Sovietmetis atbukino net lietuvių skonį

Vegetariška mityba
Vegetariška mityba

„Vaikystėje buvau silpnos sveikatos. Kai man buvo septyniolika, išvykau į Dainiaus Kepenio sveikatos mokyklą Palangoje. Važiavau savęs gelbėti. Tai, ką siūlė valgyti tėvai ir seneliai, man „žiauriai“ netiko. Izoliavausi nuo šeimos, pradėjau pati sau gaminti, ir man kaip ranka „nuėmė“ visus negalavimus“, – sakė A. Butkevičienė telefonu. Tik taip ji sugebėjo nugriebti brangaus laiko pokalbiui iš dienos, kuri lyg garvežys paskui save tempia vagonų vagonus nesibaigiančių darbų. Taip yra todėl, kad prieš pusmetį Aistė su vyru Vilniaus senamiestyje atidarė nuosavą vegetarišką kavinę.

Tėvų ir senelių mitybos principai jums netiko, o kokie prigijo Jūsų šeimoje?

Mano ir vyro mitybos įpročiai iš pradžių nesutapo. Jis neturėjo didelio pasirinkimo, bet labai ir nesipriešino maniškiams, – į telefono ragelį nusijuokia pašnekovė. – Mes susipažinome jogos stovykloje, todėl jam ajurvedinė mityba buvo priimtina.

Ar sunku buvo atrasti Jums labiausiai tinkančią mitybą, turint galvoje, kad prieš 20 metų nelabai ir su kuo pasitarti buvo?

Informacijos buvo labai mažai. Tik krisleliai. Kad ir ką apie Kepenį kalbėtų, jis vis dėlto buvo sveiko gyvenimo pradininkas Lietuvoje. Už tai jis nusipelno pagarbos, – sako Aistė, dar moksleivė susidūrusi su lietuvių sveikuoliais. Studijuodama verslo vadybą Vilniaus universiteto Humanitariniame fakultete, ji daug keliavo ir nemažai atrado. – Išmaišiau Rusiją, kurioje susipažinau su daugybe jogos, ajurvedos mokytojų, tarp jų buvo daug šarlatanų.

Taip pat skaičiau Genadijaus Malachovo knygas. Dabar jos yra išverstos į lietuvių kalbą, o sovietiniais laikais buvo prieinamos tik rusiškai, keliavo per rankas tokios nutrintos brošiūros.O paskui jau daug informacijos buvo galima rasti internete, atsirado daugiau knygų, buvau nuvykusi į Indiją.

Nuo vaikystės buvau maisto gaminimo „fanatė“. Būdavo, pas tėvus sode derlių pati nuimdavau, nuvalydavau, konservuodavau. Man tai būdavo malonumas. Jei virdavau rojaus obuoliukų uogienę, tai būtinai trijų rūšių. Barbarisus pati rinkdavau Raugeriškyje, Kadagių slėnyje. Važiuodavau apie 25 km nuo Kauno, kad prisirinkčiau smulkių uogų ir iš jų išsivirčiau uogienės. Tokia buvau.

Studijavote verslą, nes nutarėte gyvenime užsiimti „rimta“ veikla, o maisto gaminimas, manėte, tegali būti tik hobis? Kada pakeitėte nuomonę?

Apie penkiolika metų dirbau vyriausiąja finansininke. Nuolat kentėdavau nuo baisios migrenos. Ko tik nebandžiau: važiavau į sanatorijas, gėriau vaistus. Puikiau suvokiau, kas sukelia šią ligą: pagal Ajurvedą, jei patiri skausmą, susergi, vadinasi, gyvenime užimi ne savo vietą. Bet jei situacija nebūtų manęs privertusi palikti darbą, pati nebūčiau pasiryžusi pradėti nuosavos veiklos. Ir tada, kaip ranka „nuėmė“ skausmą. Įsivaizduokite, ką reiškia mūsų mintys, užimama vieta, darbas! Kai darai, kas tau priklauso, viskas susitvarko.

Atsikratėte migrenos, o vietoj jos gavote „galvos skausmą“, kai ėmėtės nuosavo verslo?

Bet tikrai gavau galvos skausmą kabutėse. Jei būčiau žinojusi, kiek tai reikalauja pastangų, atsakomybės, vargu ar būčiau tam ryžusis. Gal geriau būčiau rijusi tabletes nuo migrenos, – nusijuokia Aistė ir priduria: – gal, praėjus kuriam laikui, kalbėsiu kitaip, bet dabar kavinė veikia tik pusmetį, o darbai veja darbus, nieko nespėju.

Tik vaikai gali sau leisti užsispirti: „Noriu visko!“ Liūdna, o gal kaip tik teisinga, kad suaugusieji visada turi rinktis, kas jiems yra svarbiau?

