Ne apie Algirdą Brazauską

Liudvikas Jakimavičius
Liudvikas Jakimavičius
© Asmeninis albumas

Vakar viename poezijos vakarėlyje geras prietelius, kunigas klausia manęs: „ Tai tikriausiai rašysi dabar apie Brazauską“. – Ne, - sakau, - nerašysiu. Prisakyta, prikalbėta ir prirodyta su kaupu. Visas informacinis laukas tiesiog persūdytas mitologemom ir superliatyvais. Viena laimė, kad dar mūsų televizijų vadovams nekilo mintis nutraukti Pasaulio futbolo čempionato transliacijų, už tai, kad ten per daug džiaugsmo ir per mažai gedulo. Nors tikrojo gedulo ir Lietuvoje ne per daug, daugiau fasadiškumo, dirbtinumo, nenuoširdžios vaidybos, kaži kokių paveldėtų iš sovietmečio seklių štampų ir rudimentų.

Iš atminties man išplaukia vienos didingos laidotuvės 1974 metų sausio 22 dieną, kai visa tarybų Lietuva gedėjo, nes laidojo Antaną Sniečkų. Tuomet mokiausi septintoje klasėje. Mūsų mokykla buvo pažangumu pirmaujanti Vilniaus mieste. Atvažiavo į mokyklą kaži kokie partiniai instruktoriai ir mokyklai buvo liepta pristatyti bene 50 pionierių su baltais marškiniais ir raudonais kaklaraiščiais į Sporto rūmus į garbės sargybą prie velionio karsto.

Tuomet jau buvau išaugęs iš pionieriško amžiaus, bet nebuvau ir komjaunuolis. Niekas į tai nekreipė dėmesio, atrinkinėjo ir iš vyresnių klasių neaukšto, apylygio ūgio mokinius, aprengė pionieriškom uniformom, užrišo „silkes“ (taip mes vadindavom pionieriškus kaklaraiščius), susodino į autobusą ir išvežė į Sporto rūmus. Išrikiavo visus lygia greta prieš velionio karstą, pasakė, kad reikės taip stovėti 15 minučių, kol atvažiuos pakeisti pionieriai iš 15 vidurinės mokyklos.

Partinis aktyvas ir respublikos veikėjai jau buvo su bendražygiu atsisveikinę, prie karsto gausybė gėlių ir vainikų, ir pro pašarvotąjį nenutrūkstama grandine eina žmonės. Autobusais pagal surašytą laidotuvių scenarijų buvo vežami iš gamyklų darbininkai, iš rajonų ir atokiausių respublikos kolūkių kolūkiečiai su gėlėmis ir vainikais. Scenarijus gal buvo ir geras, bet ne viskas pagal tą scenarijų klostėsi. Kažkas ne viską numatė, nepaskaičiavo mūsų pionieriškų galimybių.

Po žadėtų 15 minučių 15 vidurinės mokyklos pionieriai nepasirodė, neįžengė mūsų pakeisti, o vainikų ir gėlių kvapas ėmė svaiginti. Ir štai nenumatytas scenarijaus vingis – viena pionierė – pliumpt ant parketo, antra – pliumpt, po to jau pradėjo kristi ir mažiau ištvermingi pionieriai. Matome kaip sanitarės su sanitarais baltais chalatais išneša vieną po kito, pionierių gretos sparčiai retėja. Bet scenaristai neduoda nurodymo garbės sargybą atšaukti.

Vaizdas ir mano galvoj išplaukia, ima suktis, ir atsipeikėju nuo aitraus amoniako kvapo san. mazge, antrajame Sporto rūmų aukšte. Mūsų pionierių čia labai nemažai, aplink šokinėja seselės, klausinėja, kaip jaučiamės, tyrinėja akių vyzdžius, kvėpavimą, koordinaciją ir bendrą savijautą. Štai kaip groteskiškai baigėsi mūsų pionieriška garbės sargyba.

