Įsikalbėjimai

V. V. Landsbergis
V. V. Landsbergis
© Tomas Vinickas

I

Žmonės sako, jog ir ligą galima įsišnekėti. Ne tik sveikatą... Kad šis frazeologizmas yra tiesa, turbūt patyrėme daugelis.

Kartais ankstyvoje jaunystėje, kai nenorėdavau eiti į mokyklą, apsimesdavau jog skauda gerklę arba maudžia galvą. Net ir termometrą įsigudrindavau nukrėsti iki ligoniui „reikiamos“ temperatūros. Ir į mokyklą tądien nenueidavau... Bet apmaudžiausia būdavo tai, kad apie pietus visi šie simptomai atsirasdavo iš tikrųjų - paskui kelias dienas tekdavo pagulėti su temperatūra, gargaliuoti, gerti mikstūras bei dėtis kompresus.

II

2009 metais žurnale „Psichologija Tau“ buvo išspausdintas D.Pūro ir G.Chomentausko straipsnis „Lietuvos susinaikinimo fenomenas“.

Ten aprašytas paradoksalus atvejis – Lietuvoje 2005-2008 metais, kai ekonomikos augimas buvo nerealiai spartus (didėjo atlyginimai, skolinimosi galimybės ir t.t.), apklausos sakė visiškai priešingus dalykus: žmonėms atrodė, jog taip blogai, kaip tada, jiems dar niekada nėra buvę.

Kas galėtų paneigti, jog ši psichiatrinė krizė – kai matai viena, o teigi (įsikalbi) kita – netruko realizuotis. (Iš serijos - „vadink kiaule – kriuksėti pradės“...) Sulaukėme rimtesnio sunkmečio, įsikalbėjom - idant mūsų žodžiai ir mintys labiau atitiktų realybę. Ir žodis tapo kūnu...

Tačiau net ir dabar gyventi dar būtų galima visai pusėtinai, lyginat su pokariu ar sovietmečiu, bet ir nūnai aktyviai bandoma įsikalbėti, jog blogesnės situacijos Lietuvoje nėra buvę. Neduok Die, kad neįsikalbėtume ko nors dar blogesnio...

III

Tame pačiame garbių psichologų straipsnyje kalbama ir apie mūsų žiniasklaidą, kaip vieną iš tokios savižudiškos mąstysenos skatintojų:

„...Svarstydamas galimas nerimo, negatyvizmo priežastis vienas iš mūsų pasidalijo savo patyrimu, ir jis pasirodė bendras visiems mums: „Kai grįžtu gerai pasiilsėjęs ir atsipalaidavęs iš užsienio į Lietuvą, tereikia įlipti į lėktuvą ir paimti į rankas laikraštį – iš karto širdį suspaudžia nerimas, o iš veido dingsta šypsena“.

Norėdami patikrinti, ar tik mūsų, tyrimo autorių, tokia nestabili emocinė būsena, nutarėme atlikti keturių Lietuvos ir trijų užsienio (Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV) didžiausių dienraščių turinio analizę. Ar skiriamės nuo jų? Tikrai taip. Pirmame Lietuvos dienraščių puslapyje spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus buvo 22,8 procento, o „Rzeczpospolitoje“ – 2,4 proc., „The New York Times“ – 2,9 proc. Atrodo, kad užkandžiui mums dažniausiai siūlomos siaubo istorijos. Ar tikrai tokias užsisakytume, jei turėtume alternatyvą?

Kitas skirtumas – Lietuvos dienraščiai subjektyviau, t. y. pateikdami išankstinį vertinimą, pristato žinias. Tai ypač būdinga politiniams straipsniams. Net 53,5 proc. tokių straipsnių antraštės buvo su išankstine neigiama nuostata. Panašiai neigiamai mūsų dienraščiai pristato nelaimes (55,3 proc.) ir nusikaltimus (62,5 proc.). Tad teigiamesniam požiūriui apie politikus susiformuoti yra labai maža galimybių. Sakote, kokie yra, tokius ir aprašom… Gal. Bet tokiame informaciniame kontekste nieks nenustebs, jei ir angelui bus pripiešta uodega.“

IV

Prieš keletą metų „Bernardinuose“ ir „Lietuvos žiniose“ buvo spausdinama „Baltoji anketa“, kurioje nuskambėjo ir toks klausimas: „Ar jus tenkina tai, kaip Lietuva save suvokia ir pateikia žiniasklaidoje?“

Jaunimo teatro aktorius Gediminas Storpirštis:

Retas paukštis savo lizdą teršia. Todėl šiandien apie suvokimą kalbėti labai sunku, remiantis žiniasklaida ir televizija. Iš svarbiausių informacijos priemonių mūsų šalyje dingo atsakomybė už tai, ką jie formuoja ir skatina, už ilgalaikį laidų ir straipsnių poveikį. Nežinia kodėl iškiliausius savo tautos žmones, jų darbus prisimename tik per valstybines šventes arba tada, kai jų netenkame. Norėčiau palinkėti drąsos kuriant laidas ar rašant straipsnius, kuriuose būtų kviečiama pasisakyti apie savo šalį, kokią ją norėtume matyti ir realius pasiūlymus, kaip to siekti. Trūksta analitinių pozityvių laidų ar pilietinių iniciatyvų, tokių kaip „Be pykčio“ ar „Šviesuolių rinkimai“...

