Kam atiteks Lietuvos miškai?

Lietuvos miškai
Lietuvos miškai
  © „Lietuvos žinios“

Senieji Majų kalendoriai yra išpranašavę, kad pasaulio pabaiga atsliūkins 2012-aisiais. Žinoma, jie neteisūs. Apsirikta mažiausiai metais. Pasigilinus į pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose itin dažnai tiražuojamus apokaliptinius išvedžiojimus apie Lietuvos miškus ir saugomas teritorijas, peršasi išvada, kad pasaulio pabaiga mūsų kraštą ištiks šį kovą. Tada Seime bus pradėti svarstyti Miškų įstatymo pakeitimai.

Baubų taktika

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, pateiksiu dvi ištraukas iš priešingose barikadų pusėse sukurtų tekstų.

„Kai didelė visuomenės dalis kenčia nepriteklių, vos ne badauja ir galvoja apie emigraciją, kai kurios valdžioje įsitvirtinusios grupuotės, tenkindamos privačius interesus, visais įmanomais būdais stengiasi Seime „prastumti“ naujus gamtos užvaldymo ir išgrobstymo planus bei sugriauti sunkiai ir ilgai kurtą valstybės saugomų teritorijų sistemą. Kiek buvo kalbėta, rodyta ir piktintasi dėl aptvertų ežerų – kur rezultatas? Dabar gresia kitas žingsnis „pirmyn“ – norima aptverti ir niokoti miškus“, – rašoma judėjimo „Už gamtą“ pranešime spaudai.

Keleto aplinkosauga besirūpinančių visuomeninių organizacijų atstovai būgštauja, kad skubos tvarka svarstant Miškų įstatymo pakeitimus bus siūloma keisti pačią miško sąvoką. Medžiais apaugęs plotas iki 0,5 ha nebebus laikomas mišku. Taip pat, kad bus leista skaidyti dalimis miškų ūkio paskirties sklypus, nepriklausomai nuo jų dydžio, leisti miškuose statyti pastatus, sodybas, įrengti naudingųjų iškasenų karjerus, supaprastinti miško žemės paskirties keitimą į kitas naudmenas ir pan.

„Tokiais sprendimais valdžia skatina investicijas ne į verslą ir gamybą, bet į vilų statymą krūmuose, gamtos teršimą neišvalytomis nuotekomis, kraštovaizdžio darkymą ir kitų gamtinių vertybių naikinimą, tuo užkirsdama kelią plėtoti turizmą ir su poilsio organizavimu susijusius verslus“, – prognozuoja aplinkosaugos entuziastai.

Svetimi savo žemėje

Tuo tarpu dalis miškininkų, ir ypač privačių miškų savininkų, situaciją mato visiškai kitaip.

„Šiandien gyventi saugomose teritorijose – kraupi bausmė vien dėl to, kad čia kadaise gyveno ar tebegyvena seneliai ir tėvai, atgavę savo žemės nuosavybę, bet praradę vertybinius pamatus, laisves ir teises būti savo laimės kalviais. O kai tik įstatymų leidžiamoji valdžia puola taisyti ir tobulinti žmogaus lūkesčius žlugdantį įstatymą, nieko gero tikėtis neverta“, – rašoma reportaže iš neseniai vykusios Lietuvos miškų savininkų asociacijos (LMSA) surengtos konferencijos „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai: dabartis ir ateities perspektyvos“.

Šios asociacijos nariai pastebi, kad valdžia prabudo tuomet, kai gražiausios Lietuvos vietos Trakuose, Labanore, Tauragnuose prie ežerų ir upių, pamiškėse ir giriose jau išgrobtos ir užstatytos vilomis ir pirtelėmis.

„Tada buvo nutarta – gana, savi jau viską turi, dabar metas saugoti, kas dar beliko. Saugomų teritorijų ir kitų įstatymų pataisos užveržė kilpą vietos gyventojams, kurie tapo pirmieji taikiniai uždraudžiant viską, išskyrus teisę kvėpuoti tėviškės oru sukežusioje pirkioje“, – ironizuoja LMSA.

