„Vilniaus vandenys“ – kišeninė politikų įmonė?

Vilniaus vandenys
Vilniaus vandenys
  © Robertas Riabovas

(Ne)valdiška draugystė

Kaip žinia, būtent D. Kreivio vadovaujamos ministerijos žinioje yra Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT), kurios šturvalą ministras patikėjo senam savo draugui Žydrūnui Plytnikui. Nors Lietuvoje viešuosius pirkimus atlieka daugiau kaip 5000 valstybės ir savivaldybių institucijų (2010-aisiais viešiesiems pirkimams Lietuvoje išleista daugiau kaip 9 mlrd. litų; iš jų milijardas išleistas vien pirkimams neskelbiamų derybų būdu), išskirtinio Ž. Plytniko dėmesio sulaukė „Vilniaus vandenų“ (VV) bendrovė.

Kodėl? Tikėtina, kad tai lėmė keletas priežasčių. Viena jų – ši bendrovė pastaraisiais metais įgyvendino keletą itin didelių projektų. Vien sostinės dumblo perdirbimo gamyklos statyboms nuo 2007-ųjų iki artėjančios darbų pabaigos žadama išleisti daugiau nei 184 mln. litų. Kadangi nuo seno komunaliniame ūkyje didžioji dalis pirkimų atliekama neskelbiamų derybų būdu, abejonių dėl čia vykstančių procesų skaidrumo greičiausiai yra daugiau nei pakankamai.

Kita priežastis subjektyvi. Ministro D. Kreivio komandoje dirba dar vienas bendras ir, iš viso ko sprendžiant, artimas bičiulis – Darius Indriūnas. Po skandalo, kai praėjusių metų balandį tuometinį „Vilniaus vandenų“ generalinį direktorių Darių Norkų STT pareigūnai papuošė antrankiais ir suteikė pastogę areštinėje, šis ekonomistas tapo laikinuoju VV vadovu. Trumpam – iki 2010-ųjų liepos, kai bendrovei vadovauti patikėta Valentinui Miltieniui.

Tikėtina, kad po trijų mėnesių tapęs ūkio ministro patarėju D. Indriūnas tebegyveno atradimais ir galvosūkiais, kuriais praturtėjo „Vilniaus vandenų“ bendrovėje. Kadangi tokio tipo rebusus narplioti kolektyviai visuomet įdomiau, bičiuliui Ž. Plytnikui pradėjus eiti VPT viršininko pareigas, žaidimas „nuskaidrink viešuosius pirkimus – demaskuok blogiečius“ ir virto tikra manija.

Informacinis dumblas

Dabartinis „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius V. Miltienis tikina tapęs šio žaidimo įkaitu ir skundžiasi, nesugebąs susikalbėti su bendrovę terorizuojančios VPT vadovu.

Jo teigimu, Ž. Plytnikas ne tik skleidžia niekuo nepagrįstus gandus apie Vilniaus dumblo perdirbimo gamyklą, bet rizikuoja sužlugdyti gyvybiškai svarbų projektą.

„Viešoje erdvėje nuolat skleidžiama neteisinga ir visuomenę klaidinanti informacija apie esą vykstančius teisminius tyrimus, susijusius su dumblo perdirbimo gamykla. Pavyzdžiui, kad viešas konkursas „Dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ vykdytas pažeidžiant įstatymus. Iš tikrųjų dar 2008-ųjų rugpjūtį gautas Viešųjų pirkimų tarnybos raštas, kuriame teigiama, kad pirkimas įvykdytas teisėtai, tinkamai pasirinktas neskelbiamų derybų būdas ir derybų sąlygos neprieštarauja įstatymams. Dokumentą pasirašė tuometinis VPT direktorius Rimgaudas Vaičiulis. Vėliau p. Plytnikas du kartus kreipėsi į prokuratūrą, tačiau abu kartus ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti“, – vardijo V. Miltienis.

VV direktorius patikino, kad jo bandymai atsiriboti nuo prieštaringai vertinamos „Vilniaus vandenų“ istorijos čia dirbant ankstesniems vadovams ir pradėti normalų bendradarbiavimą su Viešųjų pirkimų tarnyba jokių rezultatų nedavė.

„Nors įmonė sėkmingai lipa iš duobės (per pusmetį nuostoliai sumažinti 4 mln. litų), kad iš esmės keičiasi veiklos principai, susiduriame su kone sistemingu žlugdymu. Kai kuriuos dalykus tiesiog sunku paaiškinti. VPT vadovas, švelniai tariant, meluoja, kalbėdamas apie mūsų bendrovės veiklą. Bene ryškiausias pavyzdys – viešas pareiškimas, esą „Vilniaus vandenys“ dėl neskaidriai vykdomų pirkimų išleido apie milijardą litų. Juk metinės VV pajamos siekia tik 95 mln. litų“, – dėstė V. Miltienis.

Direktorius pareiškė, kad tokių gandų skleidimas gali kainuoti 105 milijonus litų – tokią sumą projektui skiria ES, kurios įgalioti pareigūnai pradėjo svarstyti galimybę stabdyti tariamai neskaidraus projekto finansavimą. Jei taip nutiks, šią sumą greičiausiai turės sumokėti visi vilniečiai.

Ruošia dirvą saviems

Stebint karus dėl „Vilniaus vandenų“, apninka abejonės, kad ši bendrovė iš žemės gelmių siurbia ne geriamąjį vandenį, o naftą, kad rūpinasi ne nuotekų, o spalvotųjų metalų laužo išvežimu. V. Miltienis, paprašytas pasidalyti vertinimais, kas lemia informacines atakas prie VV, spėjo, kad ši vieta gali būti rengiama kaip „nusileidimo aikštelė“ iš ministro posto verčiamam D. Kreiviui.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, komentuodama šiuos dalykus, pastebėjo, kad „Vilniaus vandenys“ yra didžiausia sostinės savivaldybei pavaldi įmonė po miesto šilumos tinklų.

„Įmonė generuoja šimtą milijonų siekiančią apyvartą, o didžiąją dalį gaunamų pajamų bei iš ES atkeliaujančią paramą investuoja į įvairius infrastruktūros projektus. Žinant lietuviškas tradicijas, 7–10 proc. nuo jų vertės „įsisavinti“, siekis kontroliuoti „Vilniaus vandenis“ yra nesunkiai nuspėjamas“, – samprotavo R. Vainienė.

Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad ši įmonė visais laikais buvo patogi, ieškant, kur įdarbinti „reikalingus“ žmones. Prieš keletą metų buvo paskelbta, kad iš maždaug 1000 VV darbuotojų 91 yra susijęs artimais giminystės ryšiais. Įdomu, kad analogiškoje įmonėje Taline pluša viso labo 300 darbuotojų.

„Riboženkliai tarp ūkininkavimo ir politikavimo tokio tipo įmonėse beveik išnykę. Mūsų manymu, vienintelis būdas išspręsti užprogramuotas problemas – privatizavimas. Tačiau vargu ar kokių nors permainų šiuo požiūriu įvyks, nes turėti „kišeninę“ įmonę nori absoliučiai visi“, – pastebėjo R. Vainienė.

 

„Vilniaus vandenys“ – kišeninė politikų įmonė?

Vilniaus vandenys