Filosofas Leonidas Donskis:

Žiniasklaidoje ir televizijoje Lietuva suvokia ir pateikia save kažkaip nebrandžiai. Trūksta savo vertės pojūčio ir domėjimosi tiek savimi, tiek pasauliu. Siekiama kažkokių keistų sėkmės formulių ir greito efekto, užuot mėginus analizuoti ir suprasti save. Sakyčiau, kad pernelyg jau stengiamės atrodyti, o ne būti.

Paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė:

Kasdienėje spaudoje ir televizijų laidose kažkodėl reikalinga tik intriga, sensacija, ir būtinai iš blogosios pusės. Mano supratimu, žiniasklaidai neužtenka pateikti vien faktų, ji turėtų prisiimti ir visuomenės auklėtojo, gėrio bei amžinųjų vertybių propaguotojo vaidmenį. Reikia dažniau rašyti apie gražaus, tolerantiško, altruistiško elgesio pavyzdžius. Arba nors per pusę. O dabar - ką beatsiverstum - smurtas, apgaulė, žudymai, vagystės...

Filosofė Leonarda Jekentaitė:

Man nepatinka, kad mėgaujamasi skandalais, kad gera žinia tapo neįdomi, o bloga visada kelia interesą - kažkas vyksta. Man visai neįdomu skaityti ar žiūrėti, kas su kuo gyvena ar negyvena, miega ar nemiega, ištikimas ar neištikimas, nesiruošiu skaičiuoti, kiek kas uždirba, išleidžia ar pralošia - tai visai neįdomu. Norisi laidų apie kūrybinį procesą, apie išradingus, stiprius žmones, apie tai, kas reta, nes geri dalykai yra reti.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė:

Manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių vien tik sensacijų besivaikanti žiniasklaida pateikia visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Bet Lietuvoje ši tendencija yra itin ryški: atsiverti storą dienraštį, įsijungi tūlą TV „gyvenimo būdo“ laidą ir pasijunti it kreivų veidrodžių karalystėje. Dažniausiai dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo megalomaniškų, bet infantilių norų tenkinimais, arba nevilties užribius pasiekę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos.

Tačiau tikrasis gyvenimas juk teka tarp šitų rifų, o visuomenė egzistuoja dėka žmonių, kurie kepa duoną, gydo, moko, vairuoja troleibusus ar taiso batus. Kiaurą parą mes naudojamės kitų sukurtais produktais, tačiau mano naivus noras, kad apie tokius eilinius žmones „su pliuso ženklu“ pirmuosiuose puslapiuose rašytų laikraščiai, daug kam gali pasirodyti kaip nyki sovietmečio nostalgija. Gyvename gal ir ne pačiais lengviausiais Lietuvai laikais, bet žiniasklaida nuolat kala, kad esame totalinės katastrofos zonoje, skęstančiame laive, iš kurio reikia kuo greičiau sprukti.

Kita vertus, tikros tragedijos ir nelaimės yra visiškai nuvertinamos, išblukinamos, o kokios nors „grožio fabriko“ aukos verkšlenimai dėl per didelės nosies ar per mažų krūtų pateikiami kaip daug didesnė drama nei nesibaigiančios žudynės Irake ar tūkstančius gyvybių nusinešančios stichinės nelaimės. Mūsų žiniasklaida apskritai nesidomi pasauliu, atrodo, kad Lietuva egzistuoja atskirta nuo to, kas vyksta aplinkui, todėl mes vis dar nesuvokiame nei savo vietos „kitų“ atžvilgiu, nei tų „kitų“ įtakos mums, kaip žmonijos dalelytei ir miniatiūrinei Žemės planetos teritorijai.

Rašytoja Vanda Juknaitė:

Dirbdama radijuje, perpratau, kaip protingą žmogų paversti kvailiu. Ogi labai paprasta. Reikia pasikviesti į laidą Einšteiną ir paklausti, kiek vakar turguje kainavo ridikėliai. Gali taip atsitikti, kad jis paklaus, o kas yra tie ridikėliai? Arba - argi mūsų mieste yra turgus? Rezultatas garantuotas. Tik piktdžiugaujančius turiu kiek nuliūdinti: atrodyti kvailiu ir būti kvailu nėra tas pats. Kai neskaitai laikraščių, nežiūri televizijos, matai, kaip intensyviai ir nesulaikomai gyvenimas bėga į priekį.

Poetas Justinas Marcinkevičius:

Per mažai spalvų, ypač šviesesnių. Atrodo, tartum specialiai giriamės - žiūrėkite, kiek pas mus savižudybių, apiplėšimų, žmogžudysčių, išprievartavimų, vagysčių, apgaulių, kiek avarijų keliuose...

