Kuri teisė svarbesnė: mišką turėti ar juo vaikščioti?

Lietuvos girios
Lietuvos girios
  © „Lietuvos žinios“

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto (AAK) meniu – ilgai lauktas ir didžiules aistras kaitinantis Miškų įstatymas. Jo pataisas svarstyti pradėję politikai su pirmaisiais klausimais kibo vieni kitiems į atlapus ir atskleisdami kardinaliai priešingą požiūrį ne tik į tai, ką galima ir ko negalima daryti miške, bet ir į konstitucines teises.

Nuosavybės fronto linija

Suprasdamas labiausiai visus dominančio klausimo – leisti ar neleisti miškuose statybas – dramatizmą, parlamentaras Kazimieras Kuzminskas pasiūlė nedidelį kompromisą. Suteikti galimybę pokario metais miškais virtusiose teritorijose savo nuožiūra tvarkytis tiems asmenims, kurių žemės kadaise buvo nacionalizuotos. Atkūrus iki 1940-ųjų turėtą nuosavybę, jos savininkai, K. Kuzminsko manymu, turėtų gauti teisę formuoti iki 0,2 ha žemės ploto gyvenamąją valdą. Kitiems miško savininkams (tarkime, įsigijusiems mišku užsodintą žemę) panašios laisvės nebūtų suteikiamos.

Kuo skiriasi Smetonos laikais įgytas turtas nuo pirkto po 1990-ųjų? Kodėl prieškarinė nuosavybės teisė yra šventesnė už kitų savininkų? Įtikinamų atsakymų į šiuos klausimus pataisų siūlytojai nesugebėjo pateikti.

Kolegos idėjas į miltus sumalė AAK nariai Aurelija Stancikienė ir Andrius Burba, piešiantys kone apokaliptinius gyvenamųjų namų statybų pamiškėse vaizdus. Jų teigimu, jau dabar žvejai mėgėjai sunkiai randa priėjimą prie ežerų, o sutikus su privačių miškų savininkų reikalavimais leisti jiems savo nuožiūra disponuoti savo turtu – tvoros apjuostų beveik trečdalį Lietuvos miškų.

„Privačių miškų savininkų yra beveik 250 tūkst., o paprastų žmonių, turinčių pagrįstus lūkesčius laisvai vaikščioti miškais, uogauti ir grybauti, – beveik 3 mln. Suprantu atskirų individų interesus, tačiau esu pasiryžęs ginti viešąjį interesą, – dėstė A. Burba. – Kalbėti apie kokius nors teisėtus lūkesčius miške kurti namų valdas yra nekorektiška, nes visi per pastaruosius dešimtmečius pirkę miško puikiai žinojo, kokie apribojimai čia galioja. Jei pradėsime šią tvarką keisti, užprogramuosime daugybę konfliktų.“

Beje, šio parlamentaro iniciatyva prieš savaitę Seime surengtoje apskritojo stalo diskusijoje Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė išsakė dar griežtesnį požiūrį į privačią nuosavybę. Jos teigimu, „...privačios nuosavybės šventumas – nerealus mitas. Materialūs dalykai su šventumu nieko bendro neturi, nes savintis galima tik tai, ką patys sukūrėme. Žemės ar miško mes nė vienas nesukūrėme“.

Prioritetų rokiruotės

Diskusijoms dėl Miškų įstatymo pakrypus tokia linkme, AAK pirmininkas Jonas Šimėnas pacitavo viešą laišką, gautą iš Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro.

Pastarajame dokumente apgailestaujama, kad Lietuvoje tebegyvuoja totalitarinėms sistemoms būdingi socialiniai, teisiniai ir vertybiniai standartai, kai aukščiau už viską iškeliama valstybė, po to – visuomenė ir tik tada kalbama apie žmogų.

