Kaip giminės miškus „ėmė“

Rastai
Rastai
  © SCANPIX

Paskutinysis buvusios Miškų ministerijos ministras Albertas Vasiliauskas, kalbėjęs su Alfa.lt žurnaliste, buvo atviras. Jis neslėpė: Generalinės miškų urėdijos struktūra yra išsigimusi. „Dabartinį urėdą Benjaminą Sakalauską į šią žinybą atvedžiau aš, ir tie žmonės, kurie kaltina mane dėl to, yra savotiškai teisūs“, – sakė jis. Išsamų interviu su buvusiu ministru skaitykite ateityje, o šiandien tik pacituosime jo teiginį, kad laikui bėgant toji žinyba ėmė ir „prasmirdo“, apaugo interesais, giminystės ryšiais. „Štai kas nutinka, kai eilinis padorus žmogus tampa generolu“, – ironizavo jis.

Kaip miškų ūkio ministras mediena prekiavo

Tačiau straipsnį noriu pradėti nuo pasakojimo apie A. Vasiliausko pirmtaką Gintautą Kovalčiką, šiuo metu – žinomą verslininką, kuris yra vienas aršiausių dabartinio generalinio urėdo gynėjų. Tereikia pavartyti ankstesnę spaudą, Valstybės kontrolės medžiagą, kad imtų ir paaiškėtų įdomūs dalykai.

Dar dirbdamas miškų ministru G. Kovalčikas sugebėjo įsteigti popiermedžius eksportuojančią UAB „Liforė“. Egzistuoja ji ir dabar, o eksministras jai ir vadovauja.

Prieš penkerius metus Valstybės kontrolės akiratin G. Kovalčikas pakliuvo už tai, kad per šią bendrovę buvo pigiai perkamos ir brangiai į Švediją parduodamos lietuviškos pušelės. Buhaltere joje uždarbiavo Miškų ūkio ministerijos vyriausioji buhalterė.

Mediena „Liforei“ buvo parduodama kur pas pigiau nei valstybinei įmonei „Unksna“. Vien keturiose Žemaitijos urėdijose buvo pigiai iškirsta ir brangiai parduota mediena už maždaug pusę milijono švediškų kronų.

Už panašius dalykėlius G. Kovalčikas dar anksčiau, dirbdamas ministro pavaduotoju, buvo iš ministerijos išprašytas. Tačiau dėl sunkiai protu paaiškinamų aplinkybių po kurio laiko karjeros laiptais palypėjo dar aukščiau.

Kontrolierių duomenimis, pigiau nei valstybinei įmonei „Unksna“ Miškų ūkio ministerija parduodavo medieną privačioms įmonėms „Liforė“ ir „Girinis“ (šios įmonės steigėjas – G. Kovalčiko sūnus), todėl valstybės iždas neteko beveik 9 milijonų Švedijos kronų (dabartiniu metu tai būtų apie 3,2 mln. litų).

Tarp steigėjų – ir generalinio urėdo mama?

Pasak anuometinės spaudos, „Liforės“ steigėjomis dokumentuose buvo įrašytos J. Motiejūnienė ir K. Sakalauskienė. Tačiau steigimo dokumentuose pasirašė pirmosios brolis urėdas Kęstutis Šukys (šiuo metu teisėsauga atlieka tyrimą apie jo bandymą grobstyti medieną) ir antrosios žentas – urėdas Sigitas Kinderis. Kalbama apie generalinio urėdo B. Sakalausko mamą, vadinasi, ir apie jų giminaitį – generalinio urėdo žmonos sesers vyrą. S. Kinderis ir šiuo metu dirba Anykščių urėdijoje.

Pasakojama, kad Anykščių urėdas miškuose turi ir daugiau giminių, vienas jų yra Panevėžio urėdas Daugirdas Lukoševičius.

Beje, tuomet valstybės kontrolieriai rinko medžiagą ir apie valiutinių lėšų, gautų už parduotą medieną, panaudojimą.

„Pavyzdžiui, Panevėžio urėdijoje už jas buvo nupirkta dvylika džipų, graižtvinių ir kitokių šautuvų, jų amunicijos, net importinių televizorių, vaizdo magnetafonų“, – rašė vienas dienraštis. Šiandien akivaizdu, kad anuometinės valdžios pažadai perduoti medžiagą prokuratūrai dėl kažkokių priežasčių taip ir nebuvo įvykdyti.

Kam iš tiesų priklauso „Liforė“?

G. Kovalčikas prieš kurį laiką „Valstiečių laikraštyje“ neigė esąs „Liforės“ steigėjas.

„Liforės“ steigėjas yra UAB „Immobilitas“, o kas yra šios steigėjas – man nėra žinoma. Žinau tik viena, kad esu samdomas direktorius“, – neigė buvęs miškų ministras.

