Skyrybų karštinės kamuojamiems lietuviams – seminarai apie santuoką

Skyrybos
Skyrybos
  © Photos.com

„Pasakose žmonės susituokia, gyvena ilgai ir laimingai, bet tikrovėje pusė santuokų išyra“, – susirinkusius į besiruošiantiems kurti šeimą ir jau susituokusiems skirtą seminarą įspėjo psichologė Giedrė Gutautė. Ją neramina Lietuvoje augantis skyrybų skaičius –Statistikos departamento duomenimis, 2009 metais 100 santuokų teko 45 skyrybos.

Ieško ne teorijų, o paramos

Jos iniciatyva surengtas vienas pirmųjų mūsų šalyje seminarų apie santuoką – iki šiol Bažnyčia buvo vienintelė institucija, rengianti šeimyniniam gyvenimui, mokanti bendravimo įgūdžių poras, patarianti sutuoktiniams, kaip išvengti santykių krizės. Akivaizdu, kad lietuviams, kurių skyrybų rodiklis siekia 60 proc. ir yra dešimčia proc. didesnis nei Europos Sąjungos, šių konsultacijų neužtenka. Be to, netikintiems likdavo tik individualios psichologo konsultacijos arba knygynai, prikimšti knygų su idealaus gyvenimo receptais.

Kodėl vieniems pavyksta, kitiems – ne? Vos į seminaro auditoriją įžengė aukšta, daili šviesiaplaukė Vaiva Lažinskienė, į ją smalsiai sužiuro vyrai. Tačiau nemažai literatūros apie sutuoktinių bendravimą perskaičiusi finansininkė įsitikinusi, kad laimingiems žmonėms panašūs seminarai nebūtini, o braškančias santuokas sulipdyti apskritai labai sunku.

„Visada labai domėjausi šiais dalykais, nes ir mano tėvų, ir mano santuokos iširo – iki šiol bandau išsiaiškinti, kodėl tai, kas pavyksta kitiems, nepavyksta man, – prisipažino moteris. – Labai įdomu išgirsti žmonių patirtį, nes teorijos visur yra bendros, seniai žinomos. Klausydama, kas čia šnekama, manau, kad mano požiūris visiškai iškreiptas ir toli nuo įprastos visuomenės nuomonės: čia pabrėžiamas įsipareigojimas, o aš viduje tam priešinuosi. Man atrodo, kad gerokai svarbiau pagarba vienas kitam, o tas įsipareigojimas – tarsi laikytum vienas kitą kaip šunį ant grandinės“.

Prieš susituokdama seminaro dalyvė lankė sužadėtinių kursus, bet tai nepadėjo išlaikyti santuokos. Santykių su vyru nebandė taisyti ir tardamasi su psichologais – tiesiog kalbėjosi su įvairiais žmonėmis, bandė pritaikyti jų patirtį arba pajusti paramą.

Lietuviams trukdo moterų emancipacija ir anytos

Santuoka, kaip vienintelis šeimos kūrimo modelis, Lietuvoje dominavo iki 1970-ųjų. Toliau pastebima auganti tendencija bendrą gyvenimą pradėti ne sumainius aukso žiedus, o tiesiog susidėjus, 1990-aisiais tokį šeimos kūrimo modelį rinkosi 30 proc. porų.

Šeimos pokyčius tyrinėjantys mokslininkai padarė išvadą, kad skyrybų skaičiaus augimas susijęs su liberalėjančiais įstatymais, mažiau reikšmingomis socialinėmis ir ekonominėmis priežastimis, didesniu individualizmu ir mažesne tolerancija vienas kitam. Kaip rodo statistika, 1945 metais Lietuvoje išsiskyrė 35 sutuoktinių poros, 1950 – jau 625, 1977 metais oficialiai santuoką nutraukė 10 298 šeimos, o nuo 1980 jų skaičius šoktelėjo iki 11 000 ir toliau didėja.