Nebūčiau šių savo prisiminimų pasakojęs, jei ir per dabar vykstančias Prezidento laidotuves nepastebėčiau persistengimo ženklų, liudijančių apie labai eklektiškai kuriamą atsisveikinimo su velioniu tradiciją. Prancūzų istorikas Philippe Aries savo garsiame esė rinkinyje „Mirties supratimas vakarų kultūros istorijoje“ kalba apie žmogaus ir visuomenės laikyseną mirties akivaizdoje, ir kaip ji sąlygota kolektyvinės pasąmonės, tradicijos bei epochos jausmo.

Sovietinė laikysena (kurią norėjau iliustruoti A. Sniečkaus laidotuvių epizodu) buvo pats tikriausias nesusipratimas, nes iš mirties scenarijaus buvo eliminuota religinė tradicija ir mirties metafizinis matmuo. Mėginta buvo sukurti ritualą tuščioje vietoje. Visos tos laidotuvės buvo atgrasios ir anekdotiškos. Atrodytų Nepriklausomybė mums davė šansą peržiūrėti savo ritualus ir keistis, bet praeitis mina ant kulnų.

Atsisveikinimas su Sausio 13 ir Medininkų žudynių aukomis buvo ženklai, kaip iš tos kolektyvinės pasąmonės ir okupacijos laikais primirštos tradicijos ataidi kaži koks slėpiningas žinojimas ir supratimas, kokia turi būti tautos laikysena mirties akivaizdoje. O šiandien, klausantis nesibaigiančių velionio partijos bičiulių kalbų, įkyriai į galvą lenda mintis, kad epocha, kurią gyvename kol kas dar nėra artikuliuota ir pati savęs neperpranta.

Tai kol kas dar ir ne epocha, o tik simuliakras, arba paprasčiau šnekant – posovietizmas – sovietizmo ir epochos, kuri dar neturi aiškaus pavidalo sandūra. Pats a.a. Prezidentas, jo asmenybė ir darbai čia nieko dėti. Didžioji visuomenės dalis savo tapatybę buvo sutapatinusi su jo įvaizdžiu, pasaulėžiūra ir elgsenom. Jie ir jaučia didžiausią netektį, nes, kaip patys mėgsta sakyti: „Už plačių jo pečių buvome saugūs kaip už uolos“. Jie jaučia nerimą dėl ateities, nes šios laidotuvės ko gera užvers vieną prirašytą mūsų istorijos puslapį, ir atsivers tuščias lapas, į kurį kažin ar begalėsi įrašyti paantraštę „Vsio zakonno“.

Vaizduotė išmeta ir dar vieną vaizdinį apie mūsų persistengimą. Gražiausias atsisveikinimas, kiek man yra tekę matyti, buvo Vatikane su popiežium Jonu Paulium II. Matyt, mūsų Prezidento partijos bičiuliams irgi yra įstrigusi atmintin ta pakylėta ir nepakartojama atmosfera, kai šv. Petro bazilikos aikštėje, atsisveikindama su savo ganytoju milijoninė Pasaulio katalikų bendruomenė ėmė ploti.

Tad ir „bičiuliai“ ėmė kelti visai nereikalingą erzelį, užmetinėdama bažnyčiai, kodėl palaikai išlydimi ne iš Arkikatedros. Tai rodo tik politikų nenuovokumą ir nesuvokimą, kokiais saitais bažnyčios bendruomenė yra subordinuota su valstybe. Žmogus gali būti nuveikęs gausybę prasmingų darbų valstybei, bet, nebuvęs tos bendruomenės nariu, neatguls savo sąnarėliais prie altoriaus. Čia jau savo žaidimus ima žaisti įvairaus plauko lopatologai, ieškodami kaip mirties akivaizdoje dar ką nors su kai kuo supriešinti. Katalikų bažnyčiai, skirtingai nei stačiatikių, užimtas velionio postas nėra nei indulgencija, nei garantas patekti į Dangų.

Jei buvo geras, tikintis ir mylintis žmogus, pateks visai ne pagal scenaristų scenarijus, ir nereikės lįsti kaip „kupranugariui pro adatos akį“. Tuo gilesnė užuojauta giminėms ir artimiesiems, į kurių norus intymiau atsisveikinti su artimu žmogumi ir nedaryti savaitės šou, tikriausiai nebuvo atsižvelgta, siekiant dar kaži kokios partinės merkantiliškos naudos. Ne ritualai visa į vietas sudėlioja.