„Nėra reti atvejai, kai valstybės, visuomenės interesai yra pervertinami, nesuprantant ar nenorint suprasti, kad nėra kažkokių abstrakčių valstybės, visuomenės interesų, kad svarbiausi interesai yra žmogaus teisių bei laisvių gerbimas ir apsauga. Paskui – protingas jų įgyvendinimo reglamentavimas. Visi draudimai turi būti proporcingi, t. y. nustatyti ir taikytini tik tiek, kiek to reikia konkrečiam tikslui pasiekti, – rašo S. Šedbaras. – Žmogaus teisių ribojimai konstituciškai galimi, jei jie yra ne tik teisės, bet ir objektyviai pagrįsti pagal sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijus. Šiuo požiūriu paminėtini Saugomų teritorijų, Miškų, Žemės ir kai kurie kiti įstatymai, kuriuose apstu akivaizdžiai nepamatuotų draudimų žemės savininkams įgyvendinti Konstitucijos ginamas nuosavybės teises.“

Reaguodama į šiuos samprotavimus, A. Stancikienė replikavo, esą čia ne žmogaus teisių ar ekonomikos komitetas, todėl visų pirma reikia rūpintis gamtos apsauga. Seimo narė taip pat informavo iš STT gavusi Miškų įstatymo projekto vertinimus antikorupciniu požiūriu.

„Deja, pareigūnai pripažįsta, kad dabartinė redakcija, leidžianti statybas miško paskirties žemėje, sudaro labai daug landų korupcijai atsirasti ir skatina piktnaudžiavimą“, – pastebėjo A. Stancikienė.

Lietuvoje – „nusodybinimo“ politika?

Kategoriškai prieš teisę savo nuožiūra tvarkytis privačiame miške pasisakanti Seimo narė teigė, kad kalbėti galima tik apie išimtinius atvejus, kai keičiama miško paskirtis, o ne visos sistemos liberalizavimą. Tuo tarpu Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas dr. Algis Gaižutis tikino, kad galimybės manipuliacijoms ir korupcijai vešėti atsiranda kaip tik tada, kai įstatymais numatomos įvairios išimtys. Asociacijos vadovas siūlo užkirsti tokiems dalykams kelią vadovaujantis protingumo kriterijais ir numatant aiškias taisykles, ką, kur, kaip galima statyti ar daryti privačiuose miškuose.

„Faktas, kad žmonės turėtų turėti teisę disponuoti savo turtu. Kad nebūtų daroma žala – reiktų reglamentuoti, kokiais atvejais galima keisti miško paskirties žemę, koks galimas užstatymo tankis ir t. t. Vieni reikalavimai turėtų būti numatomi gyvenamojo namo ir visai kiti pavėsinės statybai. Estijoje šios problemos sėkmingai išspręstos“, – tikino A. Gaižutis.

Miško savininkų asociacijos vadovas taip pat pastebėjo, kad prieš du dešimtmečius pateikę prašymus atkurti nuosavybę, žmonės atgavo paprastus ūkinius miškus, kuriems nebuvo taikoma jokių apribojimų. Jie esą atsirado gerokai vėliau, kai pradėjo itin sparčiai plėstis saugomos teritorijos.

„Problemų dėl miškuose esančių sodybų atstatymo aplinkosaugos specialistai nemato. Nepaisant to, Lietuvoje akivaizdžiai vykdoma „nusodybinimo“ politika. Miškas saugomas nuo žmogaus, o ne žmogui. Kaimuose, kurių teritorijos patenka į paskelbtų saugomomis sąrašus, nenusikalsdami įstatymui žmonės negali net trobos stogo susilopyti“, – apgailestavo dr. A. Gaižutis.

A. Stancikienė, reaguodama į šiuos samprotavimus, teigė, kad valstybė privalo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai gerovei, o ne asmeniui.

„Miškai mūsų šalyje buvo išsaugoti ir tik todėl, kad čia galiojo draudimai“, – pastebėjo politikė.

Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais iki šios dienos Lietuvos miškingumas išaugo nuo 29 iki 33 proc. Tačiau kai kurių gamtosaugos organizacijų aktyvistai pastebi, kad miškai mūsų šalyje pasiskirstę netolygiai, todėl nacionalinėje darnaus vystymo strategijoje siūloma iki 2020 metų miškingumą padidinti iki 35 proc.