Išgalvotas pasaulis

Ilja Bereznickas
Ilja Bereznickas
2010-10-29 16:59

Dvidešimt metų dirbate animacijos srityje, gal turite atsakymą, kodėl net suaugusiems vyrams patinka žiūrėti multikus?

Ne visi vyrai žiūri multikus, kai kurie žiūri tik sekso filmus (šypsosi). Kadangi ilgai gyvenau JAV, su šiuo reiškiniu susidūriau Niujorko interneto kavinėse.

Vyrai kaip maži vaikai pasprunka iš namų ir slapčia eina žiūrėti sekso arba merginų reality show puslapių. Fiziškai toks vyras ištikimas žmonai, bet jam mirtinai reikia fantazijų. Iš esmės ir animacija yra fantazija, tuo suaugusius ji ir žavi.

Realybės jų gyvenime ir taip daug, gal kitą kartą ji ir slegia, o animacija neslegia niekada. Animacija — tai kiek ironiškas požiūris į gyvenimą. Bet tikrai juokingą animaciją sukurti yra labai sudėtinga, todėl ja mažai kas ir užsiima.

Matyti, kad animacijoje labai kinta technologijos — jos greitai žengia į priekį. Ar spėjate susigaudyti?

Laimė, dirbu ne vienas — visko suspėti neįmanoma. Animacija dabar įgavo kitą jėgą, naują kvėpavimą. Anksčiau buvo manoma, kad tai tik filmai vaikams, o dabar animacija visur — pavyzdžiui, reklamoje. Todėl ji tapo demokratiškesnė. Anksčiau reikėdavo specialių staklių, kurios buvo tik kino studijose, o dabar animacinį filmą kiekvienas gali sukurti savo kompiuteriu.

Tai vadinama virtuvine animacija — kai vienas žmogus sukuria filmą, jį įgarsina, pats padaro montažą. Todėl animacijos šiandien yra kur kas daugiau. Tačiau jos kryptis keičiasi — tiek Las Vegase, tiek Vilniuje šiandien populiaru kurti filmuką apie save, savo problemas.

O 3D formatas Lietuvą pasiekia? Kažkodėl jo labai mažai. Jūsų toks filmukas — tik vienas.

Mes daugiau nesugebame, nes 3D yra labai brangi technologija. Kai kuriems žmonėms apskritai sunkoka mąstyti keliais išmatavimais. Aš jums papasakosiu daug prizų gavusio 1D animacinio filmuko siužetą. Vienas vertikalus pagaliukas prieina prie kito pagaliuko, šalia guli trečias, horizontalus pagaliukas, atseit mašina.

Susėda tie du į ją ir važiuoja žiūrėti naujos technologijos filmo. Privažiuoja prie kino teatro — tai irgi vertikalus pagaliukas. Staiga jis atsiverčia kaip popieriaus lapas ir Mikimauzas kažką pašoka. Filmas baigiasi — pagaliukas užsidaro. Ir tada tie du pagaliukai-žmogeliukai tarpusavyje šnekasi: „Nesuprantu, ir ką jie gero mato tose naujosiose technologijose?“

Tai akivaizdi nuoroda į tai, kokie išmatavimai mums yra suprantamiausi. Nors animacinėse technologijose viskas — erdvės, laiko komponentai ir t. t., žengia į priekį. Po kurio laiko įjungsite televizorių, o personažai atsisės šalia jūsų.

Ir taip atsidursime išgalvotame pasaulyje. Ar jis kūrėjo neįtraukia į kitą realybę?

Žinoma, įtraukia. Juk čia kiekvieną sekundę net menkiausias smulkmenas reikia sugalvoti, pavyzdžiui, krentančią nosinaitę, pučiantį vėją ar šlamantį lapą. O meniniame filme visa tai paprasčiausiai nufilmuoji, ir tiek. Todėl animatorių fantazija yra išvystyta.

Štai Waltas Disney‘us sugalvojo ištisą miestą ir jį įkūnijo realybėje — Disneilende visas miestelis gyvena Disney‘aus sugalvotais personažais.

Beje, Waltas Disney‘us vienu metu animacijai buvo pavojingas, nes buvo labai patrauklus, jo buvo labai daug ir jis visur dominavo. Kitos kino kompanijos, mėgdžiodamos Disney‘aus sėkmę, siekė kurti filmus būtent tokiu stiliumi. Todėl savitai kuriantys žmonės nesugebėdavo prasimušti, eksperimentai geso. Visi žiūrėjo „Septynis nykštukus ir Snieguolę“ ir buvo patenkinti.

Grįžtant prie išgalvotų pasaulių — manau, kad kiekvienas iš mūsų svajoja bent trumpai pagyventi savo iliuzijų ar vaikystės fantazijų pasaulyje. O animacija yra vienas iš būdų tai įgyvendinti.

O iš animacijos pas mus neįmanoma išgyventi?

Kodėl, mes kažkaip išgyvename. Aš dėstau Dailės akademijoje, jaunimas dirba reklamos kompanijose, kuria internetui. Komercinė animacija turi paklausą: štai mano sūnus Danas — jis irgi animatorius — visus metus amerikiečiams pagal užsakymą kūrė animacinį serialą mobiliesiems telefonams. Žmonės mėgsta tokį formatą — telefoninę animaciją.

Aš pats Amerikoje ketverius metus dirbau su animacijos klasiku Tomu Zanderiu jo reklaminių filmų studijoje. Tomas Zanderis — tai „Tomo ir Džerio“ autorius. Niujorke buvome prasimušę, kūrėme reklamas, kurios kabėjo pagrindiniuose miesto skveruose.

