Myliu jus nepaprastai, Lietuvos žydai

Gydytojas A. Šimaitis
Gydytojas A. Šimaitis
  © Asmeninis albumas

Tam, kad Lietuva taptų modernia ir šiuolaikine valstybe, mes, kaip tauta, ir atskirai kiekvienas iš mūsų, turime išspręsti šią dilemą – mūsų santykį su žydais.

Sakyčiau netgi kitaip: savo sielos gelmėse kiekvienas iš mūsų turime atrasti žydą, tą klajojantį, ieškantį ir amžinai nerimstantį žydą. Žmogų, kuris nepasitenkina tik šia diena, žmogų, kuriam tėvynė, kalba yra patys aukščiausi idealai.

Ar pasaulyje yra geresnis pavyzdys nei žydų tauta?

Nacija, kuri keliems tūkstančiams metų prarado valstybę, buvo išvyta iš savo žemės, tėvynės, iš savo namų. Nacija, kuri sugebėjo ir sugeba išlaikyti tvirtas šeimas, kuri sugeba ir sugebėjo išlaikyti savo identitetą netgi tada, kai buvo praradusi savo kalbą.

Žydams reikėjo net du tūkstančius metų klajoti po pasaulį, kol Otomanų imperijos 1844 metų gegužės 23-osios dienos verdiktas paskelbė žydų pakantumo aktą, kuris suteikė jiems teisę grįžti į tėvynę.

Žydai grįžo į tėvynę, žydai atkūrė savo kalbą, žydai išpuoselėjo ir toliau puoselėja savo tapatumą. Žydai – ir vyrai, ir moterys, tarnauja armijoje. Vyrai tris metus, moterys – du. Netarnauti Izraelio armijoje reiškia nemylėti tėvynės.

O ką darome mes?

Dauguma apsimetame, kad esame jiems pakantūs, tačiau visuose gyvenimo baruose patyliukais kaišiojame pagalius. Ir patyliukais krizenam.

Pabandykime nors kartą pažvelgti į anoniminius interneto komentarus. Viena iš vyraujančių temų yra žydų klausimas. Ir ne iš pozityvios pusės, bet įvilktas į senus mąstysenos, istorijos verpetų stereotipus ir reiškiamas negatyvia, agresyvia ir pikta forma bei neapykanta alsuojančia dvasia.

Mes ne tik kaltiname žydus.

Jei matome, kad lietuviui sekasi gerai – mes netikime, kad jis tai gali padaryti pats.

Netikime, nes patys dažnai nesugebame. O nesugebame dėl paprasčiausios priežasties. Įpratome, kad viską galima gauti tik per gimines, tėčius, mamas, ryšius, partijos bendražygius arba per kyšius.

Galvojant ir mąstant tokiu būdu, mums tiesiog atrofavosi sugebėjimai savarankiškai mąstyti ir veikti. Šią tuštumą užpildė baimė, nerimas, pagieža ir netikėjimas pačiais savimi bei kitais, depresija ir savižudybės.

Jei kas nors pradeda vykti ir įvyksta, mes galvojame – tai yra žydų sąmokslas.

Esu tikrų tikriausias lietuvis. Tačiau nuo visos medicininės karjeros pradžios mane visada laikė žydu. Sakė – jis yra žydas. Kodėl? Kadangi jis negeria, nerūko, yra ištikimas šeimos idealams ir labai domisi savo darbu?

Savo draugams bei pažįstamiems sakiau ir sakysiu: kai mane laiko žydu, tai priimu ir priimsiu kaip didžiausią komplimentą.

2009 metais Klaipėdos jūrininkų ligoninei, kurioje iki emigracijos dirbau devynis metus, pasiūliau projektą įdiegti šiuolaikinius vadybos ir darbo organizavimo principus viename iš departamentų. Jis buvo atmestas.

