Butkevičius Masiuliui: statistika iškalbingesnė

A. Butkevičius (LSDP nuotr.)
A. Butkevičius (LSDP nuotr.)

Sukdamas uodegą iš susidariusios situacijos, kai gresia nepasitikėjimas, susisiekimo ministras Eligijus Masiulis ieško būdų, kaip apjuodinti buvusią Vyriausybę, o kartu ir didžiąją dalį valstybės įmonėms vadovavusių žmonių. E. Masiulis nesigėdija savo fantazijos vaisių, nesivadovauja statistika, bet kuria iš piršto laužtas istorijas, palankias sau. O statistiniai duomenys ir faktai yra kur kas iškalbingesni negu pats ministras.

„Rail Baltica“ nepajudėjo iš mirties taško

Ministras drįsta girtis, neva jo nuopelnu šių metų gegužės 10 dieną pradedamas „Rail Balticos“ įgyvendinimas. Visus, kurie mano, kad naujos vėžės tiesimas jau prasideda, noriu nuvilti, kad tai tėra E. Masiulio parūpintas opiumas liaudžiai. Iš tiesų gegužės 10 dieną prasidės senosios vėžės remontas, už kurį susimokės pati bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“. Tuo tarpu reali „Rail Balticos“ situacija yra kitokia.

Buvusi Vyriausybė pasiekė, kad Europos Komisija „Rail Balticos“ projektą įtrauktų į 30 strateginių Europos Sąjungos projektų sąrašą. 2007-aisiais gavome gerų žinių – projektas bus finansuojamas. Paruošta dokumentacija viešam konkursui skelbti. 2008 m. konkursas buvo paskelbtas, tačiau dėl tuo metu išsipūtusio statybos sektoriaus kainų burbulo pasiūlyta kaina atrodė per didelė. Pereita prie tiesioginių derybų, bet kaina nebuvo sumažinta. 2008 metų rugsėjį nuspręsta skelbti naują konkursą. Taigi nuo to laiko praėjo jau pusantrų metų, per tą laiką vadovauja konservatorių ir liberalų Vyriausybė, o naujo konkurso paskelbti nesugebėta iki šiol. Kyla klausimas, ar tam tikros Klaipėdos įmonės nesuinteresuotos, kad vėžė nebūtų tiesiama, nes kai kurios jų turi įsigijusios žemės Mockavoje logistikos terminalo statybai.

Tarptautinio Vilniaus oro uosto situacija

Ministras giriasi tuo, kuo girtis nevertėtų, nes Tarptautinis Vilniaus oro uostas skrydžių gausa galėjo pasigirti dar 2008-aisiais, kai E. Masiulis nevadovavo ministerijai, o Vilniaus oro uosto direktoriumi dirbo Mindaugas Ivanauskas. Tais metais vien iš Tarptautinio Vilniaus oro uosto, neskaičiuojant Kauno ir Palangos oro uostų, buvo priskaičiuojami 38 skrydžiai į įvairias šalis. Tai – statistiniai duomenys. Remiantis skrydžių ir keleivių skaičiaus augimu, šis oro uostas 2008-aisiais buvo lyderis Europoje. Bent dešimt mėnesių. Vėliau, ministru tapus E. Masiuliui, užvirė košė.

Sugebėta pasiekti absoliutų keleivių rekordą per visą nepriklausomybės laikotarpį – maždaug 2 milijonai 30 tūkstančių. Per visus 17 metų Tarptautinis Vilniaus oro uostas dirbo pelningai. Tam nebuvo reikalinga net nauja kainodara. Vadovaujant M. Ivanauskui, valstybė iš biudžeto oro uostui neskyrė nė lito. Kaip E. Masiulis gali kalbėti apie darbo efektyvumą, kai jo valdymo laikotarpiu, pasikeitus kainodarai, prireikė valstybės paramos. Išėjęs iš oro uosto vadovo pareigų 2008 m. gruodį, M. Ivanauskas paliko 13 milijonų grynojo pelno. Jo vadovavimo laikotarpiu pelnas buvo investuojamas – sutvarkyta infrastruktūra, pastatyti du keleivių terminalai.

