E. pirkėjų saugumas – jų pačių reikalas

Elektroninė prekyba
Elektroninė prekyba
  © 123rf.com

Geriausia apsauga – budrumas

Į naujienų portalo Alfa.lt pašto dėžutę įkritusiame minėto skaitytojo laiške aprašyta kone detektyvinė istorija. Žmogui kilo įtarimas, kad jo aplankytoje elektroninėje parduotuvėje gali būti sukčiaujama. Jis tikrino e. pardavėjo nurodytus duomenis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos svetainėje, įtartinas jam pasirodė ir atsiskaitymo būdas (nepavykus atlikti mokėjimo internete, buvo nurodyta fizinio asmens banko sąskaita).

Vyras pats atliko tyrimą ir surinktą medžiagą pateikė elektroninius nusikaltimus tiriančioms šalies institucijoms. Šios patvirtino, kad tame „galima įžvelgti nusikalstamą veiką“. Vyrui buvo pasiūlyta kreiptis į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybą. Ten ir paaiškėjo, kad šio atkaklaus žmogaus pastangos apsaugoti e. pirkėjus nuo apsimetėlių pardavėjų buvo bevertės. Mūsų teisinė sistema atlieka baudėjo vaidmenį, baudžia nusikaltėlį ir gina nuo jo nukentėjusįjį. Jei nenori tapti nukentėjusiuoju, saugokis pats.

Elektroninis verslas vis dar yra naujovė Lietuvoje, todėl bet kokie nesąžiningi veiksmai joje ilgam įsirėžia vartotojams į atmintį ir nedidina jų pasitikėjimo šia erdve. Sąžiningai ir etiškai dirbantys e. prekiautojai dažnai irgi stengiasi užbėgti galimiems sukčiavimams už akių, bet nesulaukia policijos pareigūnų palaikymo. „Kiek kreipėmės į valstybines institucijas dėl įtarimų sukčiavimu, jų tai nedomino. Jiems rūpi aiškus faktas, kai jau būna nukentėjęs žmogus. Arba baudžia, arba nieko nedaro“, – kalbėjo Lietuvos elektroninės prekybos asociacijos prezidentas.

E. prekybininkai vienijasi, kad apsaugotų save ir klientus

2010-ųjų birželį D. Liulys šią organizaciją įkūrė tada, kai šalyje kilo skandalas dėl nukentėjusiųjų nuo fiktyvių e. parduotuvių. Lietuvos elektroninės prekybos asociacijai kol kas priklauso trys nariai, nors Lietuvoje yra apie tūkstantis šiuo metu veikiančių e. parduotuvių. Asociacija planuoja priimti apie 40–50 naujų narių ir netrukus įgyvendinti tai, ką užsibrėžė sau veiklos pradžioje – padaryti apsipirkimą internete kiek galima saugesnį ir patikimesnį.

Po kelių mėnesių ši organizacija pasiūlys internete veikiančioms parduotuvėms savo tinklalapį pažymėti patikimumo žvaigždute. Tokią turintis e. prekeivis pirkėjui garantuos, kad yra patikimas, užtikrina garantijas vartotojams, tinkamai apsaugo atsiskaitymo ir duomenų saugumą. „Narystė asociacijoje automatiškai negarantuos galimybės įgyti žvaigždutę. Įmonė turės atitikti keliamus kriterijus. Žinoma, negalime iškelti kartelės per aukštai, nes tada atrodys, kad tik trys iš tūkstančio parduotuvių yra patikimos, o kitos – ne. Tai būtų neobjektyvu“, – aiškino asociacijos prezidentas D. Liulys, taip pat vadovaujantis bendrovei „Pigu.lt“.

Taip e. prekiautojai stengiasi, kaip patys teigia, įdiegti savireguliacijos mechanizmą šiame versle. Bet aišku viena, kad jokie apsaugos mechanizmai nesuveiks, jei pirmiausia patys pirkėjai nebus atsargūs ir nesirūpins savo duomenų saugumu. Lietuviai naudojasi interneto erdve, kad greičiau ir paprasčiau atliktų rutininius mokėjimus (sumokėti įvairius mokesčius, atlikti nustatytus atsiskaitymus su bankais, telefono ar draudimo bendrovėmis). Tačiau apsipirkimo ir prekių apmokėjimo internetu populiarėjimą pristabdo nepasitikėjimas elektroniniais pardavėjais, baimė būti apgautiems ir nuogąstavimas dėl asmeninių duomenų panaudojimo.

Vis dėlto lietuviai jau geriau išmano savo teises virtualioje erdvėje. Pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) užsakytą tyrimą paaiškėjo, kad padaugėjo žmonių, žinančių, kokie įstatymai ir institucijos yra atsakingos už jų asmeninių duomenų apsaugą. Nuo 2006 iki 2010 metų šis skaičius atitinkamai išaugo nuo 52 proc. iki 74 proc. Ir vis dėlto, svarbu žinoti, kad jautrius vartotojų duomenis (t. y. vardą, pavardę, adresą, gimimo datą, telefono numerį) turime saugoti patys, t. y. atsirinkti, kam ir kokiu tikslu juos atskleisti.

„Savigynos“ abėcėlė apsiperkantiems internete

Pernai į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą su skundais dėl sutartinių įsipareigojimų, sudarius sutartis internetu, nevykdymo kreipės 30 vartotojų (2009 m. jų tebuvo 20). Finansiškai nukentėję nuo e. pardavėjų žmonės dažnai tiesiai kreipiasi į teisėsaugos atstovus, todėl šie skaičiai tėra tik simboliniai, jie neparodo tikrosios padėties. Kad ir kiek jų būtų, kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno. Tad ką daryti tiems, kurie nenori jų prarasti? Alfa.lt prašymu Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (VVTAT) ir Lietuvos elektroninės prekybos asociacijos (LEPRA) atstovai parengė po penkis punktus, kurie padėtų vartotojui atmesti įtarimą keliančius e. pardavėjus ir nesinaudoti jų paslaugomis.