„Savo kasdieniame darbe nuolat susiduriu su skyrybomis, matau, kiek jos kainuoja mano klientams – kiek finansiškai, tiek ir emociškai. Deja, sutuoktiniai ateina tada, kai dažniausiai nieko pakeisti nebeįmanoma, nors kartais būna akivaizdu, kad skyrybų nebūtų, jei šie žmonės savo santykiais būtų susirūpinę anksčiau“, – teigia advokatas Darius Ališauskas.

Tiesą sakant, net ir anksti nusprendę pasikonsultuoti su specialistais sutuoktiniai Lietuvoje nelabai turi pasirinkimą – jiems skirtų seminarų apie santuoką ir santykius kol kas surengta tik keli, dar galima išklausyti 400 litų kainuojančius Šeimos teisės kursus.

„Vienas iš svarbiausių dalykų santuokoje yra savanoriškas įsipareigojimas ją išlaikyti. Santuoka – viena iš labiausiai asmenį palaikančių socialinių struktūrų, nei draugai, nei bendradarbiai nesuteikia tokios paramos“, – sakė G. Gutautė.

Psichologės atliktas išsiskyrusių lietuvių šeimų nuo 29 iki 42 metų, santuokoje gyvenusių nuo 4 mėnesių iki 15 metų, tyrimas parodė, kad dauguma jų gyventi kartu pradėjo dar prieš susituokdami ir vėliau tai įvardijo kaip vieną minusų. Be to, nemažai jų iš santuokos tikėjosi nerealių dalykų ir patyrė nusivylimą. Vyrams buvo sunku susitaikyti su tuo, kad moteris pradėjo daugiau uždirbti, moteris neramino su aukštesnėmis vyro pareigomis susijusios dažnesnės komandiruotės, į santykius besikišančios anytos, vaikai iš ankstesnių santuokų. Paaiškėjo, kad lietuviškas šeimos modelis dar gana konservatyvus, vyrus trikdo moterų emancipacija, moteris – tai, kad vyrai į šeimos biudžetą neįneša tiek pajamų, kiek jos tikisi.

Pasikeitusi ekonominė situacija pasirodė esanti vienas iš labiausiai santuoką veikiančių neigiamų veiksnių. Dauguma tiriamųjų savo kaip sutuoktinių laimingiausiu laiku laikė santuokos pradžią, dažniausiai – iki pirmojo vaiko gimimo. Išsiskyrusiuosius priimti sprendimą nutraukti santuoką paskatindavo ir tėvų, kurie išsiskyrė jiems dar esant vaikais, patirtis.

Patyrę tėvų skyrybas – atsargesni

„Į santuoką žiūriu rimtai. Pats esu iš išsiskyrusių tėvų šeimos, todėl noriu daugiau sužinoti, kaip reikėtų ją kurti. Sakoma, kad išsiskyrusių tėvų vaikai ir patys labiau linkę skirtis, tačiau būna ir priešingai – tėvų patirtis priverčia juos būti atsakingesniais, į santykius žiūrėti atsargiau“, – kalbėjo į seminarą draugę pakvietęs atlikėjas Dovydas Zavadskis.

„Planuoju kurti šeimą, noriu, kad ji būtų darni – man svarbu sužinoti, kokie veiksniai lemia gerą santuoką, o ko reikėtų vengti. Manau, tam reikia specialisto konsultacijos“, – pridūrė jo mylimoji Rūta.

Tuo tarpu anglų kalbos dėstytoja Gražina prisipažino visas santykių teorijas tikrinanti savo kailiu – dvylika metų santuokoje išgyvenusi moteris tikino, kad, iškilus problemai, vargu ar kreiptųsi į specialistus. „Kaip jau sakiau, ir aš visai nejuokauju, santuoka yra darbas – ir jis labai įvairus, kartais malonus, kartais sunkus, kartais per prievartą. Norint turėti santykius, reikia įdėti daug pastangų“, – sakė ji.