Kalbėdamas apie išlaidų mažinimą, susisiekimo ministras pamiršta pajamas. Galima išlaidas mažinti iki nulio, bet ar tai duos pajamų. Dirbant ankstesnei vadovybei, oro uosto pajamos siekė 150 milijonų litų, o praėjusiais metais, kai vadovavo naujasis direktorius, pajamos tesiekė, atrodo, 70 milijonų. Tai kurgi tas E. Masiulio deklaruojamas efektyvumas? 15 milijonų valstybė dabar skiria aviakompanijoms remti, ko niekad nebuvo anksčiau. Kodėl aviakompanijas turi remti pensininkai, kuriems pinigų nelieka?

Skaičiai rodo, kad praėjusiais metais keleivių gerokai sumažėjo, nors išvykstančio keleivio mokestis gerokai sumažintas. Iki E. Masiulio vadovavimo oro uostas sugebėjo uždirbti tiek, kad išlaikytų visą infrastruktūrą, sugebėjo išlaikyti apie 800 darbuotojų ir dirbti pelningai. Dabar etatų skaičius sumažintas iki 500. Bet sumažėjo ne tik skraidančiųjų, prireikė valstybės paramos. Štai toks pagyrūniškas E. Masiulio efektyvus valdymas.

Ministras nebestebina savo žodynu. Prisimintos „lesyklėlės“. Noriu pabrėžti, kad visos įmonės, kurios dirbo oro uoste, dalyvavo ir laimėjo konkursuose. Didžiausia „lesykla“ įkurta paties E. Masiulio – kalbu apie „duty free“ parduotuvių nuomos mokesčio sumažinimą 10 milijonų litų. Juk naujas konkursas nebuvos skelbimas. Ar kas pastebėjote, kad, sumažinus nuomos mokestį, būtų sumažėjusios tų parduotuvių prekių kainos? Čia jau ne lesyklėlė – čia visas lovys.

Lietuvos paštas

Ministrui neduoda ramybės AB Lietuvos pašto veikla. Noriu priminti ponui E. Masiuliui, kad jis pats patvirtino Lietuvos pašto trijų metų veiksmų planą. Trumpa ministro atmintis tikriausiai jam naudinga, nes šiandien gali populistiškai kaltinti tuos, kurių veiksmus pats patvirtino.

Lietuvos paštas 2007-aisiais dirbo pelningai, tad buvo sumanyta 2008-aisiais vidutiniškai 30 proc. padidinti darbuotojams atlyginimus. To rezultatas – 28 milijonai litų nuostolio. Bendrovė per 2009 m. 9 mėnesius (kol dirbo senoji vadovybė) vykdė numatytus rezultatų planus, patvirtintus naujojo susisiekimo ministro. Plane nurodyta devynis 2009 m. mėnesius baigti su 20,5 milijono litų nuostoliu, o ketvirtasis ketvirtis turėjo duoti beveik 2 milijonus litų pelno, nes per šį ketvirtį uždirbama 20 proc. daugiau negu pirmaisiais. Taigi iš viso planuotas nuostolis turėjo būti 18,7 milijono litų. Pasikeitus vadovybei, minėtas ketvirtis ne tik nedavė pelno, bet naujoji valdžia nuostolį dar padidino 15,8 milijono litų.

Įmonėje sąnaudos mažėjo dar dirbant senajam direktoriui. 2009-ųjų pradžioje panaikinti 209 etatai, nuo kovo sumažinti 46 etatai administracijoje, o nuo balandžio 1 d. – dar 163 etatai filialuose. Pašto vadovams, operatoriams, pasiuntiniams ir visiems specialistams sumažinti atlyginimai. Sąnaudos gerokai sumažėjo. Dabar ministras aiškina neva traukiantis įmonę iš duobės. Negana to, kad naujas pašto vadovo pareigas užėmė ministro skirtas pasitikėjimo nevertas žmogus, į darbą buvo priimta naujų lojalių darbuotojų, kurių atlyginimai siekė tūkstančius. Kalbos, kad rasta būdų, kaip pajamas padidinti 30 milijonų litų, tėra blefas, galbūt jie įsirašė šią sumą į planą, bet kaip tai bus padaryta, neaišku. Viena žinau, kad šių metų sausio 1 d. pašto, pasiuntinių paslaugos apmokestintos 21 proc. pridėtinės vertės mokesčiu, ko seniau nebuvo, tad galima prognozuoti, kad įmonė be jokių pastangų sutaupys apie 2 mln. litų.

