Medikų klano blefas

Medicina
Medicina
  © 123rf.com

Nacionaliniai finansavimo ypatumai

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė konstatuoja, kad, nepaisant daugybės politikų sulaužytų iečių, realių kokybinių permainų taip ir neįvyko.

„Vienintelis pastebimas dalykas – kai kurie administraciniai struktūriniai pokyčiai. Deja, daugeliu atvejų jie susiję tik su valdžios regalijas gavusiųjų politikų norais vienus ligoninių vadovus pakeisti sau lojaliais veikėjais. Finansavimo tvarka ir vadybos efektyvumas liko iš esmės nepakitęs nei sveikatos apsaugos paslaugų, nei vaistų kompensavimo srityje. Viskas vyksta personalijų lygmeniu, o laimi ne vienos ar kitos idėjos, bet turintieji didesnę asmeninę įtaką. Kai kurie dalykai šioje srityje apskritai sunkiai paaiškinami. Antai nors oficialiai Sveikatos apsaugos ministerija kontroliuoja Ligonių kasas, kartais susidaro įspūdis, kad yra atvirkščiai: uodega vizgina šunį“, – pastebėjo R. Vainienė.

Ekspertės teigimu, lig šiol nėra iki galo sutarta netgi dėl svarbiausio dalyko – koks turėtų būti galutinis reformos rezultatas ir būdas jam pasiekti. Visi labai aiškiai suvokia tik tai, kad 4 mlrd. litų, kurie kasmet pervedami į Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF), dabartinei sistemai nepakanka. Šie pinigai patenkina maždaug 60 proc. poreikio.

„Nei ligoninių, nei įrangos, nei gydytojų Lietuvoje netrūksta, tačiau nėra pinigų už jų paslaugas sumokėti. Ši problema sprendžiama pacientus rikiuojant į eiles. Žmonės turi sulaukti ne kol juos galės priimti gydytojas ar atsiras vieta reikiamoje klinikoje, bet kol už visą tai bus pervesti pinigai.

Vieni laukia eilėse, kiti į vokelį įdeda pluoštą banknotų ir nusiperka teisę, kad jų sveikata būtų pasirūpinta tada, kai to iš tiesų labiausiai reikia“, – konstatavo LLRI prezidentė.

Kokie pinigų srautai cirkuliuoja sveikatos apsaugos sistemos šešėlyje? R. Vainienė spėja, kad nelegalūs mokėjimai gali siekti dydžius, lygius deficitinei šio sektoriaus biudžeto daliai – maždaug 3–3,5 mlrd. litų.

Žaidimas į vienus vartus

Daugelyje civilizuotų kraštų sveikatos apsaugos srityje tvarkomasi pagal klasikinius draudiminės veiklos algoritmus: žmogus nuolat moka sąlyginai nedideles įmokas, todėl susirgęs gali nesukti galvos dėl medikų paslaugų, procedūrų ar vaistų tarifų. Lietuvoje visi mokesčių mokėtojai atsisveikina su 6 proc. savo pajamų, keliaujančių į PSDF. Prireikus gydytojų pagalbos taip pat gauna visi vienodai, nesvarbu, ar minėtas nuošimtis buvo atskaičiuotas nuo minimalios 800, ar nuo 50 tūkst. litų algos, visi turi teisę į tą patį paslaugų paketą.

„Keisčiausia, kad niekas dorai nežino, koks tas paketas. Yra tik sąrašas paslaugų, už kurias tikrai reikia mokėti – įvairius papildomus tyrimus, reabilitaciją ir pan. dalykus. Visą kitą teoriškai turėtum gauti nemokamai, tačiau nieko panašaus nėra – dėl chroniško lėšų stygiaus tokia teise pasinaudoti pavyksta tik daliai žmonių. T. y. klasikinio sveikatos draudimo čia nėra nė kvapo – tik pavadinimas“, – tvirtino ekspertė.

Nėra jokių trišalių sutarčių tarp draudėjo, draudiko ir gydymo įstaigos. Su pastarosiomis sutartis yra sudariusios tik Ligonių kasos. Tačiau vėlgi tai viso labo pinigų skyrimo sutartys, kurios kartais sudaromos sunkiai paaiškinamais principais.

„Logiškai mąstant, jei žmogus moka PSDF įmokas, turėtų turėti teisę rinktis, kurioje gydymo įstaigoje gauti paslaugas. Deja, pinigai paskui pacientą „nejuda“ arba juda ten, kur nusprendžia Ligonių kasos (išskyrus pirminės sveikatos priežiūros grandį). Žmogus neturi teisės rinktis specialistų, su kuriais norėtų konsultuotis, ar ligoninių, kuriose norėtų gydytis. Tai bėda, nes pinigų skyrimas nesusietas su paslaugų kokybe.

Ligonių kasos lėšas skirsto atsižvelgdamos į ankstesnių metų patirtį ar tiesiog taip, kaip šios institucijos vadovams atrodo. Kadangi lėšų labai trūksta, galimybių šioje rinkoje atsirasti naujiems žaidėjams su geresniu paslaugų paketu ir mažesnėmis kainomis praktiškai nėra. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, apibrėžiantis sutarčių sudarymo principus, Ligonių kasoms suteikia beveik absoliučią laisvę elgtis, kaip nori. Sutarties šalys akivaizdžiai nėra lygiavertės, derybas galima nutraukti nesusitarus per mėnesį. Kitaip tariant, jei nesutinki su tuo, ką siūlo Ligonių kasos, negauni nieko“, – stebėjosi R. Vainienė.