Šioje vietoje derėtų atkreipti dėmesį, kad „saugomos teritorijos“ ir „miškai“, be abejonės, nėra tapatu. Tačiau saugomos teritorijos, kuriose ūkinė veikla yra itin griežtai reglamentuojama ir ribojama, užima 15,6 proc. Lietuvos teritorijos. Mūsiškių miškų plotai, oficialiais skaičiavimais, šiuo metu viršija 33 proc. (per Nepriklausomybės metus šis skaičius ūgtelėjo bemaž 4 proc.). Šeimininkauti čia taip pat privalu laikantis griežtų taisyklių. Pasak LMSA pirmininko Algio Gaižučio, privačių miškų šeimininkų elgseną apibrėžia 29 teisės aktai, todėl panorėjus nubausti galima bet ką ir bet kada...

Kalbėdamas apie šiuos dalykus, nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas uždavė retorinį klausimą: kokių galimybių turi nuosavoje valdoje besitvarkanti šeima, gyvenanti saugomoje teritorijoje? Jo manymu, šiandien žmogus laikomas gamtos priešu.

„Priimamuose aktuose stinga ne tik ekonominių pasekmių vertinimo, bet ir socialinių klausimų reglamentavimo. Jie tarytum tyčia skandinami miglose. Jei saugomų teritorijų planavimo dokumentuose būtų aiškiai nurodyta galimų naujų statybų vietos ir jų reglamentas, žmonių gyvenimas būtų paprastesnis. Tačiau tuomet nebūtų skandalų. Juk taip populiaru kilti į kovą prieš bet kokias statybas“, – samprotavo A. Brukas.

Aukso vidurio paieškos

Miškų departamento direktorius Valdas Vaičiūnas, komentuodamas šiuos dalykus, teigė manąs, kad abi kraštutinės pozicijos yra gerokai nutolusios nuo realybės.

„Daugybė objektyvių rodiklių ir ekspertų studijų patvirtina, kad Lietuvoje miškų ūkis organizuotas ir tvarkomas pagal visame civilizuotame pasaulyje priimtus darnaus miškininkavimo principus. Kasmet rengiamos ir tarptautinėms institucijoms teikiamos detalios ataskaitos rodo, kad bendrame Europos kontekste atrodome tikrai neblogai. Miškai sertifikuoti pagal visuotinai pripažįstamus standartus ir t. t. Ginčai, kaip tvarkytis dar efektyviau, tarp socialinių partnerių vyksta nuolat, ir tai yra visiškai natūralu“, – samprotavo V. Vaičiūnas.

Pašnekovo manymu, dabartinių ginčų retoriką lemia siekiai prieš Seime prasidėsiančius Miškų įstatymo pataisų svarstymus suformuoti tam tikrą opiniją, kiek galima ar negalima miškų žemę naudoti reikmėms, nesusijusioms su miškininkyste.

„Interesų čia iš tiesų labai daug. Pradedant miško savininkų noru laisviau disponuoti savo turtu, miestų plėtra, karjerų eksploatavimu ir baigiant įvairių infrastruktūros projektų įgyvendinimu. Taip pat yra ir viešasis interesas – laisvai lankytis miškuose, pamatyti gražiausius Lietuvos kampelius ir t. t. Ar tokia galimybė išliks, jei įstatyme bus leista miškuose formuoti namų valdas ir statyti, iš tiesų kyla abejonių. Galbūt kai kuriais atvejais būgštaujama pernelyg smarkiai, tačiau karčios patirties tikrai yra“, – pripažino Miškų departamento vadovas.

Griežta tvarka, kas galima ir kas ne miškuose bei saugomose teritorijose, Lietuvoje egzistavo visus pastaruosius metus. Tačiau įstatyme buvo palikta išlygų, jog tam tikrais atvejais miškų žemės paskirtį galima keisti. Kokie tie „išimtiniai atvejai“, apibrėžta nebuvo, todėl sprendimų galią turėjusios struktūros neabejotinai tuo pasinaudojo...

2009-aisiais Konstitucinis Teismas šį korupcinį akivarą panaikino ir įpareigojo Aplinkos ministeriją aiškiai užfiksuoti, kam, kada ir kodėl gali būti daromos išimtys. Įstatymo pataisos pateiktos beveik prieš metus, tačiau į parlamentarų darbotvarkę jos pateko tik dabar.

„Nenorėčiau prognozuoti, kuo visa tai baigsis. Aišku tik tai, kad Konstitucinis Teismas kalbėjo apie miškų žemės paskirties keitimo išimtinius atvejus, o ne sistemą, leidžiančią elgtis visiškai laisvai. Mechanizmas, kaip turėtų būti derinami privatūs ir viešieji interesai, taip pat yra sukurtas. Visame pasaulyje tai daroma rengiant teritorijų planavimo dokumentus“, – vardijo V. Vaičiūnas.