Tikrieji Lietuvos medicinos valdovai

Santariškių ligoninė (J. Kielaičio nuotr.)
Santariškių ligoninė (J. Kielaičio nuotr.)
© Fotodiena.lt

„Man yra ne kartą tekę girdėti, kad be didžiųjų ligoninių vadovų žinios nėra paskirtas nė vienas sveikatos apsaugos ministras“, - pripažįsta buvęs Seimo Antikorupcijos pirmininkas Rimantas Dagys. „Mes – visuomeninė, ne politinė organizacija, negalime įtakoti sveikatos apsaugos ministro skyrimo“, - atkerta Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas Liutauras Labanauskas. Tačiau leidžia suprasti, kad su gydytojais niekas nederino tik paskutinių dviejų ministrų – Algio Čapliko ir Raimondo Šukio – skyrimo. Esą anksčiau „apie kandidatūras būdavo informuojama“. Kas iš tikrųjų valdo Lietuvos sveikatos sistemą? Ministerija ar ilgamečiai didžiųjų šalies klinikų vadovai, savo rankose sukoncentravę visą įmanomą įtaką šiai sistemai?

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos ir Kauno medicinos universiteto klinikos. Didžiausios šalies ligoninės, turinčios milijoninius biudžetus. Teikiančios aukščiausio lygio paslaugas. Formaliai šios viešosios įstaigos priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai. Realiai yra tarsi valstybės valstybėje, nes jų vadovai užima įtakingus postus ne tik savo vadovaujamose klinikose.

Ligoninių vadovai – ten, kur skirstomi pinigai

Susivokti, kokiose organizacijose dar dirba didžiausių Lietuvos ligoninių vadovai, nėra taip paprasta. Pradėkime nuo tos vietos, kuri turi teisę patarti, kaip skirstyti mokesčių mokėtojų pinigus – Privalomojo sveikatos draudimo taryba.

Vilniaus universiteto Santariškių klinikų generalinis direktorius Aleksandras Laucevičius ir Kauno medicinos universiteto klinikų vadovas Juozas Pundzius – Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nariai. A.Laucevičius joje yra kaip sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų organizacijos atstovas. J.Pundzius – kaip Nacionalinės sveikatos tarybos atstovas.

Privalomojo sveikatos draudimo taryba – „kolegiali patariamoji privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti ir koordinuojanti institucija“. Taryba siūlo Sveikatos apsaugos ministerijai, kokias asmens priežiūros paslaugas apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biužeto ir kokia turi būti bazinė jų kaina, išsako savo nuomonę dėl kompensuojamų vaistų ir medicinos priemonių sąrašo ir kompensavimo, protezavimo ir centralizuotai apmokamų vaistų išlaidų kompensavimo tvarkos, reabilitacijos kainų ir taip toliau. Greta kitų klausimų, kuriuose ši taryba turi patariamąją nuomonę, yra ir šis – nagrinėja Valstybinės ligonių kasos finansinę ir ekonominę veiklą.

reklama

Kitaip tariant, ligoninių, kurios gauna milijonus litų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), vadovai turi teisę patarti, kaip pinigai iš šio fondo turi būti panaudoti. Tarsi to būtų negana, jie turi teisę nagrinėti Valstybinės ligonių kasos, kuri tais pinigais atsiskaito už ligoninių paslaugas, veiklą. Švelniai tariant, sąsajos keistokos. Ryšių piramidė – taip pat. Kas gali paneigti, kad turint patariamąją balso teisę šios įstaigos neišsirūpina sau didesnio finansavimo?

Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas L. Labanauskas tokią galimybę atmeta. Esą jis, taip pat priklausantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybai, gali pasakyti, kad „ten svarstomi klausimai nesusieti su konrečiomis įstaigomis“. Be to, narių taryboje – daug, „ką du žmonės gali padaryti?“ Varnas varnui akies nekerta.

Nacionalinė sveikatos taryba ir valstybės kontrolė

Sukime link Nacionalinės sveikatos tarybos. Būtent kaip šios įstaigos atstovas į Privalomojo sveikatos draudimo tarybą deleguotas Kauno medicinos universiteto klinikų vadovas J. Pundzius.

Dar gegužę Valstybės kontrolė atsisakė pareikšti nuomonę apie Nacionalinės sveikatos tarybos 2009-ųjų metų finansines ir kitas ataskaitas bei „negalėjo patvirtinti, kad taryba turtą valdė ir naudojo teisėtai“. Pranešta, kad „valstybiniai auditoriai nustatė visą eilę teisės aktų pažeidimų“.