Tuo metu teko bendrauti su Prezidento V. Adamkaus patarėja sveikatos apsaugos klausimais Raimonda Janoniene. Ji teigė, kad skleidžiami gandai, jog už šio projekto stovi žydų mafija. Kodėl?

Nejaugi lietuvis negali sugalvoti tokio projekto? Jei už to būtų žydų mafija, ar man būtų reikėję gerti kavą su Prezidento patarėja ir pasakoti apie projektą?

Galų gale, jei tai ir būtų žydų mafijos pinigai, kuo jie blogesni už mūsų korumpuotos sistemos atstovų plaunamus milijonus?

Po kelių dienų portale lrytas.lt pasirodė Gintos Gaivenytės parengtas interviu „Londone dirbantis kardiologas A. Šimaitis: supuvusios sveikatos apsaugos sistemos pinigai neišgelbės“. Kai kuriuose straipsnio komentaruose vėl bandoma mesti žydų kortą.

Tada užsiėmiau detektyvu. Į „Google“ sistemos paieškas įvedžiau IP numerius.

Įdomiausia, kad IP paieškos įrankiai rodė, kad dauguma iš tų komentarų, kuriuose esu „kaltinamas“ žydu, buvo parašyti iš Klaipėdos serverių. Tai yra iš aplinkos, kuri mane pažįsta ir žino geriausiai.

Tad koks yra tokių komentarų tikslas ir kodėl jie atsiranda?

Akivaizdu, kad jų tikslas vienas – pasinaudojant anonimiškumo skraiste ir giliais visuomenėje egzistuojančiais mąstymo, elgsenos ir savo nepilnavertiškumo kompleksais bei stereotipais skatinti pagiežos, neapykantos, pykčio ir nepasitikėjimo vienas kitu atmosferą.

Kokia tokių komentarų atsiradimo priežastis? Komentarų fenomeną nagrinėja I. Vinogradnaitė, R. Baločkaitė, L. Nevinskaitė ir J. Kavaliauskaitė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Kalbėjimas paraštėse: alternatyvios viešos erdvės Lietuvoje“.

Anot jų, anoniminiai interneto komentarai yra unikalus Lietuvos visuomenės – posovietinės Vidurio Rytų Europos visuomenės – fenomenas.

„Delfi“ interviu Vytauto Didžiojo universiteto docentė Rasa Baločkaitė teigė, kad „interneto komentarai – silpnųjų pasipriešinimas ir džiaugsmas – Lietuvoje per ilgai buvo nuvertinami, ignoruojami kaip bereikšmiai šūkavimai.

Viešumoje žmonės paklūsta privalomai ritualo tvarkai – atlieka išmoktus ir privalomus socialinio paklusnumo vaidmenis. Būtent užkulisiuose atsiskleidžia tikrieji galios santykiai – žmonių nepasitenkinimas, nusivylimas bei priešiškumas.

Anoniminiai interneto komentarai teikia tą, nors ir tariamą, bendrumo ir solidarumo išgyvenimą, kurį antropologai vadina „purvinu bendrumo jausmu“.

Tas jausmas yra tipiškas visuomenėms, kuriose egzistuoja sunkūs ir sudėtingi galios bei dominavimo santykiai, kur valstybė nesugeba jungti ir solidarizuoti savo žmonių. Tuomet žmonės ieško kitų, alternatyvinių solidarumo formų.“

Iš pradžių galvojau, kad paduosiu į teismą už tautinės ir religinės neapykantos kurstymą. Susisiekiau su advokatu. Jis paruošė dokumentus teismui, tačiau jie iki šiol guli ant lentynėlės.

Vėliau pagalvojau – kovoti su tuo neverta. Atsiminiau vieną filosofinę tiesą. Blogis neegzistuoja. Blogis – tai tiesiog tamsa. O tamsa – tai yra šviesos trūkumas.

Kurkime gėrį, įžiebkime šviesą. Ir savyje atraskime amžinai nerimstantį, klajojantį ir visada ieškantį žydą.

Ar tai nėra tikrasis mūsų kelias?