miesto dalyje ir Italų Harleme klestėjo žmogžudžiai, plėšikai, turto prievartautojai, o Slaptoji tarnyba nieko negalėjo padaryti.

Kad ir kaip būtų keista, tuo metu NPD Manhatane nedirbo nė vienas italų kilmės amerikietis. 1882 metais Klubininkas susirado Petrosino, įdarbino jį atliekų šalinimo komandos brigadininku ir įpareigojo išsišniukštinėti apie italų nusikaltimus mieste. Dirbdamas šį policijos pagalbininko darbą, Petrosino įvaldė kūno kalbą ir išmoko taip atlikti tyrimą, kad niekas apie jį nė nesuuosdavo. Vėliau, tapęs garsiu policininku, jis ir toliau tobulino savo veiklos metodus ir dažnai dirbdavo persirengęs kaip valkata, kaip valytojas ar žydas (teigiama, kad jo drabužinė nė kiek nenusileido Metropoliteno operos drabužių saugyklai).

1883 metais Petrosino ėmė taip plačiai šypsotis fortūna, kad Klubininkui teko vienintelį kartą NPD istorijoje oficialiai nusižengti formaliems reikalavimams (Petrosino trūko kelių centimetrų ūgio iki tuomečio policininko standarto), ir dabar Manhatano policijos skyrius jau turėjo vieną itališkai kalbantį pareigūną 100 000 italų kilmės imigrantų.

Krikštatėvis

Sicilijos mafijos ištakos yra apipintos begale mitų ir legendų. Viena žymiausių yra antis apie tai, kad mafija užgimė dar 1282 metais kaip patriotinis pasipriešinimo judėjimas, iš esmės siekdamas nuo prancūzų okupantų kareivių apginti italų moteris. Tačiau teisybė yra ne tokia šlovinga.

Citrinos

Tikėtina, kad italų mafija atsirado dėl citrinų. Napoleono karų metu Birtų karališkasis laivynas, kad kareiviai nesusirgtų skorbutu, į savo laivus gausiai pakraudavo citrinų ir žaliųjų citrinų. Šie vaisiai gausiausiai augo karštose ir sausose Vakarų Sicilijos kalvose, o britų citrininių vaisių paklausa paskatino Sicilijos žemės ūkio aukso amžiaus pradžią – čia buvo auginamos įvairių rūšių citrinos, gaminamas sūris, spaudžiamas alyvuogių aliejus, ruošiamas vynas ir actas. O sparčiai turtėjančio regiono keliuose ėmė siausti banditai – jie grobdavo ir pirkėjams gabenamą produkciją, ir maišus grynų (sacchi di soldi), su kuriais prekeiviai grįždavo namo. Nors Garibaldžio Raudonmarškiniai ir išvadavo Siciliją nuo prancūzų Burbonų valdžios ir 1860-aisiais suvienijo Italiją, Sicilija priešinosi Romos valdžiai, o netrukus nusikaltėliai ėmė plėšti ir citrininiu keliu į Naująjį Orleaną bei Niujorką plaukiančius laikus.

Johnas Dickie knygoje „Cosa Nostra: Sicilijos mafijos istorija“, kuri puikiai atskleidžia organizuoto nusikalstamumo evoliuciją, tiksliai nupiešia Cascio Ferro portretą. 1862 metais Vito Cascio Ferro gimė Bizakvino mieste ir jau ankstyvojoje vaikystėje atsiskleidė jo antipatija darbui, o išryškėjo aistra operai, azartiniams lošimams ir dailiems rūbams. Su savo neraštingumu jis kovojo vesdamas mokyklos mokytoją. Dėl žavingos ir rafinuotos išvaizdos jis ėmė dirbti galingam pirkliui baronui Inglese’ui. Netrukus Cascio Ferro išmoko nusigriebti grietinėlę ir tapo Donu Vito.

1898 metais devyniolikmetė barono duktė Clorinda Peritelli di Valpetroso buvo pagrobta. Grobėjai pareikalavo išpirkos, o šeima netruko ją sumokėti. Išlaisvinta panelė Clorinda pasakė, kad už pagrobimo stovi Donas Vito, o jis policijai atsakė, kad tai buvo „nusikaltimas iš aistros“. Neva vienas jo vyrų buvo be galo įsimylėjęs Baronaitę, kuri jį atstūmė. Ir nors jie niekada nebuvo susitikę, teismas patikėjo šia istorija.

