Skulptūrą laisvei statys visi lietuviai

„Baltijos kelio“ - 20-mečio minėjimas
„Baltijos kelio“ - 20-mečio minėjimas
© Tomas Vinickas

Maždaug 200 tūkst. Baltijos kelyje dalyvavusių žmonių ir jų artimųjų nuo šios dienos turi galimybę savo laisvės siekį ir vienybę įamžinti gerokai mažesniame gyvos žmonių grandinės modelyje. Skulptorius Tadas Gutauskas visus ragina padėti po plytą rugpjūčio 23 dieną Vilniuje atsirasiančioje Baltijos kelią simbolizuojančioje sienoje.

Skulptūra kels optimizmą

60 metrų ilgio, 50 centimetrų storio ir 3,3 metro aukščio statinys išdygs Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtoje palei transporto žiedą – ten, kur prieš dvidešimt vienus metus stovėjo ir pats T. Gutauskas. Projektą sumanęs skulptorius dar anksčiau Alfa.lt portalui sakė, kad, priblėsus nepriklausomybės sukeltam entuziazmui, miestams pradėjo trūkti simbolių ir ženklų, keliančių optimizmą, stiprinančių vienybę.

„Projekto idėja gimė matant šiandieninę apatiją, pesimizmą ir susipriešinimą. „Laisvės kelias“ – tai kovos už nepriklausomybę atminimas ir laisvės bei vienybės simbolis ateities kartoms. Norime parodyti, kad vienybė neišsikvėpė, laisvės kelias tęsiamas, ir, jei žmonės dalyvaus, šis simbolis atsiras“, – sakė T. Gutauskas.

Kiekvienas, nusprendęs prisidėti prie „Laisvės kelio“ statybos, tinklalapyje www.laisveskelias.lt gali įrašyti savo vardą ir pavardę, sumokėti simbolinį 25 litų mokestį, norintys turėti plytą su šeimos vardais ir pavardėmis ją įsigys už 50 litų. Projekto autoriai tikina, kad jiems nuo surinktų sumų nenubyrės nė centas – šie pinigai bus skirti plytoms degti.

Tikisi, kad nesivaikys prestižo

„Jei žmonės dalyvaus pasyviau, skulptūra sutrumpės, jei aktyviau – gali būti, kad teks svarstyti, ar ją ilginti. Bet duok, Dieve, kad kaip nors surinktume ir tuos 20 000 plytų. Skulptūra bus naudinga ir tuo, kad sutvarkysime, papuošime apleistą sklypą“, – kalbėjo T. Gutauskas, pabrėžęs, kad nenori, jog jo kūrinys taptų savotiška Raudų sienos atmaina, liūdnu memorialu – jo paskirtis yra prisiminti iškovotą laisvę, sujungti praeitį, dabartį ir ateitį.

Kiekvienas turi apsispręsti, ar norėtų prisidėti prie pasiektos laisvės įamžinimo, bet nepaversti plytų su savo vardais pirkimo prestižo varžybomis – verčiau galvoti apie tai, kad tie, kurie stovėjo Baltijos kelyje, turės kur atsivesti savo vaikus, anūkus, ir, rodydami jiems originalų simbolį, pasidalyti prisiminimais.

„Manau, vienybė yra filosofinė sąvoka – net ir Baltijos kelyje nebuvome visiškai vieningi, žmonės turėjo skirtingas nuomones dėl laisvės reikalingumo. Manau, kad kiekvienas lietuvis savyje turi laisvės simbolio ir vieningumo idėją, gavęs ją iš motinų, iš genų – ji yra pasąmonėje. Atsitikus ekstremalioms situacijoms, kada idėja apima visus, ta vienybė ir pasireiškia. Nenorėčiau kalbėti, kad būtinai būkime vieningi darydami vieną ar kitą dalyką – kiekviena idėja užburia, apima visas kartas, nuo seno iki jauno.

Dabar pastebiu, kad žmonės noriai dalyvauja gerumo akcijose: jie atiduoda dalelytę savęs, o tai ir tampa vienybės išraiška. Kartais pagalvoju, kad ne veltui parašyti Lietuvos himno žodžiai „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ ir „vardan tos Lietuvos“ – tas momentas vis tiek egzistuoja, norime to ar nenorime. Galime jį neigti, pykti ant Lietuvos, bet ji ir yra tiltas, mus jungiantis“, – kalbėjo viena iš Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė.

Ji norėtų, kad atsilieptų Baltijos kelyje stovėjusios šeimos, dalytųsi prisiminimais ir suvoktų, kad paminklą stato ne sau, o laisvei. „O laisvė buvo kuriama tai ne sau? Juk mes, ne kažkas kitas, ėjo ir eina tuo laisvės keliu. Aišku, kai kas norės pasirodyti, bet tai vaikiška“, – šypsojosi A. Rupšytė.

Prisijungti ragins latvius ir estus

Žmonės, kurie neturi galimybės plytų užsisakyti internete, kiekviename Lietuvos pašte turėtų rasti specialius kuponus. Tačiau prieš rašydami vardus turėtų gerai pagalvoti: plytą pavadinti svetimu vardu ir pavarde, įamžinti komercinės firmos, religinių vadų, diktatorių, aktorių ar kitų personažų nebus galima.

„Akivaizdu, kad kartais reikia pasitikrinti savo tautinius jausmus. Galbūt dabar nejaučiame didelio patoso, bet laisvę turi švęsti, tautinę savigarbą turi rodyti pati tauta. Mes visi esame viena šeima, – pastebėjo Sąjūdžio judėjime aktyviai dalyvavęs muzikantas Algirdas Kaušpėdas. – Tiesa, nereikėtų skirstyti žmonių į tuos, kurie nusipirks plytą, ir sakyti, kad jie tikrai myli Lietuvą, o nenusipirkę jai abejingi. Tiesiog pirmieji galbūt didesni laisvės entuziastai.“

Šiuo metu plytas su savo vardais ir pavardėmis jau yra nusipirkę keli žmonės. Kai kuriems skulptūros atidengimas bus ne tik proga susirasti „savo“ plytą ir pasidalyti prisiminimais, bet ir paminėti asmeninę šventę – prie „Laisvės kelio“ savo gimtadienį ketina atšvęsti dainininkas Andrius Mamontovas.

Skulptorius T. Gutauskas, pernai pastatęs „Vienybės medį“ Vilniaus Vingio parke, mielai pasidalytų projekto idėja su latviais ir estais – jeigu jie sumanytų panašias skulptūras kaip „Laisvės kelio“ tęsinį statyti Rygoje ir Taline, simbolis taptų dar tvirtesnės vienybės išraiška.