Jei žmogus yra ne savo rogėse, jį ta veikla galų gale pribaigs, jei nenorės priimti sprendimo. Net ir mano vyras, kuris septynerius metus pradirbo didelėje įmonėje, gaudavo didelį atlyginimą, vieną dieną pasakė: „Nežinau, kas man darosi. Nebenoriu dirbti to darbo, širdis nedainuoja.“

Tada nusprendėme kartu išeiti iš savo darbų ir imtis nuosavo verslo. Aš irgi uždirbdavau tiek, kad daugelis apie tai Lietuvoje gali tik pasvajoti. O dabar net nežinau, iš ko gyvename. Susikrapštome, už butą susimokame, ir sėdime sau. Labai sudėtinga smulkiems verslininkams Lietuvoje.

Kodėl būtent tokią verslo sritį pasirinkote? Manėte, kad turite pakankamai žinių, kad galėtumėte maitinti ir kitus?

Yra tokia teorija, kad vienas iš būdų užsitarnauti „pliusiuką“ šiame gyvenime, tapti laimingam, patirti tikrą vidinį pasitenkinimą yra maitinti kitus. Iš tiesų neturėjau Vilniuje nė vienos vietos, nors čia gyvenu jau devynerius metus, kur galėčiau pavalgyti. Esu labai priekabi maisto skoniui, man visur būdavo neskanu. O ir vegetarinė mityba kavinėse apsiribodavo tik graikiškomis salotomis. Nešdavausi savo gamintą maistą į darbą, o jei pamiršdavau, valgydavau tik vakare, namuose. Man tai tikrai buvo problema.

Ėmus lankyti jogą, pamačiau, kad tokių, kaip aš, yra daugiau. Jie neturi kur valgyti. Vegetarizmas, veganiška mityba yra maistas ne tik be mėsos, bet ir be kiaušinių. Tai reiškia, kad įprastoje kavinėje net negali suvalgyti blynelių su varške. Gėda šaliai, nes atvažiuoja užsieniečiai vegetarai, ir jie neturi Vilniuje kur nueiti pavalgyti.

Vadinasi, kas šeštas atvykėlis (jei svetur yra apie 12–15 proc. vegetarų) neturi kur pavalgyti. Lietuvoje vegetarų irgi yra nemažai – apie 7–8 proc. Tokių žmonių daugėja. Turime tik vieną kavinę, mažą, kurioje neprekiaujame alkoholiu. Pusę kavinių pelno būtent jis ir sudaro. O tereikia tik atsukti butelį ir išpilstyti. Mes uždirbame tik iš mūsų rankomis gaminto maisto. O rankų trūksta. Lietuvoje yra didelis nedarbas, bet neturiu personalo.

Kodėl?

Nėra norinčių, sugebančių, degančių tuo užsiimti. Visi yra tinginiai. Jie verkia, kad neturi darbų. Ir neturės. Jei yra galimybė nedirbti, Lietuvoje tuo pasinaudoja. Iš septynių mūsų įdarbintų darbuotojų (neįskaitant manęs ir vyro) už tris galėčiau dėti galvą, o už kitus – ne. Tai yra mažiau nei pusė. Keturi žmonės nenori visiškai dirbti, nežinau, ką su jais daryti. Aš nenukopijavau įprasto kavinės valgiaraščio – Kijevo kotleto, barščių ir t. t. Turiu dar idėją skleisti visuomenei, viską sugalvoju pati. Darbuotojams tai neįdomu.

O klientams įdomu?

Taip. Yra labai daug dėkingų žmonių. Tas ir atperka viską.

Kokie žmonės pas jus užsuka?

Mūsų kavinės apačioje veikia jogos centras. Todėl pirmiausia pas mus lankosi jogai, paskui netoliese Senamiestyje dirbantys vegetarai ir žmonės, kurie sužinoję apie mus iš interneto puslapio aplanko mus laisvadieniais ir tuo labai džiaugiasi.

Blogai yra tai, kad neturime sąlygų patenkinti didesnio kiekio žmonių poreikių, negalime plėsti asortimento. Dirbame mažoje, 9 kv. metrų, virtuvėje. Todėl galvojame apie antrą kavinę, kurioje būtų didelė virtuvė, ten perkeltume didesnę dalį gamybos. Viską gaminame patys, todėl didesnės patalpos mums yra labai svarbios.

Kavinėje siūlote tik ajurvedinius patiekalus. Iš kokių produktų dažniau – lietuviškų ar atsivežtinių – juos ruošiate?

Pieną perkame iš ūkininkų. Tokių žmonių reikia dar su žiburiu paieškoti, kad jie būtų taip atsidavę savo darbui, tokie kruopštūs. Duoną perkame iš kauniečių, kuriuos atradau prieš aštuonerius metus dar gyvendama gimtajame mieste. Tuomet irgi pagalvojau, kaip būtų gerai, kad daugiau žmonių galėtų tokią duoną valgyti.