Casco Ferro vietoj ginklų (kaip tai daro kiti mafiozai) naudojo savo nusmailintą liežuvį, o žinia apie jį sklido vis toliau. Šiek tiek pabendravęs su Sicilijos Fašistų organizacija, Ferro ėmė įsivaizduoti save kaip tautos atstovą. Liko tik demaskuoti elitą ir korumpuotą sistemą, ir tada visi – net ir tie, kuriuos jis išnaudoja – garbins tik jį. Pasiūlydamas apgaulingai palankią alternatyvą tuometei vyriausybei, Casco Ferro dar labiau pagražino romantizuotą vienos žiauriausių ir plėšriausių nusikaltėlių organizacijų pasaulyje įvaizdį. O Sicilija netrukus gavo ir savo pirmąjį bosų bosą, arba capo di tutti capi.

Šilkinės kojinės

1890 metais Naujajame Orleane buvo nužudytas policijos vadas Davidas Hennessey – taip į viešumą iškilo vadinamoji „Italų problema“. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Tai padarė dagai.“ Apelsinų karas, kaip ir mūšiai Sicilijoje, pareikalavo 40 žmonių gyvybės Naujajame Orleane, o miesto meras Josephas Shakspeare italus išvadino „žiauriais ir niekam tikusiais“. Tarp dviejų Sicilijos klanų Provenzano ir Matrangos kilo skerdynės, o įtarimas dėl Hennessey mirties krito ant pastarojo.

Velionis artimai bendravo su Provenzano, o vienoje žmogžudystės byloje net liudijo vieno Provenzano šeimos narių alibi. Naujai paskirtas Niujorko detektyvas Petrosino buvo cituojamas beveik 300 kartų laikraštyje „The Times“.

Matrangos klanas buvo įvardijamas kaip Hennessey žmogžudystės užsakovas, bet prisiekusieji išteisino visus kaltinamuosius. Šeši tūkstančiai Luizianos gyventojų, tarp jų ir Kukluksklano nariai, įsiveržė į teismo rūmus ir nužudė 11 siciliečių.

Italus žudė ir puldinėjo daugelyje miestų. Buvo kalbama, kad Italijos kariniai laivai artėja prie Naujojo Orleano ir planuoja miesto apgultį. Nors gandai nepasiteisino, JAV Kongresas rimtai svarstė galimybę paskelbti karinę parengtį laivyne.

Detektyvas Petrosino tapo mafijos bylų ekspertu ir sulaukė didžiulio visuomenės palaikymo.

Dėl viešumo jis atrado vieną draugą bei sąjungininką – jauną politiką girgždančiu balsu ir keistu veidu. Theodore’as Rooseveltas buvo toks pats vienišas kovoje su korupcija savo mylimame mieste.

1895 metų gegužės mėnesį, būdamas iki tol jauniausiu įstatymų leidžiančiosios valdžios atstovu, Rooseveltas tapo Niujorko miesto Policijos komisarų tarybos prezidentu. Po porą mėnesių trukusio korupcijos tyrimo jis atleido 11 policininkų, o devynis detektyvus paprašė išeiti į pensiją. Tai buvo iki tol neregėto masto išsivalymas. Petrosino jis paaukštino, dabar šis italų kilmės amerikietis tapo detektyvu seržantu ir aukščiausias pareigas policijoje einančiu italu.

Rooseveltas atidarė pirmąją policijos akademiją. Petrosino niekada nepraleisdavo progos pagirti Roosevelto nuopelnų, o Rooseveltas suprato, kad už Petrosino stovi didelė dalis italų elektorato. Nors Petrosino ir atvirai nekritikuodavo savo kolegų ar pavaldinių, jį šokiravo policininkų korupcijos mastai ir drausmės trūkumas. Jį smerkė, juo nepasitikėjo, jo nemėgo, kai kurie italų mafijos finansuojami laikraščiai jį vadino išdaviku.

