Švedija tarp užrašų. Verket

Verket
Verket
  © Archyvas

Švedijoje veikia tokios dvi įstaigos: Skatteverket ir Migrationsverket. Įsivaizduokime Skatteverket kaip sutiktą Skirmantę, o Migrationsverket – kaip pirmą kartą matomą Mindaugą. Taigi, jeigu mes tas dvi įstaigas įsivaizduotumėte kaip du asmenis, tai šių žmonių daugiau nebenorėtume savo akyse matyti. Deja, vis tiek tektų. Iš universiteto atsiųstoje atmintinėje ir kituose internete aptiktuose šaltiniuose buvo vienareikšmiai pasakyta, kad magistro studijų studentas, pateikęs du dalykėlius: priėmimo į universitetą laišką ir asmens dokumentą, gaus tokį magiškąjį socialinio draudimo numerį, kuris užtikrins priėjimą prie poliklinikų ir kitų įstaigų, dirbančių dėl žmonių sveikatos. Tas numeris, vadinamasis „personnummer“ – ir šiaip naudingas daiktas, mat be jo Švedijoje esi tik tuščia vieta. Man jis dar buvo būtinas ir ieškant darbo, nes veikia kaip mokesčių kodas.

Taigi, ėmiausi varstyti aš vietinės mokesčių inspekcijos, to Skatteverket, duris – bent penketą kartų, skambinau mano dokumentus gavusiai ir atseit tvarkančiai tarnautojai, bet kaip nėr to numerio – taip nėr.

Praėjusį penktadienį dar kartelį ėmiau telefoną ir kreipiausi į Skatteverket atstovę, tačiau ji pradėjo prašyti dar kelių dokumentų ir pridūrė dviem savaitėms išvykstanti, tad teksią laukti. Dvi savaitės ir taip buvo praėję tuščiai, o čia dar siūlo dvi papildomas tuštumos!

Linko ausys. Tačiau atsiminiau vienos lietuvės patarimą, kad susitvarkyti su vietine biurokratija padeda tokia rytietiška gudrybė: sukelti skandalėlį. Taip ir padariau: vėl skambinu mano reikalą uoliai tvarkančiai tarnautojai, vėl klausiu, ar galime angliškai, ir tuomet pats sau netikėtai, sakau, žinot ką, sukelsiu ant kojų visą lietuvišką ir švedišką žiniasklaidą, jeigu šitaip. Netrukus į ragelį nepriekaištinga anglų kalba prabyla kita moteris ir viską paaiškina: ak, jums išties nepasisekė! Atseit ta tvarka, kurios aprašymą iš universiteto gavau praėjusį pavasarį, ir yra tik to praėjusio pavasario bei ankstesnių laikotarpių tvarka, o štai birželį reikalavimai pasikeitę, tapę griežtesni! Aišku, praėjus birželiui visa Švedija išvažiavo atostogų, o tuomet į šalį atsikraustė studenčiokas iš Lietuvos su vargana pasenusia brošiūrėle iš Stokholmo universiteto.

Taigi, visas dviejų savaičių triūsas – šuniui ant uodegos. Dabar siekdamas magiškojo numerio turiu eiti kitu keliu, tik vėlgi trūkumas: neturiu kol kas europinės sveikatos draudimo kortelės. Žinau, šiuo atveju pats kvailys, dabar teks laukti, kol dar gausiu siuntinėlį su kortele iš brangiosios Lietuvos.

Tarp kitko, kai paskambinau į Ligonių kasas teiraudamasis, ką turėčiau padaryti šiai kortelei gauti, kaip rašyti įgaliojimą, kokius popierius pristatyti, tai konsultantė rišliai nurodė kiekvieną smulkmeną, tad, esu tikras, čia keblumų neturėtų kilti. Tuo metu su švediška biurokratija komplikuočiau: čia viena ranka nežino, ką daro kita, valdininkai šiai kultūrai būdinga maniera pernelyg nesiskubina ir dar paskelbia kokią nors naujovę, apie kurią patys sužino tikriausiai tik tuomet, kai atsiranda dar viena, jau kita naujovė.

