Iškreiptų santykių lietuvių poras moko reklama

Šeima
Šeima
  © SCANPIX

Tėtis žino viską, bet mama žino tai, kas svarbiausia. Arba – tėtis išeina džiaugtis pasauliu, o mamai lieka krūva neplautų indų. Kol lietuviai murma, kad sekdami skandinavų pavyzdžiu vyrai nebegalės džentelmeniškai praleisti moters pirmos pro duris, televizijos reklamos moko grįžti į XIX amžiaus tradicijas.

Reklamos iškraipo santykius

Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė sako, kad, žiūrėdami reklamas, kuriose vyrai demonstruoja žinias, o moterys – tik skalbimo ar virimo įgūdžius, neteisingo požiūrio į šeimos vertybes gali išmokti televiziją žiūrintys berniukai.

„Vieša paslaptis, kad reklamos kūrėjai remiasi lyčių stereotipais. Jei juos atpažįstame ir mūsų sąmonė jiems nesipriešina, tai reiškia, kad mes tokiais stereotipais gyvename. Dalis tokių reklamų funkcijų yra pasaulėvokos formavimas – per televiziją matoma reklama esame linkę pasitikėti labiau nei savo patirtimi. Taip siūlomus stereotipus dar labiau įtvirtiname.

Tokiose reklamose primityviai, bet vaizdžiai perteikiamas XIX amžiaus šeimos modelis: vyras atranda viešąjį pasaulį, o moters vieta – virtuvėje. Arba sakoma: „Mano vyras mėgsta picą, o man lieka tiktai dėmės.“ Tėvas ir sūnus – ralio čempionai, o mama – čempionė skalbimo srityje. Tikėtina, kad jauni vyrukai, prisižiūrėję tokių reklamų, nepradės skalbti patys, o įsivaizduos, kad turi greit susirasti žmoną ar draugę, kuri jiems tai padarys, nesuvokdami, kad partnerystė negali tapti būdu gauti nemokamą skalbėją, virėją ir butų valytoją“, – sakė Lygių galimybių centro darbuotoja, kurios manymu, verta suabejoti tokio televizinėse reklamose matomo lietuviško šeimos modelio šaunumu.

Dauguma tokių reklamų taikomos paauglystę jau seniai išgyvenusiems žmonėms, kurių galvose knibžda tuntai užsilikusių stereotipų. Specialistai sako, kad sprendimas, pagrįstas stereotipais, sumažina arba apskritai pašalina atsakomybę, ir žmogus tik pakartoja išmoktus sprendimus. Todėl visuomenėje egzistuoja stipri tendencija stereotipinį sprendimą manyti esant savąja nuomone. Dažniausiai taip elgiamės, bijodami likti nesuprasti ir tikėdamiesi aplinkinių palankumo. Todėl rūpestinga mama, reklamoje sulaukianti ne mažiau rūpestingo tėčio pagalbos skalbiant, verdant ar prisimenant močiutės gimtadienį, gali atrodyti keistai.

Džentelmeniškumas – butaforinis?

Kartais keistai atrodo ir bandymas demonstruoti išskirtinę lygybę šeimos santykiuose: europiečiai jau krizena į saują, pasakodami, kaip danai pradeda pirkti po vieną vaikišką batą atžalai – kairį mama, dešinį tėtis, arba atvirkščiai. O lietuviai vyrai kaltina feministes neleidžiant jiems būti džentelmenais.

„Ar prarandama graži tradicija, kai moterys reikalauja nebūti praleidžiamos pro duris? Tam tikru metu moterims tai buvo būdas parodyti savo nepriklausomybę. Čia įžvelgiu ir pliusų, ir minusų“, – situaciją apibūdina lyčių lygybės ekspertas, švedas Steinaras Langbakk.

O gal iš tiesų moteris, ypač lietuves, nesijaučiančias saugiai savo valstybėje, erzina tai, kad džentelmenų atsiranda tik sustojus prie durų ar atvėrus piniginę susimokėti už kavą, bet jų pritrūksta ginant moterų teises Seime, sprendžiant šeimų ekonomines problemas?

„Reikia atsižvelgti į kontekstą: kai stengiesi keisti socialinę tvarką, bandai atkreipti dėmesį į nesiliaujantį smurtą šeimose, šeimų saugumo užtikrinimą, diskriminaciją ir matai, kad tos problemos niekaip nesprendžiamos, bet tik Kovo 8-osios proga visi staiga tampa džentelmenais ir dovanoja gėlių, užuot padėję, tas „džentelmeniškas“ praleidimas pro duris yra vos ne kaip spjūvis į veidą.

Nereikia rodyti lygių galimybių siekiančių moterų kaip baubo. Jeigu jūs, vyrai, norite būti tokie džentelmenai, praleiskite moteris į priekį ten, kur yra reali galia ir ištekliai, padėkite keisti tvarką“, – sakė M. Jankauskaitė.

Vyrai Lietuvoje – bankomatai

Pasak jos, visiškai lygybei tarp vyrų ir moterų kaip galėdami priešinasi pasaulio galingieji – niekas nenori užleisti pozicijų, ypač Lietuvoje, kur partijos mėgsta deklaruoti paramą šeimoms, tačiau balsuoja už reformas, po kurių moterys pasijunta nesaugios gimdyti vaikus, blaškosi nerasdamos laisvų vietų darželiuose arba vyro su plačia pinigine.

„Dažnas lietuvių argumentas, kad lygybė nebus įmanoma tol, kol vyrai nepradės gimdyti, yra juokingas. Švedai gi negimdo, ne čia esmė. Viskas prasideda tada, kai prisiimama atsakomybė rūpintis ta nauja gyvybe. Juk kai praėjusių amžių aristokratė pagimdydavo ir vaiką imdavo auginti žindyvė, jos socialinis gyvenimas nenukentėdavo, – pateikė pavyzdį M. Jankauskaitė. – Iš esmės nesant lygių teisių nuskriaudžiamos ne moterys, o visa valstybė: jei jos jaučiasi nesaugios, tai mažėja gimstamumas, trūksta darbo jėgos, jei vaikai auga skurde, auginamos potencialios bedarbių ar probleminių šeimų kartos.“

Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, paplitęs vyriškumo kultas, su tuo susiję ir nesibaigiantys karai keliuose, ir jaunų vyrukų gaujų muštynės – stereotipiniai vyro ir moters gyvenimo šablonai puikiausiai iš reklamų perkeliami į realybę. Kol skalbti raginamos tik moterys, šeima nebenori dirbti kaip komanda, o prastėjant gyvenimo kokybei nukenčia ir vyrai.

„Dabar paplitęs mąstymas, kad vyras yra bankomatas, kelia baisų stresą visuomenėje. Paklauskite, kodėl vyrai, užklupus krizei, pradėjo dažniau žudytis? Visa tai irgi susiję su nelygiomis lyčių galimybėmis, gyvenimo kokybe. Mes šiuo požiūriu gyvename visiškame akmens amžiuje“, – kritiškai į lietuvišką realybė žiūri M. Jankauskaitė.