O tuo tarpu šimtai smulkių gaujų – Sicilijos, Neapolio, Kalabrijos mafijų pasekėjai siautė Niujorko Mažąją Italiją ir Italų Harlemą. Nors Petrosino atsisakė patikėti, kad šie chuliganai yra pakankamai stiprūs kaip organizacija, jam pavyko išnarplioti keletą stulbinančių žmogžudysčių, kurios atnešė jam šlovę.

1897 metų rugsėjo 12 d. Baksterio gatvėje Mažojoje Italijoje pasigirdo riksmas. Atvykę pareigūnai išvydo 25 m. Angelo Carbone stovintį kraujo klane su peiliu rankoje šalia ką tik nužudyto Natalio Brogno kūno. Prieš tai jie ginčijosi „Trinacria“ kavinėje, o vėliau išėjo į lauką išsiaiškinti santykių.

Carbone seržantui Petrosino pateikė tokį paaiškinimą – jis nustūmė Brogno ant žemės, o kai šis nebeatsistojo, Carbone išvydo, kad į Brogno nugarą įsmigęs peilis. Teisėjas Frederickas Smythas nuteisė Carbone myriop norėdamas aiškiai pasakyti italams, kad „su peiliu reikia elgtis atsargiai“.

Nužudytasis Brogno turėjo ne vieną priešą, jo ypač nekentė vulkaninio charakterio sicilietis Alessandro Ciarmello (kurį Brogno smarkiai sumušė, kai šis grįžo namo ir užtiko Brogno lovoje su savo žmona). Ciarmello žmogžudystės naktį taip pat buvo „Trinacria“ kavinėje, bet po to jis greitai išvyko iš miesto. Petrosino buvo apsėstas noru įrodyti Ciarmello kaltę – jis važinėjo į Naująjį Džersį, Delaverą ir Filadelfiją ieškodamas Ciarmello.

Galiausiai Petrosino jį surado Baltimorėje. Apsimesdamas sveikatos inspektoriumi, jis įsiprašė į namus, kuriuose Ciarmello buvo apsistojęs ir pats pradėjo pokalbį, tada nuspyrė kirvį ir griebė Ciarmello už sprando. Po ilgų tardymų Ciarmello prisipažino, kad kai Brogno ir Carbone išėjo aiškintis santykių, jis nusekė iš paskos, o kai grumtynių metu Brongo susvirduliavo, Ciarmello jam į nugarą įsmeigė peilį.

Likus dviem savaitėms iki suplanuotos egzekucijos, Carbone buvo išteisintas, o jo vietą elektros kėdėje užėmė Ciarmello.

Apie 1900-uosius italų gangsteriai ir politikai atrado daug bendrų taškų, o Vito Cascio Ferro toliau statė savo imperiją Sicilijoje ir čiuptuvus tiesė kito Atlanto kranto link. Niujorko gubernatorius Theodore’as Rooseveltas toliau skynėsi kelią į Vašingtoną, naujuoju viceprezidentu buvo paskirtas Williamas McKinley, o Manhatane Josephas Petrosino atvertė naują kovos su mafija puslapį JAV policijos istorijoje.

1900-ųjų birželio 29 dieną italų kilmės amerikietis Gaetano Bresci kerštaudamas už italų protesto demonstracijos prieš duonos kainas kruviną išvaikymą Italijoje įvykdė sėkmingą pasikėsinimą į karalių Umberto I. Legendinio Williamo Flynno vadovaujama Slaptoji tarnyba atkapstė, kad anarchistų grupuotės būstinė yra įsikūrusi Naujojo Džersio valstijos Patersono mieste. Įsiutęs Italijos ambasadorius pareikalavo, kad McKinley kaip įmanoma greičiau ištirtų galimai amerikietiškos konspiracijos bylą. O viceprezidentas Rooseveltas kaip tik pažinojo tokiam darbui idealiai tinkantį žmogų. Pasivadinęs Pietro Moretti ir apsimesdamas darbininku, Petrosino nuvyko į „Bertoldi“ viešbutį, kuriame mėgo lankytis Ernie Headache vardu žinomas anarchistų laikraščio redaktorius ir grupuotės lyderis Enrico Malatesta. Petrosino teko prisiminti savo aktorinius įgūdžius, jo sveikai įraudęs veidas ir apkūnus stotas puikiausiai tiko darbininko imigranto vaidmeniui. Be to, Petrosino mokėjo visus italų kalbos dialektus. Paprastai jis šypsodavosi tik išskirtinėmis progomis, bet puikiai susidorodavo su pareigomis. Jis tris mėnesius rinko informaciją, ir galiausiai į jo rankas pakliuvo planuojamų nužudyti pasaulio lyderių sąrašas. Petrosino akis užkliuvo už vienos pavardės – Williamas McKinley.

