Kvapai – ir priešai, ir sąjungininkai

Moteris uosto rožę.
Moteris uosto rožę.
  © 123rf.com

Yra žmonių, kurie būna tarsi lobių skrynios, ar šiuolaikiškesnis palyginimas būtų – išmanieji telefonai. Tereikia paliesti ekraną, ir atsivers vis naujos erdvės. Taip nutinka, kai apie kvapus imi kalbėtis su Laime Kiškūne, kvapų namų „Aromata mirabilia“ Vilniuje įkūrėja ir vadove. Pasak jos, kvapai gali padėti susikurti kitokį save, laimingesnį, sėkmingesnį, energingesnį, bet reikia žinoti, kaip jais naudotis.

Esate ištarusi tokius žodžius: „Nieko nesakykite apie save, tik leiskite jus pauostyti.“ Neva iš kvapo galima nusakyti ne tik žmogaus emocinę būseną, sveikatos būklę, bet ir statusą. Ar kvapas gali būti toks išdavikas?

Nėra čia nieko mistiško. Pirmiausia apie žmones ir sprendžiame pagal kvapą, tik jo neanalizuojame. Sakoma, sutinkama pagal drabužį, o išlydima pagal protą, bet tiksliau būtų sakyti, kad sutinkama pagal kvapą. Pagal jį atpažįstame žmogų ir įvertiname. Tačiau šis vertinimas trunka tik akimirką, o paskui įsijungia protas. Vėl neriame į klišių ir stereotipų pasaulį, o tą pirmąją informaciją, gautą per kvapą, tiesiog ištriname.

Net kalboje atsispindi kvapo svarba, nes sakome: „Jis gerai užuodžia, kur yra pinigai. Jis užuodžia sėkmę. Arba – tas reikalas blogai kvepia.“ Turime daugybę posakių nusakyti tam, kas tvyro ore, ką juntame savo juslėmis, ir viena jų – uosle. Todėl visai nesunkiai iš kvapo galime apibūdinti žmogaus emocinę ir sveikatos būklę, statusą – ir to visai neslepiame. Kvapu žmogus stengiasi sau suteikti daugiau vertės. Mes patys ir mūsų aplinka turi dvelkti švara, nebūti jokių pašalinių kvapų, o mūsų kvapas turėtų būti valdomas, ištrinamas. Kaip profesinis kvapas, nes dešrų fabriko ar mėsos kombinato direktoriaus kabinetas nekvepia dešromis.

Kvapas, kaip tinkamas drabužis, derantis aksesuaras ar atitinkamai vartojama kalba, gali padėti susikurti norimą įvaizdį?

Kvapai yra atpažįstami kodai. Jei išmanytume kvapų ir kvepinimosi meną, tą įvaizdį galėtume sėkmingai kurti kvapais. Taip pat, jei turėtume iš ko rinktis, įvairiausiomis substancijomis galėtume aktyvinti savo būseną ir ją transliuoti į aplinką. Ta būsena ir būtų tam tikra mūsų vizitinė kortelė. Pavyzdžiui, jei būname pavargę, o mums reikia eiti į susirinkimą, susitikimą ar vakarėlį, bet negalime parodyti nuovargio ir norime, kad mūsų akys spindėtų, galima pasikvepinti rozmarino, kokių nors šiltų prieskonių kvapu. Bet tik šiek tiek, o ne taip, kad jis sklistų per 2–3 metrus.

Kvapas labai greitai suaktyvina mūsų hormoninę sistemą, keičia mūsų psichofiziką, todėl vėl įgyjame energijos, spindesio, pasikeičia mūsų nuotaika. Įžengiame į patalpą atrodydami energingi, žvalūs ir geros nuotaikos. Tą būseną galima lengvai modeliuoti, kaip ir drabužį. Ji tampa įvaizdžio dalimi. Sakoma, žmonės, kurie dažnai įkvepia rožės kvapo, aplinkiniams atrodo gražūs ir simpatiški. Kas vyksta su žmogumi? Nušvinta akys, ima spindėti oda, ir jam tereikia tik pauostyti geros rožių substancijos.

Terapinės, augalų substancijos visada mus perveda iš negatyvios, depresyvios, pykčio, susierzinimo, dirglumo į skaidresnę, geresnę, pozityvią būseną. Paprastai nesikvepiname tokiomis substancijomis, kurios mus dirgina ir erzina. Koks kvailys, būdamas sudirgęs, dar save erzins kvapu? Ieškome, kas mus ramina, harmonizuoja.

