Etnologė: rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes

Joninės
Joninės
  © Vytenis Petrošius

Joninės – viena gražiausių vasaros švenčių, o lietuviškos Joninės kaimyniniuose kraštuose garsėja kaip linksmo siautulio ir šėlsmo metas.

Etnologė Gražina Kadžytė, paklausta, kaip reiktų suvokti šios šventės simboliką, sakė: „Ilgiausios dienos trunka nuo birželio 18 iki 25 dienos, o mūsų platumų žmogui, įpratusiam prie pusmečio tamsos, svarbu atšvęsti kitą metų pusę, kai naktis trumpėja, o diena ilgėja. Kadangi šioje žemėje gyvename labai seniai, per amžių klodus išliko daugybė šios šventės pavadinimų. Vienas jų – Rasos.

Sakoma, kad, jei per lygiadienį būna skaidrios rasos, derlius bus geras, rugiai rasoja. Žmonės tikėjo, kad, jei tokios rasos, bus pakankamai žolės per vasarą gyvuliams ir jų pašarui žiemai. Vaistingieji žolynai šiuo metų laiku kaip tik subrandina savo visus geruosius syvus, tad ši šventė vadinama dar ir Kupolinėmis. Viena šio pavadinimo kilmės versijų – „žolynas“, „suvešėjimas“.

Pasak etnologės, kadangi šventės pavadinimo kilmė nėra aiški, galbūt Kupolines būtų galima sieti su slavišku žodžiu „kupatsa“ (maudytis). „Gal glaudūs ryšiai su kaimynais nulėmė, jog kai kurias jų kultūros sąvokas pritaikėme sau. Šventės pavadinimas Joninės simbolizuoja jau krikščioniškąjį klodą, kai ši diena priskiriama prie didžiųjų metų švenčių. Esama Joninių simbolikoje ir krikščioniškųjų ženklų, vienas jų – Jono krikštytojo figūra, susijusi su vandeniu, žeme, gyvybe“, – sakė etnologė.

Per Jonines dažnai pagerbiami Jonai ir Janinos. Kalbėdama apie šį vardą, E. Kadžytė sakė: „Jono vardas pamėgtas ne tik Lietuvoje, bet ir kalbėdami apie senąsias šventes lietuviai labai dažnai mini jį. Vardinių minėjimas apskritai būdingas baltiškajai kultūrai, juk minimos ir Antaninės, Oninės, Petrinės ir pan.“

G. Kadžytės teigimu, neatsiejama Joninių šventės dalis – laužų deginimas ir maudymasis naktį: „Dabar tik pinami vainikai, dar masinėse švenčių vietose žolynais apipinami vartai. Senovėje žmonės šventės metu skindavo žolynus tikėdami jų stebuklinga galia ir puošdavo savo namus, taip tikėdamiesi juos apsaugoti nuo piktų dvasių. Ypač buvo tikima, kad dagiai ir dilgėlės saugo nuo blogos akies. Šie žolynai buvo net keliami ant namų stogų, kad visos piktosios jėgos pralėktų pro šalį ir nepritūptų ant stogo.“ Etnologė prisiminė paprotį ant tvartų durų vietoje spynos kabinti šiuos žolynus.

Kalbėdama apie paparčio žiedo simboliką, G. Kadžytė sakė: „Tai simbolis. Kaip žinome, papartis nežydi, o lietuvių liaudies dainose sakoma „akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Rasti paparčio žiedą – įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Juk pats papartis nežydi, bet poras išsisėja ir papartynai toliau auga. Paparčio žiedo radimas – gyvenimo išminties subrandinimas.“