​Pranciškonas Gediminas Numgaudis dėl kino ryžosi „ubagauti“

Kino festivalio "Scanorama" spaudos konferencija
Kino festivalio "Scanorama" spaudos konferencija
© Dmitrijus Radlinskas

Netrukus prasidėsiančiame festivalyje „Scanorama” bus parodytas naujas dokumentinis režisieriaus Audriaus Stonio filmas „Avinėlio vartai”, kurį sukurti jam padėjo Lietuvos pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos viceministras, brolis Gediminas Numgaudis.

Pasak A. Stonio, filmo idėją pasiūlė būtent brolis Gediminas. O Audriui buvo įdomu pabandyti prisiliesti prie vieno seniausių, paslaptingiausių krikščionybės sakramentų – krikšto.

„Pabandykim pasižiūrėti į šaknis. Nedarykim taip, kad esą mūsų krikštas pats teisingiausias, kitų neteisingas; priešingai, pažiūrėkim, kaip jis teikiamas skirtingose konfesijose, skirtingose šalyse, kas išlaikė jį tikrą, bandykim prisiliesti prie to tikro,“ – Audrių ragino tolerancijos pavyzdžiu galintis būti brolis Gediminas.

Paieškų maršrutas nusidriekė labai toli – abu iškeliavo į Izraelį, Jordaniją, filmavo pirmųjų krikščionių buveines laiko nepaliestuose, apleistuose dykumų miestuose. Taip pat Lietuvoje. Tai, ką pamatė, užfiksuoti neužtektų net kelių filmų, kalnų knygų.

„Tai mūsų kinematografinis bandymas pajusti, prisiliesti, priartėti prie seno ir paslaptingo amžinybės sakramento“, – sako Audrius, nesigailintis, kad filmą prodiusuoti pasiūlė ne pasauliečiui, o kunigui, pranciškonui broliui Gediminui.

Gerbiamas Gediminai. Filmas sukurtas be valstybės paramos. Kaip atsitiko, kad jis vis dėlto išvydo dienos šviesą?

Su kinu siejamas esu seniai. 2006 metais Pakutuvėnuose įkūriau videostudiją, kur su režisiere Dalia Kancleryte pradėjome kurti filmus. Jokio palaikymo neturėjome, viską darėme savo jėgomis. Nežinodami, į kokį reikalą įsivelsime. Prieš metus gavęs A. Stonio įsivaizduojamo filmo sąmatą, išsigandau, pasakau, kad tokių pinigų niekada neturėsiu, bet vis tiek pradėjau ubagauti. Vienas vadinamasis verslininkas man sakė: „Nori pinigų, tai papasakok, ką sugalvojot daryti...“ Pakvietė į restoraną netoli Šiluvos. Susirinko verslininkai, sako, pasakok viską, tai paremsim. Pradėjau pasakoti jiems apie krikštą… Vėliau ėmė kviestis kiti verslininkai ir visi kažkiek paaukodavo: po tūkstantį, po du... O jau po metų man kažkas skambina ir sako: „Ar galėtum atvažiuoti parodyti filmą? “ Sakau: „Tai kad mes jo dar nepadarėme.“ „Kaip tai nepadarėt? Taigi jau matėme…“ Tai ir buvo geriausias mano pastangų įvertinimas.

Kaip jūsų pastangas įvertino A. Stonys – kino profesionalas, žinantis, kaip iš tiesų daromas kinas? Nuo ko pradėjote?

Audrius paklausė, ar aš noriu ateityje tiesiog pasakoti apie krikštą, ar kurti filmą, išprovokuoti žmones mąstyti, ieškoti? Jeigu taip, tai, sakė, darykime kiną. Pasakiau, kad gerai, darykime kiną. Prasidėjo lakstymai, ieškojimai. Prasidėjo mano ubagavimas, nes pagalvojau, kad tai tikinčiųjų reikalas prisidėti prie šito kino kūrimo. Laimei, atsiliepė fondas Niujorke, remiantis evangelizacines pasauliečių iniciatyvas. Davė pinigų filmo pradžiai, ekspedicijoms po Rytų šalis. Džiaugiuosi, kad daug žmonių atsiliepė ir Lietuvoje.