Netinkamas kvapas gali sugadinti skrupulingai kuriamą įvaizdį?

Neseniai man pasakojo apie moterį, kuri atrodė skoningai, solidžiai apsirengusi, pasirodė esanti labai įdomi pašnekovė, bet jai visiškai netiko kvepalai, kurie buvo infantiliški. Taip galima susigadinti įvaizdį ir atrodyti ne tuo, kuo esi. Jei būdamos šešiasdešimties, sprausimės į mergaitiškas sukneles, apsikarstysime gėlytėmis, rožytėmis, aplinkiniai pagalvos, kad esame labai ekscentriškos, ekstravagantiškos arba nesuvokiame realybės. Kvepalais galime provokuoti, atkreipti į save dėmesį, elgtis arogantiškai. O jei nesuvokiame, ką darome, tai akivaizdžiai turime problemų, nes nesugebame savęs adekvačiai vertinti.

Į nepatinkantį, bet prideramo stiliaus kostiumėlį įsisprausti lengviau nei kvepintis reikalingais, bet nemėgstamais kvepalais. Kvapą sunkiau sumeluoti?

Kvepinimosi menas yra sudėtingas, jis yra labai neapčiuopiamas. Suknelę ar segę renkamės, nes jos yra madingos, o meno kūrinių vertę patikriname kataloguose. Taip galime sužinoti objektyvią jų vertę, tokiais daiktais suteikti sau statuso. O kvepalai, ypač komerciniai, kurie labiausiai reklamuojami, yra labai slidus dalykas. Kai neturime aiškių kriterijų, kaip jie turėtų kvepėti, kliaujamės reklama, todėl dažnai padarome juokingų „kliauzių“.

Ne tiek daug yra žmonių, kurie moka kvepintis, kurie supranta, kaip kvepalai veikia mus ir aplinkinius, kurie žino, kokie kvepalai peržengia asmenines ribas, kada reikia, kad peržengtų, o kada ne, ar tai yra dalykiški, ar erotiniai kvapai, ar jie koncentruoja, ar išblaško, ar suteikia kūrybingumo, sustiprina mūsų valią, jėgą...

Yra daugybė įvairiausių kvapo aspektų. Juos reikia žinoti. Žmogus, paėmęs smuiką nepagrieš juo prieš publiką, nes reikia ir gaidas žinoti, ir instrumentą mokėti valdyti. Tas pats yra su kvapu. Manoma, kad galime pasikvepinti bet kaip ar bet kuo, nes reklamoje sakė, kad jie taip ir taip veikia. O dažnai taip prašauname pro šalį.

Paminėjote privačius ir viešus, oficialius kvapus. Kaip juos atskirti?

Kvapų negalime labai aiškiai suklasifikuoti. Jei be proto prisikvepinsime jazminu, atrodys, kad atėjome iš buduaro arba į jį ruošiamės. Bet taip pat svarbu, koks žmogus „dėvės“ tą jazminą. Jei jis yra menininkas, lakios kūrybingos vaizduotės, tokiam galima ir pačiam jazminu kvepintis, ir juo kvepinti tiek automobilį, tiek namus. Jis aplink save kurs mistišką, šiek tiek erotinę nuotaiką. Jaunas, įdomus, rafinuotas, charizmatiškas žmogus gali apie save tokią aurą kurti.

Bet ne tas, kuris eina į dalykinį susitikimą, vilki pilku kostiumu ir nešasi šūsnį dokumentų. Jo gali nepriimti rimtai. Jazminas skatins įdomias fantazijas, kūrybines idėjas, o šiam žmogui būtina skaičiuoti metinį biudžetą ar investicijas. Jei norime atrodyti solidžiai, reikia koncentruojančių kvapų, todėl tiktų kvepintis citrinos, vetiverijos aromatu. Čia tinka žemesni, įžeminantys kvapai ar net dvelksmas. Pačios aukščiausios kokybės kvepalai ir neturi kvapo, jie dvelkia, nes kvapas yra erdvė. Žmogus gali dvelkti lyg žolėmis, lyg vėju ar švara, bet ne tuo dezodorantų skleidžiamu švaros kvapu.

