Savižudybės sindromas

Landsbergis: jei nėra oficialaus kvietimo į gegužės 9-osios iškilmes, nėra ką ir svarstyti
Landsbergis: jei nėra oficialaus kvietimo į gegužės 9-osios iškilmes, nėra ką ir svarstyti

Reiškiniui galėtų tikti ir koks nors mokslinis, pavyzdžiui, lotyniškas nusakymas: exodus Lituanorum.

Gamtoje būna analogų. Žinomi aprašyti senovės reiškiniai, kai imdavę ir patraukdavę tūkstančių tūkstančiai pelių arba voverių per miškus ir laukus – ligi pasieks jūros krantą, kokį nors statų fjordą, ir tada žemyn į nebūtį. Mirties instinktas. Masinis. Nereikdavo nė Hamelno fleitininko su kerinčia muzika, kurio mitas, tad žmonių kultūra, atspindėjo natūrą, perteklinės graužikų populiacijos pasimažinimus. Arba jau mūsų laikais – banginių savižudybės. Visa šeima arba kaimenė metasi į seklumą laukdami, kol vandenyno atoslūgis kelis kart padidins milžiniško kūno svorį ir mirtinai sulaužys kaulus.

Čia tai jau išties pranešimai žmonėms: mes nebenorim gyventi, žiūrėkit, ką jūs vandenynuose padarėt.

O kaip siūlysite pavadinti lietuvių populiacijos naikinimąsi ir nykimą? Nenoras gyventi ir „mirties kultūra“, kaip ją pavadino Jonas Paulius Antrasis, laužia visą pavargusią baltųjų civilizaciją. Lietuvius dar silpnina, kerta jų ypatingi sindromai: savinieka ir mazochistiškai miela neviltis. Sociologai seniai pastebėjo ir nustatė, kad iš visų netolimų tautų, kurių vargai tokie patys arba dar gerokai didesni, lietuviai vis vien patys nelaimingiausi. Verkti ir guostis – tiesiog „geras tonas“. (Populistams – politinė trąša). Pasakęs, pavyzdžiui, „ o man patinka gyventi“, „o man gerai vien jau tuo, kad esu Lietuvoj“ – liktum nesuprastas arba dar blogiau. Taptum beveik įtariamuoju: „tai ką, gyvate, jau tiek prisiplėšei?“

Čia jau materializmo įtaka. Ji suformavo visus baltaodžius nuodijančią „gerovės“ sampratą, pagal kurią matuotinas gerovės lygmuo – visai netoli lašinių prieaugio. (Asmenų arba valstybių, tai tik detalės). Tačiau stebėjom ir vietines viešosios erdvės įtakas, taip dažnai nukreiptas būtent į savinieką ir neviltį.

Prieš N metų, atsimenu, buvau krestėltas, kai kolegos papasakojo įspūdžius iš susitikimų su moksleiviais ir mokytojais. Vienoje vidurinėje (gal Panevėžyje) abiturientai atvirai pasisakė, kad bemaž visi galvoja išvažiuoti. Ir tam juos nuteikusi auklėtoja, kuri nuosekliai aiškina: „gausit atestatus, ir maukit iš Lietuvos kuo toliau!“. Reagavau kolegoms, gal kur ir parašiau, kad tokie mokytojai apskritai neturėtų dirbti. Sutikdamas išties atsidavusių, ugdančių jaunimo pozityvų apsisprendimą, norą ko pasiekti, atvirą protą ir tėvynės meilę, buvau linkęs galvoti, kad anas bjaurus atvejis šmėkštelėjo veikiau kaip išimtis. Anot Konstitucijos aiškintojų – „atskiras atvejis“. O dar, kai matai pakankamai daug gražaus jaunimo, kuris kažkaip atsilaiko prieš brukte brukamą tralivalizmo ir beprasmizmo ideologiją.

Deja, infekcija plito. Nūnai panašu į atsparumo lūžį, viruso triumfą, egzodo griūtį. Tai ir emigracijos mastai, statistika, ir viešai skelbiami pakitę vertybiniai bei elgesio standartai. „Išvažiuoti – geras tonas“.

Ir dar taip turbūt nebuvo, kad į emigracijos kaip gyvenimo pasirinkimo propagandą įsijungtų televizija. Prieš kelerius metus ten pasitaikydavo laidų apie išnaudojimus ir vergijas, į kurias pakliūva naivūs žmonės ne tik nesėkmės atvejais, bet ir nepasirengę, patiklūs, avantiūristų aukos ar beprasmistai, pasidavę sindromui „by tik iš Lietuvos!“ Dabar matome skatinantį serialą „Misija – lietuvis“, kurio vedančioji gija – ten gerai, kur mūsų nėra, tad ko laukiate, vietiniai? Šokit į mūsų jūrą!

Be kita ko, čia verta pagalvoti ir apie pavadinimo semantiką. Nejau išties lietuvio „misija“ - palaidoti tėvynę buvusioj vietoje, kad liktų tik geografinis pavadinimas, nelyginant kokių prūsų? Yra ir paprastesnė misija: kurti gerovę kitoms šalims, taip lyg atkeršijant saviškei neturtingai, kadaise išprievartautai, o kelio dar ieškančiai motinai. Juolab, jeigu jos likimas tau vienodai rodo. Čia nepadės atsaini frazeologija: „kai mūsų reikės (arba – kai „jūs“ ten susitvarkysit) – mes grįšim“. Nelyginant žiūrėtum, žmogau, į mirštančią motiną iš tolo, kuri juk neprašo, kad grįžtum, taip ir neiškepus airiško arba ispaniško pyrago. Ji tik žiūri, o tu nematai, nes patogiau. Bastūnas Peras Gyntas buvo bent prilėkęs verkdamas akių užspausti.

Čia nekritikuoju visų išvažiavusių, nes jų ir motyvai, ir aplinkybės būna skirtingi. Nemaža jų brangina ir puoselėja lietuvybę, telkiasi bendruomenėse, rūpinasi padėti likusiems tėvynėje. Kai kurie net balsuoja Lietuvos rinkimuose.

Bet grįžtant prie reiškinėlio TV, įdomu būtų praskaidrinti, kas išmąstė ir užsakė tą egzodo reklamą „Misija – lietuvis“. Nejau lietuviai?