Valstybės kontrolė konstatavo, kad, jų nuomone, pažeidimai vyko dėl to, jog tarybos veikla reglamentuojama neracionaliai. „Ją sudaro 17 visuomeniniais pagrindais dirbančių narių. Jų išrinktas tarybos pirmininkas vykdo valstybės biudžeto asignavimų valdytojui priskiriamas funkcijas, nors nėra valstybės tarnautojas ir taip pat dirba visuomeniniais pagrindais“, - teigė Valstybės kontrolė.

Kitaip tariant, Nacionalinė sveikatos taryba, kurią įsteigė Seimas (jam ši institucija ir atskaitinga) gauna lėšų iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau jos nariai dirba visuomeniniais pagrindais. Tačiau valstybės kontrolė negali atsakyti, kad mokesčių mokėtojų pinigai buvo panaudoti teisėtai.

Ką veikia Nacionalinė sveikatos taryba? Teisės aktai sako, kad tai „ sveikatos politikos vertinimo ir formavimo patariamoji institucija“. Už skambių uždavinių „stiprinti visuomenės sveikatą ir užtikrinti visuomenės dalyvavimą sprendžiant sveikatos problemas“, yra ir tokių – „dalyvauti formuojant sveikatos politiką ir prioritetus, teikti išvadas ir pasiūlymus (...) dėl sveikatos priežiūros tarnybų veiklos gerinimo“. Be to, pagal savo kompetenciją taryba turi teisę „konsultuoti Seimą, Vyriausybę, ministerijas, Vyriausybės įstaigas, apskričių administraciją, savivaldybių institucijas“.

Daugiausia narių į šią tarybą deleguoja Seimo komitetai. Įtakingiausias jų – Seimo Sveikatos reikalų komitetas – deleguoja visuomenės sveikatos priežiūros specialistus, iš kurių trys - mokslo ir studijų institucijų, rengiančių sveikatos priežiūros specialistus, atstovai.

Ar neprimena uždaro rato – Kauno medicinos universiteto klinikų vadovas vadovauja ir tarybai, kuri prisideda formuojant sveikatos politiką bei konsultuoja valdžios institucijas?

reklama

Paklaustas, ar normalu, kad dviejų didžiausių įstaigų vadovai priklauso taryboms, kurios turi nemažą įtaką sveikatos sistemai, L.Labanauskas atsakė: „Nepasakyčiau, kad jie turi daug įtakos. O tuo, kad profesionalai, žinantys sistemos problemas, dalyvauja ir kitoje veikloje, reikia tik džiaugtis“.

Ar jie gali ką nors pakeisti?

Mes, žinoma, galime džiaugtis. Tačiau, kaip sako gydytojas kardiologas Audrius Šimaitis, negailintis kritikos lietuviškai medicinos sistemai, „valdžios koncentravimas“ vienose rankose yra ryškus nacionalinės medicinos fenomenas. „Tiek Vilniaus, tiek Kauno didžiųjų ligoninių vadovai užima po 5 ir daugiau postų, kuriems sąžiningai ir dorai atidirbti neužtektų 24 valandų per dieną. Paprastam žmogui kyla natūralus klausimas: o kam to reikia? Šis fenomenas yra persmelkęs kiekvieną medicinos sritį. Čia kyla daug įvairių klausimų. Kaip dėl etikos? Kaip dėl interesų konflikto? O kaip dėl pačios sistemos pažeidžiamumo?“, - dar prieš trejus metus „Lietuvos žiniose“ rašė A.Šimaitis. Jo nuomone, iš vienos pusės lyg ir atrodo gerai, „kad keli „dievukai“ vadovauja medicinai“, nes jie iš vidaus žino sistemą ir jos trūkumus. Deja, pasak A.Šimaičio, dažniausiai viskas vyksta priešingai: „ Kai keliolika postų užima keli žmonės, sistema tampa itin pažeidžiama. Tada kelių žmonių susitarimai įtakoja visos Lietuvos medicinos sistemos vystymąsi“.