Kiekvienas daiktas, kaip ir kvapas, turi savo kontekstą. Negalima griežtai sakyti, ką daryti, o ko ne. Ant vieno asmens kvapas skleisis gražiai, o kitam visai netiks. Žmogus pats turi suvokti, ką jis nori pasakyti tuo kvapu: ar atkreipti į save dėmesį, provokuoti, ar tik šiek tiek save tonizuoti, kvapų padedamas susikurti nuotaiką ar būseną. Kvapas labai greitai padeda tapti rimtu, solidžiu, vėjavaikišku, intymiu, kupinu eroso, estetišku, jei išmanai kvapų maišymo meną.

Ką galima pasakyti apie žmogų, jei jis visu kūnu purtosi nuo tam tikro kvapo, nes taip jo nemėgsta?

Žmogus reaguoja į mėgstamus ir nemėgstamus kvapus. Švelnūs gėlių, prieskonių kvapai nurodo mūsų problemą. Pvz., po gimdymo moteris net virpa, kaip jai reikia bergamotės kvapo, ši jai padeda sureguliuoti išderintą hormoninę pusiausvyrą. Bergamotė moterį gelbsti nuo pogimdyvinės depresijos. Ji yra geresnė priemonė nei gerti antidepresantus.

Žmogaus kūnas intuityviai ieško to, kas jam padeda grįžti į normalią būseną. Panašiai yra su kvapais, kurių labai nemėgstame. Tik jie rodo mūsų užslėptą problemą, kurios nenorime pripažinti. Turime dvejopą pasirinkimą: arba atmetame, nebandome jos aiškintis, išstumiame iš sąmonės, arba pradedame lukštenti, kodėl nemėgstame, pavyzdžiui, jazmino, nors visi dėl jo alpsta.

Jazminas yra puikus tonikas, skatina kūrybą, atsipalaidavimą, erosą, tik naudojamas mažais kiekiais, o didesniais – gali erzinti. Jazmino nemėgsta tas, kuris galbūt nenori pripažinti savo lytinio šaltumo ar santykių problemų. O gal bijo būti kūrybingas, išlaisvinti fantazijas, yra susikaustęs, stengiasi tvarkingai mąstyti ir vengia būti spontaniškas, emocingas. Gali būti įvairių priežasčių.

O kaip išsiaiškinti, kodėl nemėgstame tam tikro kvapo?

Turiu jus nuliūdinti – pasaulyje yra nedaug literatūros apie kvapų psichologiją. Mielai atsisėsčiau ir skaityčiau apie tai, kaip kvapai veikia, ką mokslininkai yra atradę. Tai yra mažai tyrinėta sritis. Tik XX amžiuje atradome tą kvapų pasaulį, ir tik jo pabaigoje pasirodė pirmieji rimti veikalai apie kvapus. Mes vis dar nesuprantame daugybės dalykų.

Pasaulio didžiosiose kultūrose, be abejo, kvapai yra tyrinėti, apie juos yra daug prirašyta. Kartais beskaitant kokį meno veikalą, iš ten kvapai tarsi liete liejasi, jie visur dvelkia, sklendžia. Ten žmonės tuose kvapuose gyvena – jų ir maistas, ir audiniai, ir aplinka, ir vėjas dvelkia gėlių kvapu. O mes gyvenime tarsi bekvapėje kultūroje. Iš tiesų nėra bekvapės aplinkos, bet esame pripratę prie savo kasdienių kvapų. Jie mums nėra labai įdomūs, todėl ieškome egzotinių, atkeliavusių iš toli, stipresnių ir sodresnių kvapų. Juos įnikome tyrinėti labiau aromaterapiniu aspektu: ką jie gydo, kaip jų įkvėpus spuogo ar slogos atsikratyti.

O kvepalai yra pateikiami grynai komerciniu aspektu, nenurodant jų psichologinio, emocinio poveikio. Sintetiniai kvepalai tokio poveikio turi lygiai nulį. Jie yra grynai rinkodaros kūrinys. O tos informacijos, kuri plėstų mūsų kvapų supratimą, yra labai nedaug. Amerikoje, San Franciske, daktaro Kurto Šnaubelto aromaterapijos institutas organizavo konferenciją „Eteriniai aliejai ir emocijos“. Ten pasisakė keletas autorių. Nedaug ir yra tokių, kurie gilinasi ir domisi šia sfera.

