Rimtuoliams lietuviams komiksai – spaudos šventvagystė?

Spalvingas komiksų pasaulis.
Spalvingas komiksų pasaulis.
  © 123rf.com

„Litexpo“ parodų rūmai sostinėje praėjusį savaitgalį panėšėjo į atlaidus. Minios žmonių besigrumiančių Vilniaus knygų mugėje ne tik vizualiai primena religinę šventę. Raštas, knyga mums vis dar yra šventenybė ir juokauti su ja mes nelinkę.

Gal todėl, net kalbantis apie komiksus ir kodėl jie neprigyja Lietuvoje, neišvengta religinių motyvų . „Galbūt lietuviškos spaudos draudimas Lietuvos genotipe įrašė tokį požiūrį – į spausdintą žodį žiūrėti rimtai, net sakraliai“, – svarstė istorikas Artūras Mickevičius.

„Paskutiniai komiksų mohikanai“

„Lietuviai didžiuojasi buvę paskutiniai pagonys Europoje. Galbūt galės didžiuotis tapę paskutiniais šiame žemyne supratę komiksus“, – juokavo leidyklos „Versus Aureus“ direktorius A. Mickevičius. Į šią jo pastabą konferencijų salėje susirinkusieji, kurių daugumą sudarė jaunimas, atsakė juoku.

Komiksų pavadinimas tarsi sako, jog tai turi būti linksmas pasakojimas. Tačiau jie gali būti istoriniai, susiję su šalies ar pasaulio aktualijomis, tragiški ar liūdni. Todėl dabar pasaulyje linkstama juos vadinti pieštais romanais (angliškai „graphic novels“).

Komiksai yra piešinių seka, pasakojanti tam tikrą istoriją. Šie dailininkų piešti pasakojimai skirstomi į tris pagrindines kryptis pagal geografinį paplitimą, europietiškus, amerikietiškus ir japoniškus.

„Matrica“, „Supermenas“, „Betmenas“, „Asteriksas ir Obeliksas“... Suaugusiems lietuviams, priešingai, nei danams, japonams, prancūzams ar italams, šie herojai greičiausi bus pažįstami tik iš kino filmų. Kodėl kino juostoje mūsiškiai šias istorijas mėgsta, o menininko nupieštoje ir aprašytoje vaizdinių sekoje – jau nebe?

Vaizduojamojo ir rašytinio menų podukra

Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje komiksai yra vaikų, paauglių, jaunimo, bet tikrai ne rimtų suaugusiųjų dėmesio vertas objektas. Dar ir todėl, kad komiksai yra nerimtas ir net ne menas. Nors pasaulyje šis populiariojo meno žanras turi gausybę gerbėjų.

Nereikia toli ieškoti. Šiaurės Europos šalys laikomos viena pelningiausių rinkų pardavimui – skandinavai komiksus mėgsta, juos perka ir netgi Švedijos sostinėje Stokholme penkioliktus metus veikia specializuota komiksų biblioteka.

Jos vadovė Kristiina Kolehmainen šiuo metu vieši Vilniaus knygų mugėje. Joje surengtoje diskusijoje „Komiksų suaugusiems tradicija Lietuvoje ir kitose Europos šalyse“ švedė pristatė trumpą istorinę komiksų apžvalgą. Ponia Kristiina taip pat turi ką pasakyti apie šio žanro „nerimtumą“: „Man kolegos reiškė „užuojautą“, kai mane paskyrė vadovauti „nerimtam“, komiksų skyriui.“

Stokholmo Serieteketo komiksų bibliotekos direktorė tai prisimena su humoru. Ir vis dėlto ši jos pastaba rodo, kad Švedijoje, kur komiksai yra mėgstami ir kur nusistovėjusios jų piešimo ir skaitymo tradicijos, ant komiksų krenta „netikro užsiėmimo“ šešėlis.

Diskusijoje Vilniuje dalyvavęs K. Kolehmainen žemietis Tonis Cronstamas jau beveik du dešimtmečius yra profesionalus komiksų dailininkas. Pasisakęs, kuo dirba, jis dažnai sulaukia kito pašnekovų klausimo: „Taip, žinoma, o ką iš tikro dirbi?“ Paklaustas, ar jis gali pragyventi iš šio darbo, dailininkas nusijuokė ir bakstelėjo sau į pilvą: „Vis dar esu gyvas, ir nemažą pilvą užsiauginau.“

Lietuviai neturi komiksų vartojimo tradicijos

Jei Švedijoje komiksų piešėjas gali išgyventi ir išlaikyti šeimą, tai lietuviai komiksų autoriai gali tik pasvajoti apie tokias galimybes. Kita vertus, T. Cronstamas mano, kad mūsų šalies komiksų dailininkai, išdrįsę savo kūrinius pristatyti svetur, galbūt galėtų tapti naujaisiais komiksų superautoriais.

„Negali būti pirmas, jei žengi kitų pėdomis. Mene įtaka yra pavojingas dalykas. Jūs galite to išvengti ir pasiūlyti naujų, šviežių idėjų“, – Vilniuje kalbėjo švedų komiksų autorius.

Kol kas Lietuvoje neskubama leisti komiksų suaugusiems, nes tai laikoma rizikingu ir kone iš pat pradžių finansinei nesėkmei pasmerktu sumanymu. Nors daugelis trisdešimtmečių ir vyresnių skaitytojų dar pamena Paršiuko Čiuko, Miko Ridiko ar Kindziulio komiksus spaudoje, šiuos labiau sieja su vaikystės pomėgiais, iš kurių su laiku išaugama.

„Dabartinė jaunoji karta skaito užsienietiškus komiksus, bet kai jie paauga, prie aukštesnio lygio komiksų nepereina. Tai yra susiję su tradicijos nebuvimu. Reikėtų nuo mažens pradėti supažindinti su šiuo spalvingu, gražiu ir protingu menu“, – sakė diskusiją apie komiksus vedęs Justinas Žilinskas.

Knygų apžvalgų svetainės skaityta.lt redaktorius palaikė per diskusiją išsakytą nuomonę, kad komiksų tradicijai Lietuvoje susiformuoti trukdo lietuvių požiūris, jog knyga yra šventas dalykas, o rašytojas – pranašas.

Leidėjai neketina imtis prometėjų vaidmens ir pasiaukodami šviesti visuomenę, pratinti ją prie komiskų. „Leidyklos yra komercinės struktūros, todėl jų pagrindinė misija yra ne edukacinė ar socialinė“, – sakė leidėjas, istorikas A. Mickevičius. Jis tvirtino stebįs kolegas, bandžiusius lietuvius supažindinti su komiksų žanru ir patyrusius finansinę nesėkmę, todėl nesiryžtąs to daryti savoje leidykloje.

Jo manymu, galime būti pavėlavę įvesti komiksų žanrą spaudoje ir jį čia pridaiginti. „Komiksus žudo internetas. Kai kuriems interaktyvus šio žanro variantas gali būti patrauklesnis, nes internete jie patys gali prisidėti prie komikso kūrimo“, – svarstė A. Mickevičius.

Jam paprieštaravo švedų komiksų žinovė K. Kolehmainenen, teigdama, kad geriausių pasaulio komiksų internete nerasi. Švedės manymu, „rimtuolius“ lietuvius reikėtų sudominti komiksais, kurie pasakoja rimtas, aktualias istorijas.

 

Rimtuoliams lietuviams komiksai – spaudos šventvagystė?

Spalvingas komiksų pasaulis.
+2