Teisinė šizofrenija – „Šatrijos“ byla

Kazimiera Prunskienė
Kazimiera Prunskienė
  © Tomas Vinickas

Panaikintas Liustracijos komisijos (LK) sprendimas dėl ekspremjerės Kazimiros Danutės Prunskienės slapto bendradarbiavimo su sovietų KGB įnešė dar vieną ryškų potėpį į Lietuvos teismų praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), priimdamas sprendimą panaikinti LK nutarimą, atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas dar 2003 metais priėmė politikei palankų sprendimą, o LK vadovavosi negaliojančiu 1992 metų Aukščiausiojo Teismo (AT) sprendimu. Pastarasis buvo pripažinęs K. Prunskienę bendradarbiavus su KGB. Šis teisinis precedentas teoriškai gali anuliuoti ir Nepriklausomybės Akto teisėtumą.

Kas nutiko „senam naujam“ AT?

Viena įdomiausių LVAT nutarties vietų yra argumentacija, kuria šiaip neskundžiamas AT (ar bent toks turėjęs būti) sprendimas pripažintas negaliojančiu. Šis sprendimas grindžiamas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Esą LK, skundusi Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir remdamasi AT nutartimi, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes – „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 metais buvo likviduotas, o nuo 1995 m. sausio 1 d. kitokioms įstatymų numatytoms funkcijoms vykdyti buvo įsteigtas naujas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas“.

Dėl anksčiau veikusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo likvidavimo pagal 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymą nuo 1995 metų analogiško turinio bylas pirmąja instancija pavesta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Todėl Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2003 m. gegužės 15 d. K. D. Prunskienę išteisinantį sprendimą, turėjo įstatyminius įgaliojimus ir buvo kompetentingas teismas spręsti likviduoto Aukščiausiojo Teismo sprendimo panaikinimo klausimą.

LVAT nuomone, „nekonkreti LK teisinė kvalifikacija, kurios teigtina buvus nepaisyta, pripažintina esminiu teisės akto trūkumu, o tai ne tik paneigia asmens teisę žinoti kaltinimo ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti disputą“.

Atsižvelgdamas į tai, LVAT padarė išvadą, kad LK nutarimas, kuris priimtas be jokio konkretaus teisinio pagrindo, negalėjo būti pripažintas teisėtu ir turėjo būti panaikintas pirmosios instancijos teismo. Kiti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinio skundo argumentai teisiškai tampa nebereikšmingi, kadangi skundžiamo nutarimo neteisėtumas visiškai pakankamas jo naikinimui.

Urmonui jokių abejonių nekyla

„Vyksta grynai procesinė diskusija, kur LK reikia kreiptis, tačiau pats bendradarbiavimo faktas nėra paneigtas. Mes esame grąžinti į pirminę padėtį, kai galime kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl 2003 metų to paties teismo sprendimo, tad LK teks apsispręsti, ar toliau bylinėtis, ar ne, – sakė LK pirmininkas Algimantas Urbonas, komentuodamas LVAT sprendimą. – Turime du tolesnių veiksmų variantus. Vienas – kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti panaikinti jų 2003 metų sprendimą. Kitas kelias – niekur nesikreipti ir palikti šį reikalą taip, kaip yra dabar, pusiaukelėje.“

Pasak A. Urmono, visi LK komisijos nariai turi savo tiesioginius darbus, LK dalyvauti teisminiuose procesuose yra finansiškai nuostolinga.

„Jeigu valstybei yra gerai, kai tokie klausimai sprendžiami atmestinai, pusėtinai, tai tebūnie taip, – tvirtino A. Urmonas. – Žinoma, yra ir trečias kelias. LK gali paviešinti visus su šia byla susijusius duomenis, o visuomenė be jokių teismų sprendimų, betarpiškai pati nuspręs, kas bendradarbiavo, o kas ne.“

„Tai yra nepaneigiamas dalykas, kai skaitai dokumentus, – į klausimą, ar bendradarbiavo K. D. Prunskienė su KGB, sakė A. Urmonas. – Kas nori, tas gali susipažinti su šia byla.“

Alfa.lt primena, kad LK ne vieną kartą atnaujinusi ir sustabdžiusi K. D. Prunskienės bendradarbiavimo su KGB fakto tyrimą, yra konstatavusi, kad „KGB medžiagos analizės pagrindu teisiškai leistina teigti, kad K. D. Prunskienė ilgą laiką bendradarbiavo su KGB“.

LK tvirtinimu, K. D. Prunskienės biografinių duomenų, esančių nomenklatūrinėse bylose, teismų bylose, informacijos liudytojų parodymuose, lyginamasis tyrimas leidžia manyti, kad K. D. Prunskienė sutiko bendradarbiauti savanaudiškais karjeros darymo motyvais.

KGB remiamos komandiruotės į užsienį sutapo tiek su jos karjeros darymo motyvais, tiek su mokslinės informacijos rinkimu KGB struktūroms. Susidarė palanki idealios sutapties supančios aplinkos terpė didinti asmeninius ir mokslinius pasiekimus su savanorišku bendradarbiavimu su KGB.

KGB remiamai K. D. Prunskienei atsidarė durys mokslinėse ir valdžios institucijose, užsienio komandiruotėse. Anot liudytojų, K. D. Prunskienė buvo populiari tarp Lietuvos TSR VSK darbuotojų. Jos įdirbiai sudarė jiems galimybes gauti premijas, kopti karjeros laiptais. Be to, ir draugiškai nusiteikusi VSK darbuotojams po užsienio komandiruočių sulaukdavo jos malonių – dovanėlių.

Prasidėjus Sąjūdžiui, K. D. Prunskienė juvelyriškai įvertino socialinius pokyčius ir pritaikė juos savo asmeninėms ambicijoms būti valdžioje. Todėl pakartotinis KGB dėmesys ją erzino. Pasakiusi „ne“ Lietuvos TSR vadovybei, ji užrūstino ir TSRS KGB, kuri tuo metu visuotinai apleido visas valstybės valdymo pozicijas. Į Lietuvą, kaip reikšmingai įtaką visuomenėje turinčiai asmenybei suvaldyti, buvo atsiųsta KGB brigada, turinti tikslą grąžinti paklydėlę į KGB gretas. K. D. Prunskienės šantažas byrančiai KGB nepavyko.

Naikintinas ir Kovo 11-osios aktas?

Po LVAT sprendimo kai kurie parlamentarai ėmė juokauti, kad ir Kovo 11-osios nepriklausomybės akto teisėtumas galėtų būti nesunkiai ginčijamas Lietuvos teismuose. Reikalas paprastas – 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų, kuria nuo tos pat dienos pakeitė savo pavadinimą į „Lietuvos Aukščiausioji Taryba“ (iki tol vadinosi „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba“) ir konstatavo, kad jos deputatams suteikta teisė atkurti Lietuvos valstybingumą. Po to (per tą patį posėdį) buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, kuriuo Lietuvos Aukščiausioji Taryba vėl pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Galiausiai 1996 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, kuria pakeitė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą į „Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas“.

Taigi neatmestina, kad koks nors „kompetentingas“ teismas turės „įstatyminius įgaliojimus ir bus kompetentingas spręsti likviduotos Aukščiausiosios Tarybos sprendimo panaikinimo klausimą“?

Todėl Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2003 m. gegužės 15 d. sprendimą, turėjo įstatyminius įgaliojimus ir buvo kompetentingas teismas spręsti likviduoto Aukščiausiojo Teismo sprendimo panaikinimo klausimą.