Petrosino nuvyko į Vašingtoną ir susisiekė su Rooseveltu, kuris įtikino jį susitikti su prezidentu. Petrosino maldavo, kad McKinley sustiprintų savo apsaugą ir kol kas (kol Petrosino neišardė grupuotės) vengtų viešų pasirodymų. Bet McKinley jo neišgirdo, jis buvo žmonių prezidentas, žmogus, neturintis priešų. Po dviejų savaičių jis susitiko su minia žmonių Bufalo „Pan-American“ parodoje. Visa negausi prezidento palyda buvo kaip ant adatų – Petrosino nuogąstavimas išgąsdino ir juos. Vienintelis, kuris tuo netikėjo, buvo pats prezidentas.

Praėjus dvylikai minučių nuo gėlių įteikimo, imigrantas iš Lenkijos Leonas Czolgoszas pakėlė 32 kalibro „Iver Johnson“ revolverį, kurį buvo paslėpęs po nosine, ir paleido du šūvius. Czolgoszas turėjo iškarpų iš laikraščio apie Gaetano Bresci ir Patersono grupuotę, jis buvo bailus jų pasekėjas ir nuožmus antivyriausybinių užmačių vykdytojas.

Po aštuonių dienų McKinley mirė. Šią žinią Petrosino pranešė reporteriai, susirinkę šalia Centrinės policijos nuovados. Nors paprastai jis neašarodavo, šįkart Petrosino pravirko. „Aš jį perspėjau“, – jis pratarė. Nacionalinės tragedijos fone Petrosino įgijo didvyrio, kuriam per plauką nepavyko išgelbėti prezidento, reputaciją, o Rooseveltas pakilo į kovą už prezidento kėdę.

Neliečiamieji

1903 metais suėjo dvidešimt metų, kai Petrosino tarnavo policijoje. Per šį laikotarpį Niujorke gyvenančių italų skaičius išaugo nuo 25 tūkstančių iki pusės milijono. Dauguma jų buvo nelegalai. Kartu ši imigrantų banga tapo didžiausia visoje moderniųjų laikų istorijoje. Nors ir nepavyko nuteisti Morello, Mažojoje Italijoje atėjo nelengvos ramybės laikotarpis – Petrosino veiksmai išgąsdino gaujas, ir atrodė, kad viskas po truputį rimsta.

Tačiau tyla truko neilgai. Pas verslininkus ir būsto savininkus ėmė plaukti laiškai su grasinimais. Nusikaltėliai grasino, kad nužudys ar pagrobs juos ar jų vaikus, jei negaus savo dalies. Kiekviename laiške buvo matoma La Mano Nera – juodos rankos antspaudas. Žiniasklaida pavijimui puolė spausdinti straipsnius apie monstrišką slaptą italų žudikų ir plėšikų bendriją. Amerikiečių laikraščiuose terminas „Juodoji ranka“ greitai pakeitė žodį „mafija“, bet kad ir kaip buvo vadinamas šis reiškinys, reikalai tik prastėjo, o aukų skaičius kasdien augo. Mokinius grobdavo iš mokyklos kiemų, žmones, kurie atsisakydavo mokėti duoklę, nudurdavo ar nužudydavo ant namų slenksčio. O tada prasidėjo dar ir bombos.