Gydytojas dar prieš trejus metus pateikė formulę, pagal kurią tvarkomi sveikatos reikalai – esą visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja gydytojas, sukuria projektą, pateikia jį, tarkime, vienai iš nurodytų tarybų. Tuomet tas projektas jau kaip tarybos siūlymas pateikiamas Sveikatos apsaugos ministerijai. „Vėliau gydytojas važiuoja į savo ligoninės vadovaujamą kabinetą, ir gauna iš ministerijos įsakymą, kad tą projektą vykdys jo vadovaujama ligoninė. Fenomenas, kurį būtų galima pavadinti „Pasidaryk patas“, - ironizavo A.Šimaitis.

Sveikatos sistemą valdantys žmonės, pasak A.Šimaičio, yra ne tik Lietuvos didžiųjų ligoninių ar universitetų vadovai, bet ir ligoninių padalinių, profesinių organizacijų vadovai. Sveikatos apsaugos ministerijai jie atstovauja ne tik savo ligonines, bet ir ištisas profesines organizacijas. „Tam, kad vyktų reforma, ministerijai turi būti išsakomi kritiniai požiūriai. Ar gali toks žmogus išsakyti kritinį požiūrį, kai jo viena ranka pastoviai ištiesta ir prašanti pinigų jų vadovaujamai ligoninei? Šie žmonės praradę bet kokį norą ką nors keisti visoje sistemoje, nes jų vieninteliu rūpesčiu yra tapęs lobizmas, paprastai tariant, kuo daugiau pramušti pinigų „jų ligoninei”, - įsitikinęs gydytojas A. Šimaitis.

Ligoninių lobistai

Įtarti, kad didžiųjų Lietuvos ligoninių vadovai savo įtaką naudoja asmeniniams tikslams pasiekti, galima. Bet įrodymų nėra. Kol nė viena teisėsaugos ar specialioji tarnyba už rankos nepagavo, tol ligoninių vadovus galima vadinti nebent savo vadovaujamų įstaigų lobistais.

Beje, joks įstatymas nedraudžia ligoninės vadovui dalyvauti įvairiose tarybose, kur galimai susipina valstybės ir įstaigos interesai. Atvirkščiai – įstatymai tarsi skatina tai daryti. Mat būtent juose yra numatyta išsaugoti tarsi keliems žmonėms skirtą hierarchinį valdymo modelį, kuomet vienos įstaigos vadovas tarsi automatiškai tampa esą visuomeninės, o iš tiesų įtakingos kone atskiros valstybinės tarybos nariu.

„Vyriausioji tarnybinės etikos komisija kažkodėl tokių klausimų dėl pernelyg didelės galios kelių žmonių rankose nekelia“, - aiškina R.Dagys. Tačiau kai kurie Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nariai aiškina, esą kalbėti apie viešųjų ir privačiųjų interesų derinimą nėra ko, mat ligoninės interesą galima vertinti kaip viešąjį.

Sveikatos politika – įtakingų grupių reikalas

reklama

„Iš tikrųjų sveikatos apsaugos ministras galių turi labai mažai. Nedaug kas žino, kad partijoms ieškant kandidatų į ministrus, partijų lyderiai skambina tiems, kurie kažkada gydė jų giminaičius, – Vilniaus ir Kauno ligoninių vyriausiesiems gydytojams ir klausia šių nuomonės. Nė vienas kandidatas, kuris neįtinka šiems autoritetams, neperšoka net pirmojo barjero. Taigi medicinos sistemoje karaliauja kelios asmenybės, kurios tarsi už virvučių tampo politikus ir nurodinėja, kas turi būti atlikta“, - savo tinklarašytyje rašė A. Šimaitis.

Gal tai būtų atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje taip dažnai keičiami sveikatos apsaugos ministrai? Ir kodėl gydytojų klano atstovai pirmieji sužino, kada ir kokiomis aplinkybėmis kris vienas ar kitas ministras?

„Neabejotinai reikia peržiūrėti galių balansą. Neabejoju, kad medicinoje politikų sprendimai priklauso nuo kelių žmonių. Nekalbu apie konkrečias asmenybes, kalbu apie sistemą. Sveikatos sistemoje niekas negali prasimušti, viskas yra susiję“, - sakė buvęs Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas R.Dagys. Jo nuomone, ypač blogai, kai sveikatos sistema įtakojama per įvairias organizacijas, kurios turi patariamąjį balsą, tačiau realiai neturi atsakomybės. „Yra taip, kad vieni priimta sprendimus, už kuriuos paskui atsakyti turi sveikatos ministras“, - sakė R.Dagys.