Žodžiai, anuomet nuskambėję iš buvusio ministro lūpų apie „Immobilitas“, atskleidė dar vieną įdomų ryšį. Straipsnyje „Valstybiniai miškai – medienos mafijos rankose?“ rašėme apie miškų magnatą, paslaptingąjį milijonierių Gintautą Zinkevičių. Jis laikomas vienu įtakingiausių asmenų medienos versle, didžiausiu privačių miškų valdytoju ne tik Lietuvoje, bet ir rytiniame Baltijos jūros regione. Miškininkai jį vadina 43-iuoju urėdu.

Šis žmogus, gyvenantis Turniškėse, Algirdo Brazausko pašonėje, valdo didžiausią apvaliosios medienos ir biokuro tiekėją Lietuvoje, įmonių imperiją „Baltforos miškai“.

Prieš kelerius metus laidoje „Paskutinė instancija“, kurioje buvo pasakojama apie A. Brazausko šeimai priklausantį nekilnojamąjį turtą pajūryje – prabangų dvarą Preiloje ir namą Palangoje, oficialiai tų namų savininku buvo pristatomas bendrovės „Immobilitas“ savininkas G. Zinkevičius.

Vadinasi, steigdamas privačią, mediena prekiaujančią įmonę verslininkas į partneres pasikvietė valstybinius miškus administruojančios žinybos vadovo mamą? Ir miškų ūkio ministrą?

G. Zinkevičius yra įkūręs Privačių miškų savininkų asociaciją. G. Kovalčikas čia užima tarybos pirmininko pareigas.

Lukiškėse sėdintį advokatą urėdai ilgokai „maitino“

Priminsime dar apie vieną įdomų, generaliniam urėdui B. Sakalauskui koją kišantį ryšį, kuris, laikui bėgant, daugeliui išdilo iš atminties.

Niekam nebuvo paslaptis urėdo ir šiuo metu Lukiškėse nuosprendžio laukiančio Rokiškio advokato Alberto Kučinsko draugystė. Spaudoje pirmasis yra minėjęs, kad su advokatu jis susipažino dar dirbdamas girininku.

Ne paslaptis ir bendros medžioklės, bendri draugai, bendri sumanymai. Į redakciją atvykę urėdai Alfa.lt tvirtino, kad B. Sakalauskas labai pasikeitė būtent tada, kai pradėjo labai artimai bendrauti su šiuo žmogumi.

A. Kučinskui pernai buvo pateiktas kaltinimas dėl pusės milijono litų kyšio reikalavimo. Būtent tiek galėjo paprašyti advokatas už jo ginamajam palankų teismo sprendimą. Galop ginamasis nusižudė.

Tai tik viena iš trijų istorijų, kurios sutalpintos 14 tomų byloje. Antroje kalbama apie tai, kad avių ūkį Rokiškio rajone įregistravęs advokatas naudojo samdinių darbą, bet jiems nemokėdavo algos. Vienas jų dėl to pabėgo. Advokatas kaltinamas paprašęs žmonių rasti samdinį, jį prigirdyti ir sumuštą parvežti į ūkį. Jis taip pat kaltinamas samdinę sumušęs šluota ir tampęs už plaukų.

Paskutinis, byloje minimas, epizodas yra nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų klastojimas, sunaikinti protokolai bei kiti bylos dokumentai.

Tačiau tai jau šių dienų įvykiai. Buvo dar viena priežastis, tiesiogiai susijusi su Generaline urėdija. Advokatui už paslaugas miškų urėdijos 1997 m. sumokėjo beveik pusę milijono litų.

Tuomet aštuonios miškų urėdijos buvo sudariusios teisinio aptarnavimo sutartis su A. Kučinsku, pagal kurias jam sumokėjo beveik 300 tūkst. Lt. Pusantro šimto tūkstančių advokatui atiteko už atstovavimą teismuose, ginant urėdų interesus.

Kodėl toli nuo Rokiškio esančios urėdijos (Rietavo, Jonavos, Veisiejų, Jurbarko, Šilutės, Nemenčinės) samdėsi būtent A. Kučinską? Atsakymą galima rasti minėtais metais B. Sakalausko pasirašytame rašte urėdijoms ir nacionaliniams parkams. Jame rašyta, kad Generalinė urėdija jau sudarė sutartį su šiuo advokatu ir paprašyta kreiptis visais teisinės veiklos klausimais. Sudariusios sutartis beveik visos mokėdavo A. Kučinsko kontorai po tūkstantį litų su PVM.

Šis reikalas buvo sudominęs ne vieną instituciją, juoba kad ne vienas urėdas buvo nepatenkintas tokia partneryste. Tačiau kaip ir daugelis panašių „epizodų“, laikui bėgant ir šis buvo „pamirštas“.