Poetas Marcelijus Martinaitis:

Negalėčiau viešai peikti žiniasklaidos, nes pats esu su ja susijęs ir savaip atsakingas. Tačiau ne kam nors kitam, o pirmiausia patys sau kuriame gana atstumiantį Lietuvos vaizdą, kaip dabar sakoma, „vartodami žiniasklaidos produkciją“, „gamindami“ jai vis naujos ir naujos kriminalinės medžiagos. Intriguojanti žinutė, politiko apsikiaulinimas tapo preke, vyksta konkurencija, kas greičiau pirmas pagriebs dar karštą sensaciją, nors po dviejų trijų dienų, kaip ir pervažiuotas šuva, ji pradeda dvokti. Pučiamas koks nors kriminalinis, korupcinis ar politinis burbulas, kol jis pagaliau sprogsta, ir jokio teisinio atpildo nesulaukiame, nes jį tuoj užgožia kitas skandalas.

Taigi tariamai viešajai nuomonei nuolat reikia tokios „paskrudintos mėsos“. Ją užuodžiame savaitę, dvi, tris, gerai nežinodami, kas ją ir kur paskrudina, iš kur sklinda kvapas, kieno ir iš kur tie skandalai transliuojami? To dažnai niekada nesužinosime! Tos temos, įvairios intrigos, kompromatai, blevyzgos, banaliausi šou yra paklausūs, tokie leidiniai labiausiai skaitomi, TV laidos žiūrimos! O tai ir yra „perkamiausia produkcija“. Visus tuos komercinius leidinius ir kanalus išlaikome mes - skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai, net ir tie, kurie nežiūrime ir neskaitome. Tik gerai nežinome, kiek visi už tai mokame. O užmokame dviem būdais, tiesiogiai pirkdami, t. y. didindami tiražą, ir per reklamą, kurios įkainiai atsiduria mūsų prekių ir paslaugų kainoje.

Todėl tarp TV kanalų ir leidinių vyksta arši konkurencija, dažnai nepaisant jokių „įvaizdžių“ ar net žmonių kvailinimo. Taip negaliu sakyti apie visus leidinius, išlaikančius tam tikrą orumą.

Pasibaisėjimą kelia dar ir tai, jog kai kurios vadinamos žiniasklaidos priemonės įvairiais būdais telkia savas primityviausias skaitančiųjų ir žiūrinčiųjų bendrijas, ugdo jų pusiau kriminalinį skonį, nepaleisdamos jų iš savo akiračio, pradedant vaikais ir baigiant nestabilios kultūrinės orientacijos „vartotojais“. O jeigu, sakysime, atsirastų kita masinė paklausa, visos TV imtų rodyti operas ir baletus, kaip dabar yra Baltarusijoje, o laikraščiai rašytų tik apie gerus valdžios darbus, profesoriai ir kunigai mus mokytų gražiai ir teisingai gyventi.

Bet profesionalios kultūros dominavimas tam tikruose TV kanaluose vis dėlto yra neįmanomas, nes mūsų visuomenė tebėra labai nestabili ir leidžiasi manipuliuojama dažnai primityviausios spaudos ir TV laidų.

Nesiūlau įvesti cenzūros. Labiausiai ko lietuviai dar vis neišmoko, tai laiku išjungti televizorių! Nors ir pavieniui, bet šitaip pasitrauktume iš minios, kurią paskui save veda įvairios „žvaigždės“, prodiuseriai, „anekdotų karaliai“, politiniai plepiai. Neduokime uždirbti tiems, kurie mus nuolat piktina ar kvailina. Tada nebūtume tokie ir tais, ką matome, ko klausomės, ką skaitome ir kuo piktinamės! Ten mums rodo mus, kokie mes sutinkame būti! Ar ne patys savimi kartais pasišlykštime, kalbėdami apie žiniasklaidą? O tai jau šis tas.

V

Ar įmanoma keisti situaciją? Gal... Jei politikai ir žiniasklaidos magnatai įdėmiai perskaitytų minėtą psichologų straipsnį, jei prezidentė nebijotų tiesiai šviesiai pasisakyti ir apie žiniasklaidą, jei...

Bet geriausia (ir lengviausia) pradėti nuo savęs – sukurti savo žiniasklaidą: su bičiuliais dalintis geromis naujienomis, patarti, padėti ieškant darbo ar šiaip nelaimei atsitikus. Aptarinėti ne Brazauskienės rentas ar Jurgelevičiūtės vagystes, o šiltą lapkritį, kuris leido sutaupyti. Gražų orą, kuris leido pabūti gamtoj. Sveikatą, kad dar esi... Kad turi draugų... Kad Lietuva vis dar nepriklausoma - tiek daug elementarių dalykų, leidžiančių džiaugtis. O sunkumai – kada jų nebuvo? Jie kaip debesys – nuplaukia ir vėl atplaukia, palyja ir pagriaudėja. Paskui dangus vėl giedras.

(P.S. Visa tai toli gražu nereiškia, kad žurnalistams skubiai reikia užsidėti rožinius akinius - it kokiam Kirkilui krizės apyaušry. Viskas slypi proporcijose ir intencijose.)