Pirmasis „Pragaro mechanizmas“ sprogo Parko ir Malberio gatvių sankryžoje tiesiai priešais vaistinę. Tai buvo popierinis maišelis, pripildytas juodų miltelių. Jis sudrebino langus ir nervus, tačiau tai buvo tik pradžia. Vėliau bombų gamintojai patobulėjo. Buvo naudojamos skardinės nuo alyvuogių, pripildytos juodų miltelių, vėliau – dinamito lazdelės (arba „Itališka dešra“), kurios būdavo vagiamos iš tiesiamo geležinkelio statybviečių. Vėliau į vidų įvyniodavo vinių, kamuolių ir metalo plokštelių. O paprastus medžiaginius degiklius pakeitė prisukami laikrodiniai mechanizmai.

Petrosino metų metus prašydavo, kad jam leistų sukurti itališkai kalbančių policininkų smogikų komandą, kol galų gale 1905 metų sausį oficialus policijos komisaras Williamas McAdoo buvo priverstas patenkinti šį prašymą. Petrosino pasikvietė penkis lojalius nekorumpuotus policininkus ir įkūrė „Neliečiamųjų“ būrį.

Dauguma kolegų policininkų bei miesto biurokratų tiesiog negalėjo jų pakęsti. Jie piktinosi: „Kokių velnių italų policininkų būrys? Juk nėra nei žydų, nei airių būrio?“ Ilgainiui Petrosino ir jo būrį nustojo kviesti į rytines „penkiaminutes“, kur policininkai dalindavosi slapta operatyvine informacija, todėl jam teko netoliese išsinuomoti nediduką butą, kuriame įsirengė savo būrio štabą.

Pirma sėkminga jo operacija, kai pavyko išvengti bombos sprogimo, yra susijusi su Salvatore Salena, kuriam tuomet taip ir nepavyko įvykdyti savo užmačių. Salena atvedė jį pas savo bosą Giuseppe Bonaventurą. Dieną ir naktį persekiodamas Bonaventurą, Petrosino panaudojo beveik visus savo drabužinėje kabėjusius apdarus.

Vieną vakarą Bonaventura įėjo į Francesco Spineli priklausantį daugiabutį Rytų 11-osios gatvėje. Spineli nepakluso šantažui ir atsisakė mokėti pinigus, kad nebūtų pagrobtas jo jaunėlis sūnus. Įžengęs į pastatą, Bonaventura padėjo bombą ir uždegė degiklį. Jam įkandin įpuolė Petrosino. Jis griebė jaunesnį ir aukštesnį Bonaventurą ir vos spėjo užgesinti degiklį. Prasidėjo kruvinos muštynės, kurias išvargusiam ir sužeistam Petrosino galiausiai pavyko laimėti.

Po šio įvykio Petrosino įkūrė pirmąją šalyje Niujorko bombų operatyvinę grupę. Operatyvininkai mokėsi, kaip efektyviai „nugesinti“ nuolat tobulėjančius bombų sprogdinimo išpuolius. 1904–1906 metais buvo užfiksuota apie 300 „juodųjų rankų“ žmogžudysčių, o augant visuomenės pasitikėjimui itališkuoju būriu, kasdien buvo užregistruojama apie 35 „juodųjų rankų“ nusikaltimus.

1906 metų sausį Petrosino gavo dar vieną galimybę didžiuotis savo būrio veikla – tuo metu Niujorko policijos komisaru tapo buvęs kariškis ir Roosevelto Baltųjų rūmų protokolo tarnybos vadovas Theodore’as Binghamas. Karą su „juodosiomis rankomis“ jis laikė tuo, kuo jis buvo – karu. Binghamas paaukštino Petrosino iki leitenanto (šių laikų hierarchijoje šis laipsnis prilygsta kapitonui) pareigų, italų būrį padidino iki 25 operatyvininkų, o Brukline įsteigė padalinį, kuriam vadovauti paskyrė Petrosino patikėtinį Antonio Vachrisą.

Nepraeidavo ir savaitės, kad jie neišgelbėtų pagrobto vaiko, neišminuotų bombos ar neišspręstų sensacingos žmogžudystės bylos. Petrosino viešųjų ryšių kare naudojo žurnalistus, jis viešai smerkė tesimus, kurie į laisvę išleidžia užkietėjusius nusikaltėlius, o Niujorką vadino italų nusikaltėlių sąvartynu, be to, pasisakė už griežtesnių imigracijos įstatymų priėmimą.