Kiek žinau tie brangieji ir vertingieji atarai, arba seniausi pasaulio kvepalai, pagaminti Indijoje, keliauja į gana turtingas, apie kvapus išmanančias ir jų tradicijas turinčias šalis kaip Japonija ar arabų šalys. Kaip čia nutiko, kad jų prireikė ir lietuviams, nes nemažai tokių atarų pasiekia ir mus?

Na, gal nekukliai nuskambės, bet aš juos ir atvežiau į Lietuvą. Prisimenu, kai prieš daugelį metų pirmąkart pauosčiau ataro, supratau, kad turiu jį surasti. Nors nežinojau, kur jo ieškoti ir kas tai yra tie tikrieji, gerieji kvapai. Tuo metu iš Indijos buvo gabenami pasibaisėtini kvepalai, dar baisesnė chemija ar sintetika nei mūsų vakarietiškoji. Žinojau, kad man reikia visiškai kitokių. Kelerius metus naršiau internete, klausinėjau, kol suradau kvapų ekspertą profesorių Christopherį McMahoną. „Atkasiau“ jo elektroninį adresą ir parašiau jam tokį laišką, kad iškart sulaukiau jo atsakymo.

Jis man nurodė, kur galiu nuvažiuoti ir gauti tų atarų. Jie kvepia fantastiškai, todėl prieš šituos kvapus yra sunku atsilaikyti. Jie yra kita paradigma. Kvepalų paradigma, pagal kurią, ką ir pasakojau, galima modeliuoti savo psichofizines, dvasines būsenas. Kvapai iki šiol yra naudojami induistų, islamo pasaulyje. Religiniai katalikybės kvapai yra perimti iš Romos, hebrajų ir jiems artimo arabų pasaulio.

Ankstyvoji krikščionybė buvo permirkusi, persismelkusi tais kvapais ir smilkalais, kvapiaisiais aliejais. Tas kvapas buvo siejamas su dievišku kvėpavimu, dieviškumu, siela per juos atpažįsta rojaus būseną, per kvapą ji pati bus po mirties atpažinta. Krikščionybės olfaktorija Lietuvoje yra labai skurdi, reikėtų tą dieviškumo kvapą, alsavimą grąžinti į bažnyčią. Ji dingo ten atsiradus stearino ar stiklo žvakėms.

Sakėte, uosle juntame sėkmę. Koks yra tas laimės, gėrio, turto kvapas?

Tai yra kvapas, kuris žmogui patinka ir tą akimirką jam teikia džiaugsmo. Jis ir yra laimės, gėrio kvapas. Bet ne kvapas, o pats žmogus kuria laimės jausmą. Kvapas tiesiog yra Dievo duotas, juo galime mėgautis, džiaugtis, jis gali atverti, padėti pažinti pasaulį, sužadinti mūsų smalsumą, energiją, kūrybą, dvasines ar fizines galias, pagerinti sveikatą.

O laimę ir gėrį kuriame patys. Nereikia užsiiminėti simpatine magija. Kvapas už mus to nepadarys. Jis tik padeda mums, mūsų kūnui, sielai, psichei, daryti, ką reikia. Jeigu priimame, ką jis mums rodo, kaip būti harmoningiems, sveikiems, drąsiems. O jei ne, tai, kaip sakoma, jokie vaistai neišgydys, jei nenorime pasveikti.

Jei žmogui labai sunku gyvenime ir reikia kažką keisti, tai pirmiausia reikia keisti kvepalus. Tačiau ne jie viską pakeis, o padės keisti mūsų būseną, aplinkinį pasaulį, tada imsime kitaip elgtis, ir atitinkamai pasaulis į mus kitaip reaguos. Galime tapti laimingi, sėkmingi, jei tik norime, ir čia kvapas gali mums būti nuostabus pagalbininkas.

Vadinasi, rojų žemėje įmanoma sukurti kvapais?

Taip skambiai nesakyčiau. Sunku apibūdinti rojaus būseną, nors jos prisiminimas yra kiekviename mūsų. Niekada nebandžiau to daryti, bet kvapai man teikia didžiausią džiaugsmą, estetinį pasigėrėjimą, emocinį pasitenkinimą, man jie suteikia be galo daug informacijos apie pasaulį. Visa tai leidžia man pasijusti labai laimingai.