VVAT patarimai:

1. Būkite atsargūs nurodydami savo kreditinės ar debetinės kortelės duomenis internete. Visuomet išsiaiškinkite, ar įmonės interneto svetainė yra saugi.

2. Nerizikuokite pirkdami interneto parduotuvėje, kuri nepateikia savo adreso ir telefono, o nurodo tik elektroninio pašto adresą.

3. Atkreipkite dėmesį į dideles prekių siuntimo ir kitas paslėptas išlaidas, pavyzdžiui, mokesčius ar kitas privalomas įmokas, ypač jei prekės yra siunčiamos iš užsienio.

4. Turėkite galvoje, kad prekių siuntimas iš užsienio gali užtrukti. Pasiteiraukite įmonėje, kiek laiko tai užtruks, ir prireikus nurodykite pristatymo datą, iki kurios Jūs pageidaujate gauti užsakytas prekes.

5. Būtinai atsispausdinkite prekių užsakymo internetu dokumentą ir išsaugokite visas sąlygas bei taisykles, kurios nurodomos interneto svetainėje – jų gali prireikti iškilus problemoms.

LEPRA patarimai:

1. Įmonės kontaktai. Pirmiausia patikrinkite, kokius kontaktus skelbia paslaugas teikianti įmonė. Ar ji nurodo savo adresą, telefono numerį, PVM mokėtojo kodą.

„PVM mokėtojo kodas suteikiamas įmonėms, kurių metinė apyvarta yra apie 100 tūkst. litų. Jei e. parduotuvė prekiauja smulkiais, pavyzdžiui, dekupažo technika puoštais daiktais, žinoma, ji gali ir neturėti PVM kodo. Tačiau jei įmonė pardavinėja televizorius už keletą tūkstančių litų ir nepasiekia tokios apyvartos, jau kyla klausimas, kodėl taip yra“, – perspėja LEPRA prezidentas D. Liulys.

2. Duomenų valdytojo kodas. Šį kodą privalo turėti internete dirbanti įmonė. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (VDAI) e. parduotuvėms suteikia unikalų duomenų tvarkytojo kodą, įmonės jį paprastai nurodo prie savo kontaktų ar skyriuje apie duomenų saugumą. Įėjus į VDAI svetainę, kurioje yra Asmens duomenų valdytojų registras, galima įvesti įmonės duomenis ir patikrinti, ar ši turi tokį kodą.

„Jei neturi, siūlyčiau apskritai tokioje svetainėje nesuvedinėti jokių asmeninių duomenų, nes tai yra nesaugu“, – kalbėjo D. Liulys.

3. Veiklos trukmė. Jei puslapyje nenurodyta, nuo kada įmonė pradėjo veiklą, interneto paieškos sistemoje (pvz., „Google“ ar kitoje) įveskite įmonės ar e. parduotuvės pavadinimą, paieškokite atsiliepimų apie jos veiklą, taip pat svarbu, kada įrašai ir komentarai yra atsiradę. Kuo įmonė ilgiau veikia, tuo mažesnė tikimybė, kad tai bus apsukrių pasipinigautojų mestas masalas. Lietuvoje apie metus veikiančią interneto parduotuvę jau galima vadinti gana patikima šio verslo atstove.

4. Garantijos klientams. Visi anksčiau įvardyti kriterijai gali rodyti, kad įmonė stengiasi patikimai tvarkyti savo veiklą, bet tai nereiškia, kad klientas gaus savo prekes.

„Jei pirkėjui kyla abejonių dėl e. parduotuvės patikimumo, siūlyčiau mokėti už prekę, kai ji yra pristatoma, o ne iš anksto internetu. Jei pardavėjai ima aiškinti, kad jiems to reikia, kad paimtų prekę iš tiekėjo, vadinasi, kyla natūralus klausimas, kodėl pirkėjas turi pasitikėti pardavėju, kuriuo nepasitiki tiekėjas? – pataria LEPRA vadovas. – Pirkėjas užima stipriojo poziciją, nes priverčia pardavėją stengtis pristatyti prekę, kad už ją gautų pinigus. Jei nepristato, žmogui nereikia atsiiminėti savo pinigų. E. parduotuvės, kurios suteikia tokią galimybę – apmokėti atsiimant prekę, prisiima atsakomybę vartotojui, kad laiku ir tinkamą prekę pristatys.“

5. E. bankininkystė. Jei e. parduotuvė suteikia galimybę klientams naudotis elektroninės bankininkystės paslaugomis, tai yra pasitikėjimą keliantis ženklas. Bankai itin atidžiai atsirenka įmones, kurioms leidžia naudotis tokia paslauga.

„E. pirkėjas turėtų vengti tokios e. parduotuvės, kurioje nurodyta tik banko sąskaita, o pardavėjas daugiau neprisiima jokių įsipareigojimų. Be to, pardavėjui pirkėjas neturi nurodyti jokių prisijungimo duomenų prie e. banko. Iš e. parduotuvės puslapio jis per nuorodą turi būti nusiunčiamas į pasirinkto banko puslapį. Apskritai pardavėjas gali prašyti tik tų asmens duomenų, kurie yra būtini prekei pristatyti, t. y. vardo, pavardės, namų adreso, el. pašto adreso, telefono numerio. Jei prašoma kokių nors kitų, pavyzdžiui, gimimo datos, pirkėjas turi klausti, kam tokie duomenys reikalingi, o pardavėjas turi motyvuotai į tą klausimą atsakyti“, – perspėjo D. Liulys.