Sveikatos reforma: medikai persiskirstė įtaką

A. Čaplikas (Šarūno Mažeikos nuotr.)
A. Čaplikas (Šarūno Mažeikos nuotr.)
© Fotobankas

Nemokamos medicinos Lietuvoje niekada nebuvo. Kalbos apie ją nuo pat pradžių yra mitas, kurį noriai naudoja ligoninių vadovai, medikų organizacijų atstovai ir politikai, kai prieš pacientus reikia pasiteisinti, kodėl būtina primokėti už vieną ar kitą paslaugą.

Kiekvienais metais iš mokesčių mokėtojų pinigų suformuojamas Privalomojo sveikatos draudimo (PSD) fondas, kurio biudžetas – kiek daugiau kaip 4 milijardai litų. Iš jo apmokamos ligoninių ir poliklinikų išlaidos. Tiesa, ne visos. Pagal nustatytas bazines kainas apmokama tik dalis išlaidų, nes jau ne vienus metus sveikatos politikos vadovai bijo atsimerkti ir pažiūrėti, kiek realiai kainuoja viena ar kita gydytojo paslauga ar tyrimai.

reklama

1 milijardas litų – daug ar mažai?

Sveikatos sistema disponuoja vienu iš didesnių biudžetų – po valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad net ir krizės metais Vyriausybė jo drastiškai nemažino. Buvo viliamasi, kad pasibaigus ligoninių reformai pavyks sutaupyti pinigų – sumažinti gydymo įstaigų personalą, susisteminti tyrimus, nelaikyti skyriuose tuščių lovų ir panašiai.

Sutaupyti nepavyko.

Atvirkščiai. Valstybės kontrolė yra konstatavusi, kad „per praėjusius ketverius metus sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų pertvarkai vien iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo buvo skirta beveik 204 milijonai litų, tačiau daugelis planuotų rezultatų nebuvo pasiekti... Įvertinę 63 stacionarių sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros finansavimą, kuriam per praėjusius ketverius metus buvo skirta 1,1 milijardo litų, auditoriai konstatavo, kad nebuvo užtikrintas tinkamas jų naudojimas“. Kalbant žmonių kalba, milijardas litų nepanaudotas pagal paskirtį.

Grandai – nepajudinami

Jūs vis dar tikite, kad sveikatos sistemos reforma, konkrečiai ligoninių pertvarka, buvo sugalvota tam, kad būtų sutaupyta pinigų? Ar tam, kad Lietuva pagal ligoninių skaičiaus rodiklį atitiktų Europos Sąjungos normas? O gal tam, kad pacientui būtų patogiau, ar jis greičiau pasveiktų, ar gautų kvalifikuotesnę pagalbą, o gal mažiau sirgtų? Nieko panašaus. Tokie buvo tik propagandiniai šūkiai.

Iš tiesų nuo pat ligoninių reformos pradžios vyko tik įtakos ir piniginių srautų perskirstymas.

Ligoninių reformos architektai – buvęs sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas ir jo komanda, kurios didžioji dalis, beje, tebedirba ministerijoje – dėjo visas pastangas, kad ligonių srautai, o su jais ir didžiulės lėšos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo būtų nukreipti į didžiuosius miestus. Į ligonines, kuriose neva dirba aukščiausios kategorijos specialistai, kurių paslaugos iš mūsų kišenės apmokamos brangiausiai.

Galima pagalvoti, kad medicinos studijas baigusiems ir praktikos turintiems gydytojams į diplomą ir stažuočių dokumentus įrašoma, kad vienas gali dirbti tik universitetinėje klinikoje, o kitas – tik rajono ligoninėje, turinčioje 100 lovų stacionare.

Ligoninių vadovai: reformos variklis ar stabdis?

Pradėję ligoninių reformą Sveikatos apsaugos ministerijos klerkai nevengdavo užsiminti, esą didžiausi reformos priešininkai – ligoninių, kurias ketinama jungti ar pertvarkyti, vyriausieji gydytojai arba direktoriai. Esą jie baiminasi prarasti savo kėdes, kuriose, ne paslaptis, sėdi ilgai.

Esą lankosi Seimo Sveikatos reikalų komitete ir ieško užtarėjų tarp parlamentarų. Esą užsuka į kabinetus pas vieną ar kitą viceministrą ir ilgai įrodinėja, kad jų ligoninė turi likti nepaliesta reformos. Tikime, kad įrodinėjo tik žodžiais.

Tačiau yra ir kita versija, kuri, anksčiau skambėjusi neįtikinamai, dabar atrodo vis realesnė. Būtent didžiųjų Lietuvos ligoninių – Santariškių universitetinės, Kauno klinikų, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos universitetinės bei Klaipėdos – vyriausieji gydytojai ar direktoriai pritarė reformai. Su sąlyga – jie liks vadovauti ligoninėms kaip iki šiol. Nepaisant visko.

