Valstybė – tai Garliava?

R. Sotvarienė
R. Sotvarienė
  © Asmeninis albumas

Luisos Rinau dalybų byloje lietuviai stojo į mamos pusę. Kauno detektyve – į tėvo. Abu kartus atsuko nugarą įstatymui.

Jau žinome, kuo baigėsi pirmoji. Luiza – Vokietijoje. Ponas Rinau kelia bylą Lietuvai Europos Žmogaus Teisių Teisme. Už emocijas ir gerus norus Lietuvos mokesčių mokėtojai paklos vokiečiui gal net keliasdešimt milijonų.

Vis dar neįmanoma nuspėti, kaip pasibaigs panašiai prasidėjusi, tik kraupių vingių įgijusi antroji. Bet kai kas aišku. Dainomis ir malda prieš teismo sprendimą einantys lietuviai parūpins Lietuvai dar vieną bylą, o pareiškėjui – milijonų.

Tikrai taip. Ne viskas gyvenime matuojama pinigais. Bet kur nužygiuos valstybė, jeigu teisingumas bus vykdomas pagal Garliavą: kurioje barikadų pusėje daugiau gerbėjų, kuri stipresnė, turi daugiau beisbolo lazdų ar graudžiau verkia, labiau patinka ar tiesiog šiandien atrodo nekalta, o gal mažiau kalta nei kitoji, ta ir teisi?

Yra kraštų, kur minia turi teisę užmėtyti akmenimis, jos akimis, prasikaltusį. Kur tradicinė šeimos teisė, savitas garbės supratimas ar kraujo kerštas vis dar svarbiau nei įstatymas. Liko net ir tokių bendruomenių, kuriose nežinia kuo apkvaitintas vaikigalis „praregi“ ir tada suranda myriop pasmerktą nelaimės kaltininką. Juo tampa pirmasis jo pagriebtas bendruomenės narys.

Lietuviai kosminiu greičiu žygiuoja ta kryptimi. Teismas be teismo, nuosprendis myriop tik todėl, kad kažkam vienam tai tolygu tikram teisingumui, tampa garbinamu keliu, kuriuo kviečiama eiti. Kai klausiama „kiek tavyje yra Drąsiaus“, tikriausiai norima žinoti, kiek teisėjų galėtum nušauti?

Teisme visada yra dvi pusės. Jos siekia skirtingų, o dažniausiai priešingų tikslų. Ir viena jų visada pralaimi.

Kedžių giminė visada bus nepatenkinta sprendimu atiduoti mergaitę mamai. Mama visada bus nepatenkinta, jeigu dukra gyvens atskirai.

Todėl civilizuotoje valstybėje ir nėra kito kelio – tik paklausti teismui. Ginčytis įstatymo nustatyta tvarka. Kitu atveju, vis tiek pralaimėsi.

Kalbame apie civilizuotą visuomenę. Vienas jos atpažinimo būdų – santykis su įstatymu. Kiek veikia įstatymas arba bendrasis visuomenės susitarimas dėl bendro gyvenimo taisyklių, tiek ir turime valstybės.

Lietuva, bent jau ta, kuri koncentruojasi savitų bruožų ir polinkių turinčioje Garliavije, ryžtingai žengia kitu, absurdo keliu. Teisė pagal Garliavą atrodo visiška norma jau nemenkam būriui šalies įstatymų leidėjų.

Svieto lygintojai atgimsta. Ir, galime lažintis, jau skaičiuoja vietas valdžioje po kitų Seimo rinkimų. Artistus pakeis šauliai ir maldininkai. Valinskas, Baukutė ar Vilkaitis atrodys tikra tobulybė.

Darome viską, ką tik galime, kad pamaina būtų gausesnė.

Kokia logika vadovaujantis yra priimami pakartotiniai sprendimai dėl vaiko gyvenamosios vietos neištyrus pagrindinės bylos? Atrodytų taip paprasta: pabaigiama pedofilijos byla ir sprendžiama, kur turi būti mergaitė.

Mama apšmeižta – vaikas su ja. Mama kalta – vaikas pas Venckus ar senelius. Kol tai neaišku, bet kuris naujas sprendimas gali būti nepaskutinis. Vaikas keliaus pirmyn atgal kas kartą patirdamas stresą. Kokį patiria per langą stebėdamas jos mamą plūstančią minią.

Galbūt teisėjai jau žino bylos baigtį, tik nedrįsta pasakyti. Tai būtų taip pat jau pagal Garliavos prigimtinę teisę.

Kiek ir kokių teismų ir kitų institucijų bando padėti taškus šioje istorijoje? Kiek dar bus naujų ieškinių ar skundų dėl esamų? Nejau neįmanoma pažvelgti į tai kompleksiškai?

Bet jeigu jau ne, jeigu jau tokia ta mūsų sistema, kai arklys eina paskui vežimą, įsitęsėjęs teismo sprendimas turi būti vykdomas. Kliūtys šalinamos. Kitas kelias veda į niekur. Anarchiją. Riaušes. Žudynes.

Žmonės, kuriems nepatinka teismo sprendimas, turi teisę tai pasakyti. Gali piketuoti ar rengti mitingus įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau nei jie, nei dar kas nors neturi teisės trukdyti įvykdyti teismo sprendimą.

Šiai esminei Konstitucijos nuostatai užtikrinti mes visi skiriame savo mokesčius teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemos išlaikymui. Ir nėra nė vienos priežasties ar aplinkybės, kuri pateisintų jos neveiklumą. Argumentas, jog susidarė ypatinga padėtis, skurdus. Tam ji ir egzistuoja, kad veiktų tada, kai sudėtinga.

Kai tokios institucijos pradeda trypčioti ir praranda atskaitos taškus susidūrusios su keliais agresyviais chuliganais ar vos pamačiusios didesnį sambūrį, kyla abejonė, ar vis dar turime valstybę. Gal Lietuva – tai Garliava, kurioje teisingumą vykdo minia?