Šį jo reikalavimą išgirdo prezidentas Rooseveltas ir 1907 m. inicijavo imigracijos įstatymą, kuris leido deportuoti nusikaltėlius į tas valstybes, iš kurių jie atvyko į pažadėtąją žemę. Deportuoti nusikaltusį asmenį buvo leidžiama per 3 metus nuo jo persikėlimo į JAV, todėl gudragalviams advokatams neretai pavykdavo rasti ir pasinaudoti įstatymo spragomis.

Italų būrys persekiojo ir naikino įstatymui nepaklūstančius nusikaltėlius – jie uždarydavo įmones, rengdavo reidus į pasilinksminimo vietas ir žemindavo gangsterius jų kaimynų bei bendrų akivaizdoje. Petrosino sistemingai rinko informaciją apie organizuotą nusikalstamumą – pirmą kartą JAV policijos istorijoje jis sudarė nuotraukų rinkinius, aprašus ir gaujų profilius. Nenorom, bet jis pripažino, kad gaujos jungiasi. Kai kurios, ypač Morello gauja, veikė išvien su Cascio Ferro šutve Sicilijoje, o į kiekvieno pašalinto nusikaltėlio vietą Ferro atsiųsdavo naują narį iš Italijos.

Tuomet Petrosino buvo 48 metai. Jis buvo nusikamavęs, tačiau vis dar turėjo tvirto, sėkmingo ir drąsaus žmogaus reputaciją. Miegodavo jis prie savo darbo stalo, o savo brolio ar šeimos nematydavo ištisais mėnesiais. Teigiama, kad niekas jo nėra matęs su moterimi – dėl tų pačių saugumo priežasčių Petrosino atmetė vedybų ar vaikų idėją.

Vieną 1907-ųjų gruodžio vakarą jis vakarieniavo „Saulino“ restorane. Čia jis dažnai užsukdavo, o savininko duktė Adelina atnešdavo valgį jam į atskirą salę. Tuomet jai buvo 38 metai. Adelina buvo našlė. Petrosino pakėlė akis nuo lėkštės ir ištarė: „Mes abu esam vienišiai. Tai gal susituokiame?“ Po savaitės italų būrio akivaizdoje jie pasikeitė žiedais Adelinos tėvo restorane. Vėliau jie nuėjo į jo butą, o kitą dieną Petrosino vėl pasirodė darbe.

Kovai su „Juodosios rankos“ organizacija Binghamas įkūrė NPD slaptąją tarnybą. Niekas nežinojo šios tarnybos darbuotojų vardų ar pavardžių, o jie atsiskaitinėjo tik Petrosino ir Binghamui. Kai miesto valdžia atsisakė finansuoti šios tarnybos veiklą, Binghamas pats surado lėšų šaltinį. Sklido gandai, kad 30 tūkstančių dolerių jis gavo iš Niujorko akcijų biržos, Andrew Carnegie ir Johno D. Rockefellerio.

Paskutinė kelionė

1909 metų vasario devintąją žydų kilmės prekeivis Simone Velletri įlipo į laivą „Duca di Genova“, plaukiantį į Italiją. Tiesą sakant, jo tikrasis vardas buvo Josephas Petrosino. Į Italiją jis vyko vykdyti slaptos misijos, kurią jam patikėjo Binghamas. Petrosino nenoriai ėmėsi šios užduoties, nes buvo ką tik gimusi jo duktė, kurią taip pat pavadino Adelina. Jo tikslas buvo įkalbėti Italijos valdžios atstovus bendradarbiauti, kad mafija būtų sunaikinta sykį ir visiems laikams.

Kelionė nuo pat pradžių nesisekė. Tuomet, kai jis dar buvo kažkur Atlanto vandenyne, dienraštyje „The Herald“ pasirodė žinutė: „Petrosino išvyko į Italiją, tiksliau, į Siciliją, kur ketina gauti svarbios informacijos, susijusios su italų nusikaltėliais.“ Šią informaciją per kvailumą žurnalistams atskleidė pats komisaras Binghamas.

Tuomet, kai Petrosino išlipo Italijos krante, ši informacija buvo perspausdinta ir europiniame „The Heral“ numeryje. O du Morello grupuotės nariai Antonio Passananti ir Giovanni Pecoraro Siciliją pasiekė anksčiau nei Petrosino.