Dar prieš trejus metus jis teigė: „Korupcijos vėžys sveikatos apsaugos sistemoje yra labai toli pažengęs. Pagrindinė priežastis ta, kad sveikatos politiką formavo ne ministerija ir ne Seimas, o įtakingų asmenų grupės, susitelkusios vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje. Kol politiką vykdys ne oficialios įstaigos, o draugų būrelis, visada taip bus. Galima įsivaizduoti, kiek toks draugų būrelis gali turėti įtakos priimant sprendimus sveikatos sistemoje, kur Specialiųjų tyrimų tarnybos duomenimis, kiekvienais metais neaiškiais keliais yra paskirstoma apie milijardas litų“.

Suderinti nelengva, bet įmanoma

Žurnalistai ne kartą teiravosi Santariškių klinikų ir Kauno medicinos universiteto klinikų vadovų, kaip jiems sekasi suderinti tiek daug pareigų.

„Nelengva suderinti administratoriaus ir gydytojo darbą. Be to, turiu ir kitų pareigų. Priklausau Lietuvos kardiologų draugijai, Lietuvos širdies asociacijos valdybai, esu Lietuvos hipertenzijos draugijos prezidentas“, - yra sakęs Santariškių klinikų vadovas A. Laucevičius, labai mylimas pacientų ir gerbiamas kolegų.

„Pareigų tikrai nemažai, tačiau tik dalis jų - apmokamos. Universiteto statute parašyta, kad generalinis direktorius automatiškai tampa ir universiteto prorektoriumi. Suspėti tikrai nelengva. Kaip vadovas, turiu komandas, kurioms deleguoju tam tikras pareigas ir įgaliojimus. Vadovui nereikia rašyti konkrečių raštų ar įsakymų, svarbu suprasti ir nukreipti instituciją strategine linkme. Kitos pareigos suteikia galimybę aiškiau matyti, kurioje sistemos vietoje yra Kauno klinikos, ypač Lietuvos mastu sprendžiant klausimus Nacionalinėje sveikatos taryboje“, - yra sakęs J.Pundzius, kuris, kaip skelbė „Lietuvos sveikata“, savo arogantišku elgesiu yra nustebinęs Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narius, kai komisija nagrinėjo kelis su šiuo vadovu susijusius klausimus.

Naujienų portalas Alfa.lt abiejų įtakingiausių klinikų spaudos atstovų paprašė, kad gerbiami profesoriai atsakytų į tokius klausimus: „Jūsų vadovaujamos klinikos 2009-aisiais metais iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo gavo: Santariškių klinikos – daugiau kaip 132 milijonus litų, Kauno Medicinos universiteto klinikos – daugiau kaip 18 milijonų litų. Įstatymai leidžia Jums, kaip klinikų vadovui, dalyvautti Privalomojo sveikatos draudimo taryboje. Tačiau ar Jums atrodo etiška dalyvauti tarybos, kurios veikla susijusi su Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų skirstymu, darbe, kai Jūsų vadovaujama įstaiga gauna lėšų iš to paties fondo? Gydytojas A.Šimaitis yra konstatavęs, kad „Europos Sąjungos atstovai ne veltui pabrėžia , kad dvi sunkiausios karštinės, purtančios mūsų sveikatos apsaugos sistemą, yra korupcija ir hierarchinis mąstymas“. Kaip Jūs, užimdamas tiek daug visuomeninių, bet įtakingų pareigų, vertinate šiuos žodžius?“. Atsakymų negavome.

Faktai: profesorius, habilituotas daktaras A.Laucevičius, Vilniaus universiteto Santariškių klinikų generalinis direktorius, priklauso ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybai, ir Vilniaus universiteto fakulteto tarybai, yra Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centro tarybos pirmininkas, to paties instituto Inovatyvių gydymo technologijų skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas. Lietuvos kardiologų draugijos narys, Lietuvos širdies asociacijos valdybos narys, Lietuvos hipertenzijos draugijos prezidentas.

reklama

Kauno Medicinos universiteto klinikų generalinis direktorius profesorius, habilituotas daktaras J.Pundzius yra kepenų transplantacijos operacijų pradininkas Lietuvoje. Atliko pirmą sėkmingą kepenų transplantacijos operaciją Lietuvoje. Privalomojo sveikatos draudimo tarybos narys, Kauno Medicinos universiteto prorektorius, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, Kauno Medicinos universiteto Senato narys. Įvairių specializuotų tarptautinių mokslinių asiociacijų narys ir ekspertas.

 

Tikrieji Lietuvos medicinos valdovai

Santariškių ligoninė (J. Kielaičio nuotr.)