Kaip jūs, kunigas, apskritai atsidūrėte kine? Kodėl ne, pavyzdžiui, sporte – esate toks aukštas…

Nemėgstu bėgioti – turiu silpną širdį… Silpnesnis gimiau nei kiti vaikai. Užtat daugiau laiko praleidau meno studijoje, nei skyriau jo sportui. Bet supratau, kad šedevrų nesukursiu. Dievas pašaukė mane kitur – į kunigystę. Paskui atsidūriau kariuomenėje. Tarnavau Baltarusijoje, Gomelio srityje, stroibate. Valdžia, pamačiusi, kad valdau pieštuką, mane padarė atsakingą už meną – buvau pakeltas dirbti dailininku.

Kariuomenėje sustiprėjo tikėjimas Dievu. Turėjau daug laiko melstis, ir Dievas mane saugojo. Kai armijoje pasitaikydavo smurto protrūkių prieš naujokus, bandant mus palaužti, smurtas manęs nepalietė. Dievo ranka apsaugojo.

Grįžęs bandžiau stoti į kunigų seminariją, bet saugumas neleido. Tada nusprendžiau apaštalauti gatvėje, o taip pat skelbti Lietuvos laisvės idėją. Už pasirengimą Vasario16-ajai teko 15 parų sėdėti areštinėje. Bet nenusigandau, pagalvojau – jeigu išgelbėsiu bent vieną sielą, tai jau bus daug.

Ar išgelbėjote bent vieną?

Kaip yra iš tiesų, pamatysiu amžinybėje, į ją patekęs... Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas kažką darė per mane kai kurių žmonių gyvenimuose, tai turiu viltį, kad pavyko kažką išgelbėti. Dar sovietmečiu esu pakliuvęs į pogrindinę Eucharistijos bičiulių sąjūdžio grupę. Nuo tada prasidėjo pati primityviausia pagalba žmonėms. Buvo laikas, kai su viena seserimi važinėjome po kaimus, ji pasakojo apie Kristaus gyvenimą, mokėme žmones kalbėti rožančių, aš sukdavau skaidres – paveikslėlius su iliustracijomis.

Kodėl žmonės jus laiko gelbėtoju, pasitiki?

Nežinau. Gyvenu su buvusiais alkoholikais, narkomanais, buvusiais savižudžiais Pakutuvėnų kaime. Bandau padėti jiems susitaikyti su savimi, su Dievu. Ir tai darau labai seniai. Atsimenu, kaip 1990 metais Kaliningrade kartu su jaunimo grupe gatvėje giedojom giesmes, pamokslaudavau. Kartą ten pasimeldžiau už dūstančią, mirštančią narkomanę, ji atsigavo, o jos draugai pradėjo mus sekioti, atsekė net į Kretingą. Bet iš visur žmonės mus išvarydavo, neturėjom kur pasidėti. Tada atradau Pakutuvėnus. Pirmieji narkomanai gyveno apleistoje koplyčioje, o aš gyvenau bažnyčioje. Niekas kilometro spinduliu aplink negyveno, todėl Vyskupas atidavė patalpas, leido naudotis bažnyčia ir tada pradėjo pas mane rinktis žmonės – tie, kurie buvo sužeisti, patyrę visokių gyvenimo netekčių. Nuo tada gyvenu su jais, dėl jų, viskuo dalijuosi.

Ką jiems žadėjote, ko jie prašė? Ką jiems duodate?