Prisijungė kaip padalinius

Pažiūrėkime, ar nors vienam į skandalus įsivėlusiam įtakingam stambios ligoninės vadovui nors plaukas nuo galvos nukrito?

Štai buvusios Šiaulių apskrities ligoninės direktorius Petras Simavičius. Skandalas kilo, kai paaiškėjo, kad jo alga net ir tuomet, kai buvo sumažintos visų valstybės tarnautojų algos, siekė 17 tūkstančių litų, nors tuomet ligoninė skundėsi, kad jai trūksta lėšų.

Rezultatas – į Šiaulių ligonine pavadintą darinį dar birželį sutarė jungtis keturios gydymo įstaigos, kurių didžiausia – buvusi Šiaulių apskrities ligoninė. Nors į darinį patenkančios Šiaulių apskritries psichiatrijos ligoninės vadovas E. Mikaliūnas aiškino, kad jo vadovaujama įstaiga gali būti atskira, jo argumentai nieko nesudomino. Kaip gali sudominti?

Šiaulių apskrities vyriausiasis gydytojas Kazimieras Ščeponavičius pareiškė, kad prijungiamų ligonių vadovai negali automatiškai tapti Šiaulių ligoninės padalinių vadovais. Esą turi būti skelbiami konkursai. Tai, kad galbūt reikėtų skelbti konkursą ir pagrindinio vadovo kėdei užimti, net svajonių nėra. O kam? Juk joje – ilgametis vadovas P. Simavičius, kuris turi įtakingų ne tik Šiaulių krašto, bet ir sostinės socialdemokratų paramą. Ir pats gydytojas nepamiršta už paramą atsidėkoti – tarkime, po apskričių reformos ligoninėje įdarbina buvusius apskrities darbuotojus.

Klaipėda išsisprendė reikalus?

Gydytojas ir dainininkas Jonas Sąlyga – Klaipėdos ligoninės (buvusios Jūrininkų) vyriausiasis gydytojas. Nesvarbu, kad buvo įsivėlęs į skandalą dėl angiografo – kas gi iš garbių medikų išvengia dėmių?

Nenorėjo J. Sąlyga, kad jo vadovaujama ligoninė būtų sujungta su Klaipėdos universitetine, kuriai vadobvauja Vinsas Janušonis, ir tiek. Būtų reikėję su senu kolega dalytis, kuriam vadovo kėdėje sėdėti. V. Janušonis – nors ir trumpai, bet buvo sveikatos apsaugos ministru, žino, kur, kada ir kokias duris atverti. J. Sąlyga – buvęs Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Aišku, irgi žino, kur eiti.

Rezultatas – miesto valdžia dar vasarą nepritarė Sveikatos apsaugos ministerijos planams. Kaip buvo dvi stambios ligoninės, beje, vos per kiemą, taip ir liko. Greičiausiai ir liks. Yra kalbų, kad ministerija linkusi nusileisti ir finansinę atsakomybę už ligonines atiduoti savivaldybei.

Šilta kėdė

Viešai ligoninių vadovai skundžiasi didelėmis skolomis, milžinišku darbo krūviu ir atsakomybe. Kyla natūralus klausimas: tai kodėl jie taip stengiasi išsaugoti savo kėdes? Atsakymas susiveda ne į ką kitą, o į pinigus. Į pirkimus. Dažniausiai – medicinos įrangos. Akivaizdus pavyzdys – tas, kurį minėjo gydytojas Audrius Šimaitis savo komentare „29 klausimai sveikatos apsaugos ministrui Raimondui Šukiui“.

Šiuo metu vyksta teismo procesas dėl galimos didelio masto korupcijos Klaipėdos ligoninėje. „Įtariama, kad Klaipėdos ligoninės juristė Raminta Petkutė dalyvavo korupciniuose sandoriuose, kurių vertė galėjo siekti iki pusės milijono litų. Pagal Lietuvoje egzistuojančią tvarką visiems yra žinoma, kad ligoninėse ir plaukas nuo galvos nenukris be vyr. gydytojo žinios. Todėl net ir visiškai naiviam pašaliečiui yra aišku, kad galimi R. Petkutės veiksmai buvo derinami su ligoninės administracija“, – rašo gydytojas.

Liaudiškai tariant, nė vienoje ligoninėje joks sandoris nevyksta be vadovo žinios. Iš bendrovių, kurios prekiauja medicinos įranga, atstovų pasakojimų aiškėja: norėdamos ligoninei parduoti aparatūrą, kuriai skelbiamas konkursas, dažnai turi apsilankyti ligoninės vadovo ar jo pavaduotojo kabinete. Tikime, kad tik pakalbėti apie tobulėjančią aparatūrą. Keista, kad tokie konkursai nedomina Viešųjų pirkimų tarnybos taip, kaip turėtų.