Tačiau į pilnametražių filmų, TV serialų rinką įžengti visgi nepavyko — Amerikoje be galo didelė konkurencija, daugybė studijų. Pas mus atvirkščiai — ne tik konkurencijos, bet net verslo beveik nėra. Į animaciją niekas neinvestuoja, visi bijo rizikuoti, nors domisi daug kas. Lietuvoje apie kino biznį apskritai mažai kas nusimano.

Tiesa, kad į animaciją įdėti pinigai neatsiperka?

Netiesa. Štai norvegų nacionalinė pilnametražė pasaka, kurią kūriau Norvegijoje, atsipirko jau pirmaisiais metais. Norvegai šį animacinį filmą žiūrėjo po tris kartus kino teatruose, o paskui dar pirko DVD formatu.

Bet, aišku, taip būna ne visada. Animacijoje investicijų grįžimas yra ilgametis — kol prasimuši, kol visur parodysi... Reikia dalyvauti festivaliuose, filmą pardavinėti. Nes jei rodysi tik Lietuvoje, jis neatsipirks. Todėl mums verta veikti susivienijus — štai su latviais kuriame pilnametražį filmą.

Žinoma, sukurti gerą ir visiems internacionalinio filmo kūrėjams patrauklią idėją yra sudėtinga. Pavyzdžiui, kiek žinau, dėl filmo Žalgirio mūšio tema buvo kreiptasi į lenkus. Tie peržiūrėjo scenarijų — aha, Žalgirio mūšį laimėjo lietuviai? Ne, mes norime, kad tai būtų lenkai!

Kiek kainuoja animacinis filmas ir kiek laiko prireikia jam sukurti?

Pilnametražis filmas — o tai 80 minučių — kainuoja apie 20–50 milijonų eurų. Europoje tokių per metus sukuriama keturiolika. Filmas Norvegijoje, apie kurį kalbėjau, prieš dešimtmetį kainavo 5 milijonus dolerių. O dėl laiko sąnaudų — tai vien pinigų paieškos ir scenarijaus rašymas užtruko ketverius metus. Patį filmą sukūrėme per metus.

Tačiau Lietuvoje viską galima padaryti daug pigiau — tos pačios 80 minučių kainuos 3 ar 5 milijonus eurų. Tuo piktnaudžiaujama, pavyzdžiui, prancūzai pasiūlė 100 dolerių per savaitę atlygį pasidalinti net keliems animatoriams.

Kodėl grįžote į Lietuvą? Juk dirbote Izraelyje, Norvegijoje, keturiolika metų — JAV.

Pirmiausia pradėjau čia dėstyti, Dailės akademijoje įkūriau savo mokyklą. JAV irgi dėsčiau, bet ten sutartys — tik metams, kas rudenį — naujas kontraktas. Iki tol nežinai — paims, nepaims.

Konkurencija didelė, mokyklos privačios, todėl viskas nuolat kinta. Apskritai man Amerikoje patiko. Gyvenau Niujorke, Manhatane, ir uždarbis buvo neblogas. Bet ten labai išsunkia įtampa — dėl darbo, karjeros. Ne veltui Niujorkas vadinamas niekada nemiegančiu miestu.

O galiausiai animacijai ir leidybai Amerikoje smogė krizė. Leidyklos susitraukė, užsakymų knygų iliustracijoms labai sumažėjo. Daug kolegų animatorių persikėlė į Holivudą, bet ir ten studija užsidarė. Vėl klajonės, vėl paieškos.

Bet menininko gyvenimas toks ir yra — nesvarbu, kur gyveni. Pragyvenimo lygis nelemia tavo dvasinės pusiausvyros, nes gali pasimesti ir labai turtingoje šalyje. Svarbiau džiaugtis tuo, ką darai. Amerikoje dariau, ką norėjau, bet pasiūlė Norvegijoje įdomų darbą — Ameriką mečiau. Paskui pasiūlė Lietuvoje kurti mokyklą — grįžau.

Nesigailite, kad kažkada metėte tokią stabilią profesiją kaip architektūra? Juk architektu dirbote net dvylika metų.

Architektūros srityje tada nebuvo įdomu — trūko medžiagų, vietoj įdomių statinių tekdavo projektuoti daugiabučius ar siloso bokštus. Bet daugiausiai dirbome su rajono kavinių, restoranų, parduotuvių interjeru.

Tačiau, kiek žinau, vėliau architektai per pakilimą neblogai pagyveno, užsidirbo milijonus, turėjo naujų iššūkių. Tačiau aš sėdėti visą gyvenimą prie lentos nenorėjau, kinas — kur kas gyvesnis menas. Ir apskritai aš mėgstu pradėti viską iš naujo.

Bet gyvenimo būdą keisti iš pagrindų — rizikinga, tam reikia nemažai drąsos.

Vienu metu supratau, kad gyvenime nieko nebebijau. Teko klajoti ir be skatiko kišenėje, ir be draugų, pažįstamų. Kai atvykau į Izraelį, turėjau tik tris dolerius — o pradirbau ten ištisus metus, atidariau savo studiją, nes tuo metu animacija ten skurdo.

Tiesa, Izraelio valdžia padeda pirmą kartą atvykusiems — taip skatina žmones grįžti į šalį.

O atvažiavęs į Ameriką teturėjau penkis šimtus dolerių. Bet pradėjau dirbti ir viskas susitvarkė. Apskritai nieko bijoti neverta, nes visada yra kokia nors išeitis.

 

 

Išgalvotas pasaulis

Ilja Bereznickas