Aš nieko jiems nežadėjau, o jie prašė pagalbos. Sakiau, nežinau, kaip jums padėti, pasakiau, bandykim bendromis jėgomis. Pradžioje melskimės. Dėjau viltis į maldas. O paskui atsirado Minesotos programa, alkoholikų patirtys, pasidarė lengviau. Žmonės atrado šitas programas, iš ten grįžę pasigydę sudarė grupes, taip ir gyvenome. Po truputį atsirado patirtis. Aš visada turėjau tokį įsitikinimą, kad svarbu žmogui susitaikyti su savo liga, kad tu ja sergate. Apie tai prakalbo ir 12-os žingsnių programa – evangelinė programa, pritaikyta šiuolaikiniam žmogui.

Galite pasakyti bent kelis žingsnius, kurie galėtų tapti keliu į išgijimą?

Pirmiausia – susitaikymas su tuo, kad žmogus serga, kad liga yra stipresnė už jį ir jam reikia susitaikyti. Paskui, kad jam gali padėti tik aukštesnė jėga Dievas ar kaip mes ją suprantam. Trečias – atsidavimas Dievui. Ketvirtas žingsnis – kritiškas gyvenimo įvertinimas. Penktas – gyvenimo papasakojimas ištikimam žmogui… Tai žingsniai, nuo kurių prasideda vidinis išgijimas.

Aš dažnai žmonėms sakau – gali negerti, nevartoti narkotikų metus, dvejus, bet jeigu sielos žaizdų negydysi, atkrytis garantuotas, tik laiko klausimas. Nesvarbu, ar tu koduosiesi, ar ne, siūsi torpedas, ar ne... Aišku, kai kuriems pasiseka savo valios pastangomis atsitiesti, bet tokie atvejai reti. Žmogui reikia gydyti sielos žaizdas. Kitaip jam gelia, skauda, jis ieško nuskausminamųjų priemonių arba pabėgimo iš realybės, nuo kaltės, nuo gėdos jausmo, kurie jį kankina.

Jūs kuriate kiną, kurio nefinansuoja valstybė. Sutikęs padėti Audriui Stoniui, pats tapote kankiniu.

Menininkas – kaip pranašas. Kažką pranašaujantis, parodantis tai, ko kiti žmonės galbūt nemato arba nepastebi. Kinas – jo aistra, troškimas. Dievas jį išgirdo, Audrius laimingas, kad yra pašauktas Dievo kurti tikrą meną. Man buvo įdomu su juo. Jis man leido dirbti netgi kaip operatoriui. Keli kadrai pateko ir į šitą filmą. Buvau operatoriaus asistentu, tampiau kameros štatyvus, tik negalėjau sau to leisti daryti ilgai, nes bijojau ką nors pražiopsoti, praleisti...

Dabar jau išmanote ir kino virtuvę. Ji sunkesnė už kunigystę?

Nežinau… Kartais aš būdavau operatoriumi, kartais prodiuseriu, kartais kunigu. Bet man kančia, jeigu aš negaliu į kažką iki galo pasinerti. Jaučiuosi pasidalinęs. Bet, iš kitos pusės, man kaip žmogui žiūrėjimas pro objektyvą padeda suprasti kitus žmones. Padeda tarnauti kaip kunigui. Esu penkto Minesotos žingsnio vykdytojas. Padedu žmonėms susiorientuoti. Pažiūrėti į savo gyvenimo patirtis.

Ar Pakutuvėnų namų gyventojai gali tapti būsimų jūsų filmų herojais?

Negalvojau apie tai, nes tai labai konfidencialu ir jautru. Bet su Dalia Kancleryte darome filmus apie panašius žmones. Paskutinis jos filmas „Trokštu gyventi“ – apie moterį, sergančią vėžiu. Jos paskutines dienas, jos pasirengimą su džiaugsmu iškeliauti iš šio pasaulio. Visiems linkiu pamatyti šitą filmą.

​Pranciškonas Gediminas Numgaudis dėl kino ryžosi „ubagauti“

Kino festivalio "Scanorama" spaudos konferencija
+27