Ką dangsto aplinkos ministras?

Eugenija Grižibauskienė
Eugenija Grižibauskienė

Ketvirtadienį Seime po Andriaus Kubiliaus pristatytos Vyriausybės ataskaitos prie mikrofono stojęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas Alfa.lt publikuotus straipsnius apie situaciją valstybiniuose miškuose ir Generalinėje urėdijoje suskubo pavadinti informacija be faktų arba tiesioginiu melu.

Cituoju: „Labai apgailestaudamas turiu pasakyti, kad toje žiniasklaidos priemonėje ir tuose rašiniuose, kurie labai gaila, bet kasdien pasipildo vis kažkokių naujų faktų, imamų iš visoms institucijoms (...) prieš kurį laiką pateikto anoniminio skundo. Apgailestauju, bet ten faktų, tikrų faktų, faktiškai nėra... Pasirodžiusi informacija tikrai neparemta nenuginčijamais faktais arba kai kuriais atvejais netgi yra tiesioginis melas.“

Ir aš apgailestauju, ministre. Pirmiausia dėl to, kad tas skundas, kurį jūs čia minite (vieną tokį prezidentei adresuotą laišką, kurio nedrįsčiau pavadinti skundu, aš tikrai turiu), jūsų visai nesudomino. Netgi priešingai, tuo metu, kai „visoms institucijoms“ buvo rašoma apie daugybę pažeidimų ir netgi, sakyčiau, nusikalstamų, kai Valstybės kontrolės vadovė viešai eteryje paminėjo apie pažeidimus, kuriuos užfiksavo auditoriai, jūs, net nepalaukę galutinių išvadų, visai neseniai generaliniam urėdui užkabinote medalį. Už ką? Ir kodėl tuo metu, kai STT atlieka ikiteisminį tyrimą?

Deja, sąmoningai ar ne, bet jūs viešai apsimelavote, nes mano šaltiniai – ne tik anoniminiai skundai. Galiu lenkti pirštus ir vardyti žmones, kurie nori pateikti turimą informaciją, dokumentus ir pasakoti. Ne, ne jums, bet teisėsaugos institucijoms. Jie nori liudyti, tik niekas jų neklausia.

Vien tik šiandien (ketvirtadienį) gavau du laiškus. Vieną iš Londono, iš buvusios auditorės, kurią, pabandžiusią pasikapstyti kai kuriuose urėdijų reikaliukuose, „generolas“ iš karto atleido. Jeigu kam būtų įdomu, moteris netgi dokumentų pateiktų. Neįdomu?

Jau ne vienus metus į visas instancijas beldėsi keli šilutiškiai, tenykščio urėdo nuskriausti. Apie tai jie išsamiai pasakojo ir mano kolegai, kai jis dirbo viename dienraštyje. Deja, rašyti jam buvo uždrausta, nes urėdija pirko reklamą. Laiško autoriai krauna dokumentus ir viliasi, kad nors šį kartą bus išgirsti.

Laiškų turiu ir daugiau – iš Vokietijos, Švedijos. Profesionalai, žmonės, kurie buvo gerokai pasikapstę po valstybinių miškų reikalus. Kol (cituoju) „tas buldozeris per mus neprasiėjo...“

Ar neįdomu jums, kodėl beveik visi rašo iš užsienio? Nagi nusivylė viskuo, kas čia vyksta. Nebetiki, kad kas nors gali pasikeisti.

Atsiprašau buvusio miškų ūkio ministro Alberto Vasiliausko, kurį pati susiradau ir išprovokavau atviram pokalbiui. Dar nespėjau visko surašyti, tik kelis sakinius pacituoti, o ant jo galvos pasipylė visa „smarvė“. Ta pati, kuri ministro žodžiais tariant, dabar sklinda iš miškus valdančios žinybos. Beje, p. Kazlauskai, jau kokie trys mėnesiai ant jūsų stalo guli oficialus garbių miškininkų – mokslininkų, profesorių, buvusių ministrų laiškas, kuriame teikiami pasiūlymai, ką daryti, kad situacija keistųsi. Suprantu, kad nieko jūs keisti nesiruošiate, tačiau mandagumas reikalauja atsakyti. Ir netgi įstatymas, numatantis, per kiek laiko turi būti atsakyta į piliečių laiškus.

Visų „balta varna“ (dėl to, kad neimdavo kyšių) vadintas paskutinysis miškų ministras A. Vasiliauskas papasakojo daugybę atvejų, kaip valstybiniuose miškuose šeimininkaujantys vaikinai tvarkė reikalus. Negaliu nutylėti, labai jau įdomiai viskas klostėsi. Beje, Panevėžio urėdas, dėl mano aprašytosios medkirtės gaisro atsiuntęs piktą laišką ir visą titulinį urėdijos puslapį skyręs mano asmeniui, irgi galėtų įsiklausyti.

Taigi ministras buvo įsitikinęs, kad Lietuvai užtenka dviejų medkirčių, bet ir tų neskubėjo pirkti, nes jų kaina – per milijoną litų.

Kur ir ko vyksta nemėgęs skelbti ministras, beje, ir žinomas mokslininkas, tąsyk, sako, į Suomiją vyko mokslo tikslais.

„Ministerijoje apie tai žinojo gal keli žmonės. Tačiau kažkam labai parūpo mane sekti net iki Suomijos ir ten pasišnekėti. Susitarti. Labai nustebau, kai iš karto prie manęs prisistatė švariai rusiškai kalbantis vaikinas ir pasiūlė Lietuvai medkirtes, o man už sutikimą – didelius pinigus.“

Ministras neįvardijo konkrečios sumos, bet patvirtino – už vieną medkirtę jam į kišenę būtų nugulusi šešiaženklė suma. „Balta varna“ nesutiko.

Moralas – po to Lietuva nupirko mažiausiai aštuonias medkirtes. Kiekviena jų vidutiniškai valstybei kainavo po 1,2 mln. Lt. Ar niekam neįdomu, kas tais pirkiniais rūpinosi?