„Šūdas“ kaip kalbos išlikimo garantas

Nacionalinis diktantas
Nacionalinis diktantas
  © Tomas Vinickas

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK), valstybės įstaigoje, sprendžiančioje kalbos politikos klausimus, tinklalapyje jau gerus pusę metų vyksta diskusija „Ar vartotinas žodis „šūdas“? Komisijos pirmininkė Irena Smetonienė pripažino, kad dėl tokių diskusijų prasmingumo buvę kilę nemažai ginčų tiek pačioje komisijoje, tiek su kitais kalbos tvarkytojais.

„Mes patys tokių diskusijų nepradedame, tą daro patys svetainės lankytojai, o jas tik šiek kontroliuojame, kad diskusijos dalyviai per daug neįsijaustų. Vieną aktyvų dalyvį, prirašydavusį daug naujų keiksmažodžių, teko blokuoti, – aiškino I. Smetonienė. – Viešųjų ryšių specialistai mums patarė per daug neriboti tokių diskusijų, kad neatrodytume užsisklendę nuo visuomenės. Nors ir šiaip gauname daug skundų, kai pabraukome interneto vartotojų surašytas šiukšles.“

Pasak I. Smetonienės, temomis, kurių norėtų komisijos atstovai, lankytojai nesidomi ir apie jas nediskutuoja. „Pavyzdžiui, norėčiau, kad žmonės praneštų apie tai, kad susidūrė su nauju žodžiu ir nežino, kaip jį vartoti. Žinodami, kad mūsų svetainėje lankosi šviesi visuomenė – žurnalistai, vertėjai, redaktoriai, galėtume apsitarti, ar tokį naują žodį reikėtų įvesti į apyvartą, ar ne, tokių diskusijų norėčiau, o ne tų, kurios kartais vyksta“, – sakė I. Smetonienė, pripažinusi, kad į diskusijas neretai įsitraukia ir žmonės, turintys problemų su psichika.

„Vieno asmeniškai labai bijau – kad kalba nenumirtų, o numirti ji gali labai greitai. Baisiausia, kad lietuvių kalba netaptų vien rašto kalba, kai suvoksime, jog žmonės kalba vienaip, o bendrinė kalba yra visai kitokia, – nuogąstavimais dalijosi I. Smetoniemė. – Tokiu atveju kažkas turės numirti ir, be abejo, numirs rašytinė kalba, o tai būtų labai baisu.“

Tai, kad žmonės atsimena ir vartoja „ne visai gerus, liaudiškus žodžius, posakius“, kurie kartais gal ir žeidžia kitus žmones, I. Smetonienės manymu, rodo, kad kalba dar yra gyva. Kiekvieno kalbos vartotojo asmeninis, individualus reikalas, ar į savo vartoseną įtraukti kad ir tą patį „šūdą“ ar kokį kitą aštresnį žodelytį.

„Tai nėra blogai, o mūsų reikalas, kad visiškų šiukšlių ar nesąmonių nepatektų į vartoseną, – aiškino I. Smetonienė, priminusi aštrias diskusijas dėl viešojoje erdvėje beveik įsitvirtinusių žodžių „krušti“, „pyst“ ar „ledkrušys“. – Tas žodis „krušti“ nėra toks baisus, kaip pasirodė. Mano kolegė – aukštaitė, išgirdusi šį žodį, į mane žiūri su nuostaba. Bet čia yra panašiai kaip su tuo „pyst“, kuris visiems yra baisus, o man, kaip žemaitei, niekada neturėjo neigiamos reikšmės iki tol, kol atvažiavau į Vilnių. Juk žodžio „krušti“ pati pirmoji reikšmė – „grūsti piestoje grūdus, kad nukristų luobos“.

Lietuviški keiksmai emociškai „silpnesni“

Ar tokios diskusijos galėtų išstumti, pakeisti rusiškus ar angliškus keiksmažodinius darinius, kurie netrukdomai trykšta iš televizijos ekranų? I. Smetonienė mano, kad galėtų, jau yra sukurta ir lietuviško žargono žodyno kompiuterinė bazė. Tačiau dauguma kalbos sergėtojų mano, kad VLKK nederėtų kištis į tokius „užribio, marginalinius“ reikalus. „Tad kaip nors skatinti lietuviškų keiksmažodžių vartojimą nėra paprasta“, – pripažino I. Smetonienė. Ji yra bandžiusi įteigti mokytojams, kad šie leistų ar net skatintų vartoti ar kurti lietuvišką žargoną, tačiau sulaukė didžiulio pasipriešinimo.

„Daugelis mūsų keikiamės, tačiau, deja, jau menkai išlikusi lietuviško paveldo dalis, kai keiksmažodžiai buvo panašūs į užkalbėjimus. Mokslininkai renka tokius posakius ir tenka pripažinti, kad ir lietuviškai galima gana stipriai pasakyti, tačiau vėlgi oponentai tvirtai įsitikinę, kad rusiškiems žodelyčiams lietuviškieji emociškai neprilygsta, įtampos nesumažina“, – kalbėjo I. Smetonienė.

„Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad mūsų sūnus augo „tragiškoje“, dviejų lituanistų aplinkoje, kurioje šnekama bendrine kalba. Tas vaikas, išaugęs tokioje aplinkoje, šventai nemoka nei keiktis, nei nieko. Mūsų sūnus vengia net tą patį „šūdą“ ar „rupūžę“ vartoti, tad kaip jo vaikai, kai išaugs tokio šiltnamio sąlygomis, jausis mokykloje“, – dvigubų standartų visuomenės, kai egzistuoja skirtingos oficiozinė ir gatvės kalbos, bėdomis dalijosi I. Smetonienė.

Ne ta veikla

Vienas Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos steigėjų, Seimo narys Gintaras Songaila VLKK tinklalapyje vykstančias diskusijas įvertino „kaip humorą“. „Ne komisijos uždavinys kurti lietuvišką žargoną. Būtų daug geriau ir prasmingiau, jei VLKK gintų lietuvių kalbą nuo užsienio šalių politikų spaudimo“, – teigė G. Songaila, turėdamas galvoje vykusias diskusijas dėl pavardžių rašymo nelietuviškos abėcėlės rašmenimis.