Nuolat ieškoma kabliukų ir dėl įmonės pirkto sklypo. Pabrėžiu, jog sklypas pirktas skaidriai, konkurso būdu. Sklypo reikėjo naujam logistikos centrui, nes senasis tapo per ankštas, reikėjo plėstis. Projektas buvo pradėtas vystyti beveik prieš trejus metus. Sudarytos darbo grupės aiškinosi, kalbėjo, ne kartą pristatė valdybai. Galiausiai konkurso būdu buvo išrinktas sklypas, tuo metu įvertintas 14,5 milijono litų, pigiausias iš visų siūlytų. Remiantis įstatymu, su „Skala“ pasirašyta sutartis. Sumokėta 3,5 milijono litų, o „Skalos“ darbai, kuriuos ji įsipareigojo atlikti, užsitęsė pusantrų metų.

Tačiau Lietuvos paštas paliko punktą, kad prireikus būtų galima nutraukti sutartį. Per pusantrų metų to sklypo vertė nukrito. Praėjusiais metais imta svarstyti – arba sumokėti likusią dalį ir sklypą įsigyti, arba likti su jau sumokėtu 3,5 milijonu litų nuostoliu, bet pirkti sklypą su nauja sutartimi šiandienos rinkos sąlygomis. Nuspręsta, kad sutartį reikia nutraukti. Kad bendrovė galėtų susigrąžinti pinigus, kreiptasi į teismą dėl įsipareigojimų nevykdymo. Naujoji „Lietuvos pašto“ vadovybė, užuot tęsusi teisinius ginčus, kreipėsi į prokuratūrą, taigi byla taip ir liko nebaigta nagrinėti, o pinigai negrąžinti.

„Lietuvos jūrų laivininkystė“

Klaipėdos jūrų uostas iki praėjusių metų buvo pirmaujantis Europoje, investavo 100 mln. litų į uosto infrastruktūrą, perkraudavo vidutiniškai 30 mln. tonų krovinių. „Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LJL) įmonė nebuvo praskolinta, iki 2008 m. pabaigos dirbo pelningai, jos vertė per 2004–2008 m. išaugo ir 2009 m. pradžioje ji buvo verta ne mažiau kaip 100 mln. litų. Buvo parduoti seni laivai, dėl kurių Lietuvos laivai galėjo patekti į „juodąjį sąrašą“, o šiuo metu mūsų valstybė yra „baltajame sąraše“. O tai labai palengvina laivininkystės sąlygas. Įsigiję naujų laivų, gavome ir kito lygio frachto kainą. Argi tokių rezultatų galėjo pasiekti, anot E. Masiulio, „praskolinta ir gelbėjama“ įmonė? Akivaizdu, kad ministras rūpinasi tik tuo, kaip greičiau išpardavus valstybės turtą.

Kelių sektorius

Kelių priežiūros klausimais ministras kategoriškas. Nepaisydamas to, kad Lietuvos keliuose vykdomų objektų kokybė tikrinama pasitelkiant moderniausią techniką, E. Masiulis pasiūlė privatizuoti valstybines kelių priežiūros įmones. Reikia pripažinti, kad šiam projektui pritarta žaibiškai, o kiti pasiūlymai guli biurokratų stalčiuose. Apie kelių priežiūros įmonių privatizavimą negali būti nė kalbos, nes jos turi strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui. Puikūs specialistai, reikiami pastatai ir nauja technika masina privatininkus. Susisiekimo ministerija nori atiduoti valstybės turtą. Tokiu būdu atsirastų galimybė sukurti šio ūkio sektoriaus monopolį. Koncesijos pagrindu valdomų buvusių valstybės įmonių sąskaita privatininkai kasmet gautų apie 300–400 milijonų litų vertės valstybinių užsakymų. Ką išloš ministras Eligijus Masiulis?