Lopata: Brazauskas buvo romantikas ir katalikas

Algirdas Brazauskas
Algirdas Brazauskas
  © Andrius Vaitkevičius
Andrius Sytas | Alfa.lt
2010-06-28 18:13

Algirdas Brazauskas buvo bene didesnis romantiškasis nacionalistas, nei kartu su juo dvidešimties metų Lietuvos politiką įrėminęs Vytautas Landsbergis, Alfa.lt sakė politologas Raimundas Lopata.

„Įprasta manyti, kad A. Brazauskas yra politinis pragmatikas ir realistas. Tai gana paviršutiniškas požiūris. Jis, kad ir kaip būtų paradoksalu, pagal savo pažiūras gali būti priskirtas maždaug XIX amžiaus romantiniams idealistams. Sunku patikėti, bet kaip pats tikriausias romantikas, A. Brazauskas kalbėjo apie nekintamą lietuviškumo idėją, lietuvių kultūrai būdingą tapatumą, branduolį, kurio niekas neveikia – net istorija. Anot jo, yra lietuviškumas, ir taškas. Toks požiūris ir mąstymas yra artimesnis XIX amžiaus britų konservatoriams. Todėl šiuo požiūriu A. Brazauskas yra artimesnis konservatoriškos minties tradicijai, nei V. Landsbergis“, - Alfa.lt sakė R. Lopata.

R. Lopatai skaitant A. Brazausko atsiminimus buvo ypač netikėta suprasti, kad politikas buvo katalikas.

„Be katalikybės jis neįsivaizduoja Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją. Jis prisimena save septynerių metų Kaišiadorių bažnyčioje, kur buvo giedama „Marija Marija“. Jo tėvas, neva kuklus tarnautojas, buvo tautininkų partijos narys. Ir iš čia turbūt ta katalikybė ir katalikiškas solidarumas, kurį jis vertino aukščiau nei politinį, socialinį solidarumą. Seime vyraujant premjero Adolfo Šleževičiaus šalininkams, kai buvo svarstoma apie katalikų bažnyčios nekilnojamąjį turtą ir apskritai jos teises valstybėje, jis stojo bažnyčios pusėn, nors dėl to susipyko su visa partija“, - teigė politologas.

R. Lopatos nuomone, A. Brazausko požiūris į istoriją rodo, kad jis buvo lyg ir didesnis nacionalistas nei V. Landsbergis.

„Jo orientacija, kultūrinio nacionalizmo prasme, yra absoliučiai etnocentrinė: istorijoje tauta yra svarbiausia (nors jam artimesnė sąvoka yra „liaudis“). Nacionalizmą įsivaizdavo kaip kraujo ryšį, jam svarbiausia buvo genetinis tautiškumas“, - įsitikinęs R. Lopata.

Kita vertus, pastebi R. Lopata, sovietinė sistema išvis skatino etnografinį nacionalizmą.

„Tokios politikos pagrindas – mintis, kad etnografinė tauta neturi teisės apsispręsti, ji daugiausia gali pretenduoti į kažkokią autonomijos formą, bet ne į nepriklausomybę“, - svarstė R. Lopata.

Jis teigia, kad A. Brazauskas mėgo konkretumą.

„Iš politiko memuarų matyti – ir tai jis prisipažįsta atvirai, – kad jis nerado savo vietos kaip prezidentas, kurio pagrindinė sritis yra užsienio politika. Jam paprasčiau buvo dvišaliai santykiai, kai matyti, su kuo deramasi“, - sakė jis.

Politologo nuomone, ne A. Brazauskas yra kaltininkas to, kad Lietuvoje neįvyko reformų, pvz., švietimo, energetikos.

„Tai ne A. Brazausko problema. Čia Lietuvos problema, kad lietuviai iki šiol nesupranta ar nesuprato, kuo skiriasi revoliucija nuo reformų. Sąjūdžio revoliucija – tikrąją to žodžio prasme – atvėrė kelią ne tik valstybingumui, bet ir galimybei įsilieti į Vakarų politinę erdvę. Nors šioje erdvėje įprasta, kad reformos vyksta kasdien, Lietuvoje to niekas nepajuto. Ir iki šiol nejaučia“, – įsitikinęs R. Lopata.

Jis pastebi, kad A. Brazauskas savo karjerą pradėjo pokario laikais, kai buvo kuriama dabartinė valstybė.

„Tai paradoksas, bandome tai užmiršti, bet ciniškai juokauju – dabartinė Lietuva tapo įmanoma dėl kelių dalykų. Pirma, tai Molotovo-Ribentropo paktas, antra - mūsų prisidėjimas išnaikinant didelę dalį žydų, mūsų piliečių, taip pat - tai, kad 1944-1948 m. iš Vilnijos deportuoti lenkai. Štai ir tapo Lietuva, čia LTSR“, – kalbėjo R. Lopata.

Apie sovietinį laikotarpį kalbančiuose A. Brazausko memuaruose jaučiamas prisitaikėliškumas prie sistemos, mano R. Lopata.

„Bet tas prisitaikėliškumas irgi įdomus. Jis aiškina, kad pamatai Lietuvai atgimti buvo Nikitos Chruščiovo laikai, kai pasirodė liaudies ūkio tarybos, kai tam tikros ūkinės funkcijos buvo perleistos sovietinėms respublikoms. Ir lietuviai tuo pasinaudojo, kaip ir A. Brazauskas. Kilęs iš kaimo, bet pasitrynęs Kaune demokratinėje aplinkoje, jis suvokė, kad dabar mes galime pasinaudoti šia atlydžio politika ir truputį „palietuvinti“ Lietuvą“, – svarstė R. Lopata.

„Skirtingai nuo Rygos, Vilniuje lietuvių daugėja. Gal dalis partijos vadovų tikėjo, kad turi susikurti nacionalinė partinė ir techninė nomenklatūra ir per tuos svertus bus „daroma lietuvybė“. Beje, V. Landsbergis pastebi, kad jis irgi tautiniu darbu pradėjo užsiiminėti būtent tais metais“, – svarstė R. Lopata.

Jo nuomone, iš memuarų matyti, jog A. Brazauskas Sąjūdžio laikais suprato savo atsakomybę. Suprato, kad yra atsakingas už šalies likimą. „Tai buvo jo natūralus įsitikinimas“, – sakė R. Lopata.