Kažkoks kapitalistinis sovietmetis: ar eičiau į Skatteverket, ar atsiimti universiteto kortelės, ar norėčiau užsiregistruoti į švedų kalbos paskaitas, ar, kaip antai šiandien, apsilankęs Migrationsverket, neišvengiamai turiu susidurti su valandos trukmės ar ilgesne eile, kurią net atstovėjęs nebūtinai gausiu, tiksliau, vargu ar gausiu patenkinamą atsakymą į prašymą. Kita vertus, smagu matyti, kad tiek daug žmonių turi tiek daug laiko praleisti jį tuščiai.

Jeigu „Alfos“ administratorė Jurga skaito šį mano pavirkavimą, tai turbūt prunkštelėjo: ak, ir vėl Marijus su savo klaidžiojimais tarp formalumų. Taip, pripažįstu, aš turbūt lengviau sudėčiau Rubiko kubą, negu rasčiau išėjimą iš biurokratinio labirinto, juolab svetimos kultūros. Tačiau kartu vietinėse valstybinėse įstaigose praverstų tokie vadovai kaip Gabrielė – tuomet pavaldiniams vietoje keleto kavos pertraukėlių užtektų vienos. Jeigu Skatteverket su Migrationsverket būtų naujienų portalas, tai jis pirmiausia nė neatsidarytų suvedus www adresą, o jeigu vis dėlto pasirodytų kompiuterio ekrane, tai paspausta nuoroda nukreiptų ne į tekstą, o į špygą taukuotą arba laikroduką su pastabėle: „Lukterkit dar porą savaitėlių“.

Žinoma, taip pat turiu pripažinti, kad tarnautojai čia bent nesurūgę, kaip neretai pasitaiko Lietuvoje, ir jeigu neturi atsakymo, tai bent nusišypso ir nuoširdžiai palinki sėkmės. Pats girdėjau vieną pokalbį, kai pašto darbuotoja palinkėjo sėkmės vienam klientui, kurio registruotas laiškas prapuolė ir kuriam klientų aptarnavimo telefonu buvo pasiūlyta kreiptis tiesiai į tą pašto skyrių, bet pašto skyriuje tik tepatarė kreiptis klientų aptarnavimo telefonu...

Po šįrytinio apsilankymo Migrationsverket sprendžiu galvosūkį, kaip įsidarbinti neturint magiškojo numerio, jeigu magiškajam numeriui reikia pateikti įrodymą, kad gali save išlaikyti Švedijoje, sakykime, darbo kontraktą. Man paaiškino, kad Švedijoje Europos Sąjungos piliečiui galima pradėti dirbti kad ir pačią pirmą dieną, bet kad ir kaip žiūrėčiau, be numerėlio aš būsiu tik nelegalus darbuotojas. Absoliuti dauguma darbdavių irgi neturi supratimo, kaip veikia ši sistema, nes paprastai priima žmones, kurie tą numerį jau turi nuo gimimo arba yra gavę seniau. Apmaudžiausia, kad cackintis priversti ir darbdaviai, o taip besicackinant labai greitai tavo vietoje gali atsirasti tikresnis, „numeringesnis“ žmogus.

Tokie tad reikalai! Jeigu ne ką tesupratote – niekis, aš irgi nesuprantu. Rytoj vėl nunešiu pluoštelį popierių į Migrationsverket, o po savaitgalio gausiu vėl pabandyti, kaip man einasi dirbti padavėju viename restorane, kurios savininkas irgi neturi nė žalio supratimo, kaip reiktų mokėti atlyginimą šiam jums dabar išsipasakojusiam biurokratijos paklydėliui, o taip pat – mokesčius valstybei.