Kunigaikštysčių Lietuva

Neturintys bėdų su sveikata ir aktyviai nesidomintys permainomis šioje srityje greičiausiai atkreipė dėmesį į kartais pasigirstančius protestus dėl provincijos miesteliuose uždaromų ligoninių ar jų skyrių. Tokiais atvejais pirmoji į galvą šaunanti mintis – „valdžia atsuko nugarą ligoniams“. Deja, realiai viskas gerokai sudėtingiau.

Alfa.lt konsultavęs vienas Lietuvos anestezionologų-reanimatologų draugijos vadovų ir Sveikatos apsaugo ministerijos konsultantų Mindaugas Šerpytis pateikė tokią statistiką. Skirtingose Europos šalyse ligoninių skaičius 100 tūkst. gyventojų svyruoja nuo 1 iki 12. Antai Olandijoje – 1, Vokietijoje – 4, Lietuvoje šis rodiklis – vidutiniškai 5 ligoninės 100 tūkst. žmonių.

Lyginant lovų skaičių 100 tūkst. gyventojų, Lietuva taip pat „perspjauna“ kitas šalis. Olandai turi 480, lenkai – apie 500, vokiečiai – apie 800, anglai – 390–370, o mūsų šalyje – apie 800.

Didžiojoje Britanijoje dirbantis gydytojas Audrius Šimaitis viename interviu kalbėdamas apie šią problemą pastebėjo, kad Lietuva iš Sovietų Sąjungos laikų paveldėjo itin platų ligoninių tinklą, kuriam aptarnauti reikia labai daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

„Dvidešimt metų buvo pumpuojami pinigai į šią sistemą, nieko nekeičiant ir manant, kad ji tokia galės išlikti. Ji buvo ir yra naudinga tik ligoninių vyr. gydytojams, kurie po Sąjungos griuvimo jau tada egzistavusius feodalinius santykius su pavaldiniais tik dar labiau išplėtojo. Visa Lietuvos sveikatos apsaugos sistema tapo šių feodalinių santykių įkaite. Jei nebus reformuojami vadovų ir pavaldinių santykiai, dabartinis tinklo optimizavimas tik dar labiau sustiprins reformas atlaikiusių vyr. gydytojų pozicijas. Toliau reformas vykdyti bus dar sunkiau“, – samprotavo A. Šimaitis.

Šiai minčiai pritarė M. Šerpytis. Jis pastebėjo, kad rajoninių ligoninių vadovai šias pareigas paprastai eina iki gyvos galvos, todėl sveikatos apsaugos sistemos reformą traktuoja kaip tiesioginę grėsmę asmeninei gerovei. Jie visomis išgalėmis siekia išlaikyti esamą padėtį tiek naudodamiesi asmeniniais ryšiais su rajono valdžia, tiek spekuliuodami pacientų bėdomis.

(Ne)kvalifikuotos pagalbos dilema

„Vienas dažniausiai naudojamų argumentų, kodėl provincijos gydymo įstaigų tinklas neturėtų būti keičiamas, – operatyvi pagalba bėdos ištiktiems žmonėms. Tačiau ar kurio nors, tarkime, Žemaitijos, miestelio akušeris iš tiesų sugebės kvalifikuotai pagelbėti komplikuoto gimdymo metu, jei tame miestelyje per mėnesį apskritai gimsta 3–4 kūdikiai.

Galėčiau lažintis, kad tokio miestelio chirurgas, pamatęs automobilio avarijoje daug sunkių traumų patyrusį žmogų, po pirminės apžiūros persiųs nelaimėlį į apskrities centro ligoninę, nes ten dirbantys kolegos turi daugiau reikiamos įrangos ir patirties. Vadinasi, toks „buvimas arčiau žmogaus“ daugeliu atvejų reiškia tik veltui gaištamas „auksines minutes“, – pastebėjo M. Šerpytis.

Pašnekovas taip pat retoriškai klausė, ar kas nors yra matęs dideles eiles mažų miestelių poliklinikose pas, tarkime, kardiologus. Greičiausiai ne, nes susidūrę su rimtais negalavimais žmonės visada stengiasi konsultuotis su geriausiais tos srities specialistais, nes klaidinga diagnozė gali reikšti mirties nuosprendį.

„Juk net sugedus kokiam nors automobilio agregatui remontui ieškoma išmanančio meistro, o ne dirbtuves turinčio arčiausiai namų. Kalbant apie rimtus sveikatos sutrikimus ir galimybę gauti geriausią pagalbą, keliasdešimties kilometrų atstumas iki specializuotos gydymo įstaigos greičiausiai nėra pati didžiausia problema, – samprotavo gydytojas reanimatologas. – Problema yra ta, kad greitai patekęs pas daktarą, tačiau gavęs neteisingą diagnozę žmogus tik viską komplikuos. Nesakau, kad būtinai taip atsitiks, tačiau su kolegų klaidomis susiduriame labai dažnai ir beveik visų jų kaina būna labai didelė.“

Medikų klano blefas

Medicina