Bulvės, morkos, salierų gumbai, miltai – iš Lietuvos. Mėtą vežame iš Izraelio, krapus ir petražoles žiemą gabenamės iš Gruzijos. Avokadas irgi negali būti lietuviškas, nes tokių čia neauga. Žiemą salierų stiebus, paprikas, cukinijas atsivežame. Laukiame, kol vėl atsiras lietuviškų agurkų.

Nejau Lietuvoje neauga mėtos, kad jas reikia gabentis iš taip toli?

Ūkininko šiltnamyje vazonėliuose išauginta mėta yra penkiskart brangesnė nei atvežtinė iš Izraelio. Be to, ten saulėje užaugusi ji yra visai kitokia. Lietuvoje trumpas augimo sezonas, bet kai tik bus, vėl pirksime lietuviškas mėtas.

Ūkininkus mylime, gerbiame, pas juos apsiperkame, o žiemą neturime pasirinkimo. Užsisakome iš tiekėjų, tik renkamės kiek kitus nei didieji prekybos centrai. Dar ir dabar galime jų pristatytus pomidorus valgyti, nes jie turi skonį. Mokame kiek brangiau, kiti mus dėl to laiko kvailiais, bet kitaip negalime. Pigesni pomidorai pakeistų maisto skonį, spalvą ir energetiką.

Apskritai maistas turi teikti džiaugsmą. Pilvą pasotinti yra gal kokia šešiolikta jo funkcija. Maistas turi džiuginti akį, uoslę. Kaip ir aplinka, kurioje valgoma. Tai yra pagrindinė ajurvedinio maisto funkcija. Kai nevalgai nieko, kas žudoma ar prievartaujama, o tik tai, ką pati gamta užaugina ir tau įdeda į delną, pvz., kvepiantį sunokusį obuolį, tada patiri džiaugsmą.

Pirmąkart susipažinus, ištarėte tokią frazę, kad Lietuvoje žmonės yra tamsūs. Turėjote galvoje, tik prieskonius ar apskritai neišprusimą mitybos srityje?

Lietuva kulinarijos srityje iš visų pasaulio šalių yra kokiame paskutiniame dešimtuke nuo galo. Baisu. Į Lietuvą neatvežama produktų, kuriuos likęs pasaulis šveičia pilna burna. Ar matėte Lietuvoje kmyninio kumino? Šis kmynas yra numeris vienas ir apskritai pirmas prieskonis pasaulyje. Lietuvišką kmyną žinome tik mes, dar Rusija ir Lenkija.

Vartydama gražią knygą „Lietuviški pasninko valgiai“ paskutiniame puslapyje radau išvardytus prieskonius, kurie buvo naudojami senovės Lietuvoje. Nemoku apsakyti, kaip nustebau, kad ten radau apie 50 prieskonių. Senovės lietuviai žinojo ir naudojo builį, dašį, peletrūną ir dar daugybę kitų. Sovietizmas, deficito laikai iš žmonių atminties juos ištrynė.

Smetoninėje Lietuvoje išleistoje knygelėje „Modernioji virėja“ tokių egzotiškų patiekalų radau... Nereikia toli egzotikos ieškoti, viskas Lietuvoje buvo. Kai kurie žmonės atsisako pas mus valgyti, nes tai atseit yra kitų tautų maistas. Kokių kitų tautų? Lietuviai turėjo viską. Ta pati juodgrūdė. Ją žinojo ir naudojo. Vieną dieną kepdavo bandeles su juodgrūdėmis, kitą – su aguonomis. Niekas nieko neatsimena.

Sovietiniais laikais augome bekvapėje erdvėje, kur nebuvo prieskonių. Viską teks po kruopelę iš naujo susirankioti?

Žinojome druską, pipirus ir dar lauro lapus. Trejybę. Atsimenu, močiutei iš Amerikos atsiuntė kvapiųjų pipirų, tai kaimynės eidavo pas ją su kyšiais, kad ši kiek tų pipirų iš dėžutės atpiltų. Nebuvo jų iš kur paimti, todėl ir pamiršo. Tiesiog žmonės yra atbukinti. Jie nežino gerų kvapų ir skonių, jie prastai valgo, todėl ir mintys būna bukos, jie patys atbunka, o pilką masę lengviau valdyti.

Skonis ir kvapas, jei naujas ir nepatirtas, neišvengiamai praplečia žmogaus sąmonę. Tai vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios. Valgant naujus patiekalus per materiją (skonį ir kvapą) plečiasi žmogaus sąmonė. Ji susijusi su žmogaus pasaulėžiūra, todėl šis tampa atviresnis, lankstesnis, įdomesnis, jis nori pažinti, keliauti, – kalbėjo kavinės „Vegafe“ įkūrėja ir savininkė.