Iš Palermo Pecoraro išsiuntė telegramą į Niujorką: „Aš, Lo Baido, dirbu Fontanai.“ Lo Baido buvo jo slapyvardis, „dirbti“ mafijos žargonu reiškė „žudyti“, o Fontana buvo Giuseppe Fontana, naujasis Cascio Ferro žmogus Merollo gaujoje. Kitaip tariant, Pecoraro buvo liepta nužudyti, o jis siuntė ataskaitą Fonatnai ir Morello. Morello atsiuntė užšifruotą atsakymą: „O kam nukirpti jo ūsus?“ Savo Bizakvino viloje Cascio Ferro šiltai priėmė Pecoraro ir Passananti – jis turėjo patvirtinti jų „darbą“.

Kelionės metu Petrosino buvo žiauriai išsiilgęs namų. Romoje jis susitiko su aristokratiškų manierų policijos komisaru, tačiau susitikimas nepavyko. Italas pagalvojo, kad Petrosino yra storžievis ir įkyrus.

„Mano mažytei ir tau“, – Petrosino rašė savo Adelinoms: „Siunčiu jums tūkstančius bučinių.“ Tai buvo paskutiniai jo žodžiai šeimai.

Pasirodžius informacijai „The Herald“, nenuostabu, kad jį atpažino Palermo gatvėse, tačiau Petrosino ir toliau tęsė savo misiją. Jis visada nešiojosi revolverį, 2 000 dolerių grynaisiais ir sąrašą su 2 000 gangsterių, kurie prisidengdami kita tapatybe, imigravo į Niujorką, pavardėmis. Petrosino ketino atskleisti nusikaltėlių praeitį ir juos deportuoti. Taip pat jis planavo bendradarbiauti su pareigūnais, ypač teisininkais, kad galėtų kaupti informaciją apie nusikaltėlius iš Sicilijos. Nepatikliai vertindamas Sicilijoje iškerojusią korupciją, jis rėmėsi tik tais ryšiais, kuriuos užmezgė Amerikoje.

Kovo 12-ąją Petrosino vakarieniavo Palermo uosto rajone „Caffe Oretto“. Jis pora žodžių persimetė su dviem vyriškiais ir jiems parodė, kad susitiks lauke. Be dešimties devintą jis ėjo pro „Piazza Marina“ Garibaldžio sodų link. Grindinys buvo drėgnas nuo lietaus, o debesys uždengė mėnulį. Petrosino susitiko su dviem vyriškiais iš restorano, o netrukus prie jų prisijungė ir trečias.

Nuaidėjo keturi šūviai. Kulkos Petrosino sužeidė į dešinį petį, gerklę ir skruostą. Pirmas prie jo metėsi jaunas drąsus jūrininkas, bet Josephas Petrosino buvo jau miręs. Paskutinis įrašas jo užrašų knygutėje skelbė: „Vito Cascio Ferro, žiaurus nusikaltėlis.“

Kai transatlantiniu telegrafu žinios pasiekė Ameriką, kilo baisus pasipiktinimas. Kas porą dienų buvo skelbiami vis nauji įtariamieji – Sicilijos policija, anarchistai, Comorros klanas. Praėjus trims savaitėms po žmogžudystės, dar prieš velionio palaikų pargabenimą į Ameriką, Silicijos policijos komisaras Baldassare Ceola suėmė 15 įtariamųjų, tarp jų Cascio Ferro, kuris, kaip buvo įtariama, buvo žmogžudystės užsakovas, ir, tikėtina, trečiasis šaulys.

Cascio Ferro teigė, kad tą vakarą praleido politiko, kurį su mafija (o ypač su Cascio Ferro) siejo glaudūs ryšiai, gerbiamojo Domenico De Michele Ferrantelli viloje. Cascio Ferro aštuonis mėnesius praleido sulaikymo izoliatoriuje. Visą tą laiką jis mokėjo už privačią kamerą bei maistą. Galiausiai komisaras Ceola buvo iškviestas į Romą, o kaltinimai Ferro panaikinti dėl kaltės įrodymų trūkumo.

