Nelegalūs gidai sostinėje: taupūs lenkai ir elgetaujantys vietiniai

Vilnius
Vilnius
  © Andrius Vaitkevičius

Už keletą litų aprodyti senamiestį, už šiek tiek solidesnį mokestį – pabūti gidu garsiose Vilniaus Rasų kapinėse. Gidais apsimetančius vietinius periodiškai gaudo savivaldybių darbuotojai, bet kartais jiems pakliūva ir sutaupyti panorę nelegaliai gidais dirbantys lenkai. Pastaraisiais metais nelegalių gidų Lietuvoje mažėja, turistai tampa reiklesni, tačiau baigti gidų kursai nebūtinai garantuoja paslaugos kokybę.

Nelegalios paslaugos – iki 30 litų

Iš dviaukščių autobusų pabirus lenkams juos, nuskubėjusius prie artimiausios bažnyčios ir susibūrusius aplink gidą, gali trumpam sutrukdyti Vilniaus savivaldybės Turizmo skyriaus specialistai. Mat visi užsieniečiai, vedantys ekskursijas grupėms, privalo turėti specialius Turizmo departamento išduotus gido pažymėjimus. Tokius jau turi keletas latvių – nors vietiniai norėtų, kad užsieniečiai savų gidų, net ir turinčių reikiamus dokumentus, neatsivežtų, tokia yra Europos Sąjungoje galiojanti tvarka.

„Dažniausiai, norėdami sutaupyti arba iš nežinojimo, turistai ar agentūros samdo savo atsivežtus gidus, mokančius jų kalbą. Nors nelegalių gidų labai daug buvo 2002 metais, o vėliau, pradėjus vykdyti prevencines akcijas, atidžiau juos kontroliuoti, jų sumažėjo, tokių atvejų dar pasitaiko. Daugiausia su savo gidais, neturinčiais reikiamų pažymėjimų, atvyksta lenkai“, – sakė Vilniaus savivaldybės Turizmo skyriaus vyresnioji specialistė Jurga Pociūtė.

Pasislėpti nuo tikrintojų nelegaliai apie sostinės įžymybes pasakojantys žmonės neturi daug galimybių: išvydę turistų grupes, šie lukteli, kol gidas baigs pasakoti, ir priėję paprašo dokumentų. Dalytis savo žiniomis nesijaudindami dėl pažymėjimų gali tik vaikų ekskursijas lydintys mokytojai ir asmeniniais gidais turistams tapę bičiuliai.

Kas kita, jei užsuksite į Rasų kapines – iš už antkapio netruks išlįsti koks nors pilietis ir už 10–30 litų pasisiūlys tapti gidu. „Rasų kapinėse nekaip atrodantys vietiniai dažnai siūlosi už nedidelį mokestį surengti ekskursiją. Kartą priėjo jaunas vaikinukas ir pasiūlė gido paslaugas už 15 litų. Čia tikra Rasų kapinių problema. Tokių gidais apsimetančių žmonių apskritai neturėtų būti“, – patikino J. Pociūtė.

Gidė Sonata Adomaitienė savo darbo metu netikrų gidų sakė nesutikusi arba jų tiesiog neatpažinusi. „O kas yra nelegalus gidas? Ar žmogus, lydintis grupę, būtinai turi būti gidas?“ – svarstė moteris, prisipažinusi, kad atskirti legalų nuo nelegalaus būtų ne taip jau lengva.

Pasakų prikuria ir tikri gidai

Galbūt viena išeičių yra, pamačius turistų grupę, stabtelėti paklausyti, ką jiems pasakoja gidas? Išgirdus fantazijas apie tai, kad Trakų pilį nusipirko garsi balerina Maja Pliseckaja, derėtų suklusti.

„Vieną kartą prie manęs buvo priėjęs jaunuolis ir pasiūlė parodyti Vilniaus senamiestį, bet jis nuolat trinasi ten ir turi nelabai gerų pomėgių, – šyptelėjo gidu Lietuvoje ir Latvijoje laisvalaikiu dirbantis Donatas Jokūbaitis. – Visada, kai pamatau žmogų, vaikštantį su turistų grupe, sulėtinu žingsnį.“

Jis neslėpė, kad kartais ir mokslus baigę gidai, laikydami egzaminus, pripasakoja tikrų keistenybių, o pilna galva datų dar nereiškia, kad gebėsi gyvai, objektyviai ir įdomiai perpasakoti viską turistams. „Kartais išgirstu fantastinių dalykų. Gal, laikydami egzaminus, jie iš susijaudinimo tiek pripasakoja.

Formaliai popierių, leidžiantį teikti gido paslaugas, gauti nėra sunku, bet, neturint supratimo apie šalies istoriją, nosies į šią sritį geriau nekišti. Neatleistina, jei kraipomi faktai, bet gidas neturi būti ir vieno žmogaus teatras, o profesionalas, žinantis ir datas, ir kodėl kas nors įvyko, mokantis gyvai ir sudvasintai perteikti žinią“, – pasakojo D. Jokūbaitis.

Jis patyrė, kad gerą vardą gidui pelnyti sunku, bet, jei jau pavyksta, turi suktis kaip pasiutęs, nes užsakymų daugėja. Tuo tarpu J. Pociūtė sakė, kad gerokai reiklesni tapo ir patys turistai: gidams tenka pasakoti ne tik istorinių, bet ir dabartinių aktualijų kronikas, žinoti, kada ir kodėl išdygo kuris nors naujas pastatas. Jeigu anksčiau sostinėje dažniausiai skambėdavo lenkų, rusų ir vokiečių kalbos, dabar vis dažniau pasipila italų, ispanų, japonų ekskursijos.