Po mirties

Laidotuvių procesija per penkias su puse valandos nužygiavo nuo Brodvėjaus iki Kalvarijų kapinių Long Ailande. Kai horizonte pasirodė kapinių kontūrai, Adelina, kuri vos metus buvo ištekėjusi ir dabar antrą kartą tapo našle, ėmė be perstojo kūkčioti. Jos rauda sukrėtė net tuos, kurie nekentė Petrosino. Minioje stovėjo ir žilaplaukis afroamerikietis, vardu Williamas Farraday, kurį Petrosino pačią pirmą savo tarnybos dieną išgelbėjo nuo užpuolikų.

Adelina tapo pirmąja NPD našle, kuri gavo 1 000 dolerių metinę pašalpą. Jos rėmėjai norėjo suorganizuoti labdaros renginį, tačiau mafijos grasinimų išsigandę italų atlikėjai atšaukė savo dalyvavimą, o Adelina pasislėpė savo brolio namuose.

Williamas Flynnas sekė Morello ir Lupo pėdomis. Ir nors jam nepavyko jiems „prisiūti“ kaltinimų žmogžudyste ar konspiracija, jis juos apkaltino padirbinėjimu. Lupo verkė kruvinomis ašaromis, o Morello nualpo, kai teisėjas perskaitė nuosprendį, pagal kurį jie buvo nuteisti kalėti Atlantos federaliniame griežtojo rėžimo kalėjime.

Kol Morello atlikinėjo bausmę, jo gaujos narių skaičius padidėjo. Dabar šutvei ėmė vadovauti „Bosu“ vadinamas Joe Masseria, kuris anksčiau buvo pagrindinis Morello smogikas. Jis reformavo gaujos organizavimą ir valdymą iš Sicilijos klanų perėmė į savo rankas. 1926 metais Cascio Ferro atsiuntė Sicilijos mafijos vadeivą Salvatore Maranzano, kad šis įdiegtų elgesio kodeksą ir perdarytų šeimų struktūrą. Masseria tai, be abejo, nepatiko. Šis skandalas sukėlė kruviniausią mafijos klanų karą visoje Amerikos istorijoje. Maranzano įtikino vyriausiąjį Masserios asmens sargybinį Lucky Luciano nužudyti savo bosą, tad Luciano „užvertė“ Maranzano, ir tuo karas pasibaigė. Luciano sukūrė septynių šeimų tarybą – tokia buvo JAV mafijos organizacijos struktūra ir taip atsiribojo nuo Cascio Ferro įtakos.

Nors Cascio Ferro 69 kartus buvo iškelti kaltinimai, jis nė karto nebuvo nuteistas. Vis dėlto jo sėkmė baigėsi, kai 1926 metais į Siciliją buvo atsiųstas Mussolinio „geležinis žmogus“ Cesare Mori, kuriam buvo patikėta užduotis – išnaikinti mafiją. Casco buvo apkaltintas žmogžudyste (kurios, tikėtina, jis neįvykdė) ir buvo nuteistas iki gyvos galvos.

Teigiama, jog Cascio Ferro netiesiogiai prisipažino, kad jis nužudė Petrosino. Ferro mirė nuo širdies smūgio kalėjimo kameroje 1942 metais.

Theodore’o Binghamo liežuvio nelaikymas apie Petrosino kelionę į Italiją padėjo tašką jo karjeroje. Apmaudu, nes mafija ir per kitus šaltinius būtų sužinojusi apie jo atvykimą. Binghamo įpėdinis Wiliamas Bakeris 1910-aisiais paleido italų būrį ir, teigdamas, kad policija neturi teisės rinkti informacijos apie žmonės, kol jie dar nėra nuteisti, sunaikino visas nusikaltėlių dosjė bei nuotraukas. Per kitus metus nusikalstamumo lygis italų gyvenamosiose vietovėse išaugo dvigubai ir taip tik dar kartą patvirtino Petrosino įkurto italų būrio idėjos teisingumą.

Niujorko policijos departamentas daugiausia pasižymėjusiam pareigūnui kasmet įteikia leitenanto Joe Petrosino vardo apdovanojimą.