Ką žinai apie brūkšninį kodą?

Prekės
Prekės
  © „Lietuvos žinios“
Žurnalas „Playboy“
2010-03-22 11:36

Brūkšninis kodas – palyginti nesenas išradimas – jau tapo neatskiriama civilizacijos dalimi. Išties patogus būdas numeruoti, identifikuoti prekes, dokumentus. Tačiau tai – tik pradžia. Šiais kodais jau žymimos ir gyvybės formos.

Labai svarbių atradimų reikšmę žmonės suvokia ne iš karto. Pavyzdžiui, kai Thomas Edisonas išrado elektros lemputę, Didžiosios Britanijos parlamentarai pareiškė, kad praktiški ir išsilavinę žmonės į tokius niekus neturėtų kreipti dėmesio. Tuometinio Technologijos instituto prezidentas net leptelėjo, kad tai - akivaizdi nesėkmė.

Panašai buvo sutiktas ir brūkšninis kodas. 1934 metais jį sugalvojo Harvardo verslo koledžo matematikos studentai. Brūkšneliai su tarpeliais niekam neatrodė verti dėmesio, todėl prabėgo daugiau kaip pusantro dešimtmečio, kol 1949-ųjų spalio 20 dieną išradimas buvo užpatentuotas. Po to jis stalčiuose dulkėjo dar beveik ketvirtį amžiaus, kol pagaliau buvo iškapstytas ir pabandytas pritaikyti Jungtinėse Valstijose. Tuomet paaiškėjo, kad brūkšninė prekių numeravimo sistema labai efektyvi. Ji žaibiškai paplito anapus Atlanto ir po ketverių metų atsirado Europoje, o 1994 metais – ir Lietuvoje.

Nuo prekių iki šiukšlių

Nuo brūkšninio kodo išradimo praėjo 76 metai. Dabar ši sistema yra neatsiejama modernios civilizacijos ir koduotos informacijos pasaulio dalimi. Brūkšniais sužymėtos kone visos prekės ir informacija apie jas – taip prekių srautai tampa ne tik lengviau valdomi, bet ir mažiau klastojami. Maža to, brūkšninis kodas tarsi suteikia prekei patikimumo – tai dar vienas įrodymas, kad įmonė stipri, gali įpirkti bar code teises (nes jos kainuoja), rūpinasi aptarnavimo kokybe.

Užsienio prekyboje be brūkšninių kodų apsieiti išvis neįmanoma. Šis reikalavimas aiškinamas tuo, kad kodavimo sistema ekonomiškai pateisina tik tada, jei apima ne mažiau kaip 85 proc. išleidžiamos produkcijos. Todėl bar code daug kur privalomas - JAV, Kanadoje, Vakarų Europoje, Pietryčių Azijoje.

Nueita dar toliau – ateityje siūloma koduoti ne tik prekes, bet ir jų pakuotes. Tam, kad visos patektų ten, kur priklauso ir būtų perdirbtos. Juk šiukšlės - svarbi pasaulio problema. Jei atliekos turės brūkšninį kodą su užkoduotomis pakuotės galimybėmis, jos išmesti į „neteisingą“ konteinerį bus tiesiog neįmanoma – jis neatsivers.

Kodas su filmuku

Brūkšniniame kode įrašoma iki 20 simbolių, rodančių šalį, gamintoją, konkretų prekinį vienetą, kainą, dydį, svorį, spalvą, kokybę ir panašiai. Juo žymimos ne tik prekės, bet ir kroviniai, keleivių bagažas, kai kuriose šalyse pagal ant stiklo priklijuotus brūkšninius kodus automobilių nuomos kompanijos stebi savo mašinų judėjimą.

Brūkšniniai kodai suteikiami ypač pavojingoms atliekoms – taip patogiau jas identifikuoti ir stebėti galimą jų kelią. 1988 metais atsirado ir 2D (dviejų dimensijų) brūkšninis kodas, - kai kur jis vadinamas mobiliuoju bar code arba QR code. Jame telpa žymiai daugiau simbolių – net iki kelių šimtų kartų, jei koduojami tik skaičiai. Taigi jei informacijos nedaug, kodas gali būti visai mažučio formato. Jei jis didelis, čia tilps ir įmonės telefono numeris, ir adresas, ir interneto svetainės adresas, ir vaizdai, ir net maži filmukai. 2D turi ir dar vieną be galo svarbią savybę – galima taisyti klaidas. Jei kodas pažeistas, supurvintas ar net sunaikintas iki pusės – jame esančią informaciją vis tiek įmanoma atkoduoti.

Įtaka plečiasi

Bar code vis labiau įsitvirtina ir kaip saugumo barjeras – ekonominis, kriminalinis ir politinis. Lietuvoje vis daugiau oficialių raštų jau pateikiami su tokia koduote. Dalis medicinos įstaigų jį suteikia, tarkim, kraujo tyrimams. Rusijoje 2D kodu žymimi kai kurie finansiniai dokumentai. Yra standartai ir 3D kodams, kuriuose informacija pateikiama trimis išmatavimais – dvi plokštumoje ir viena – aukščiu arba spalva.

Šis metodas kol kas dar nepaplitęs, tačiau šis patobulinimas, matyt, jau čia pat. Kaip ir gyvybės formų kodavimas – ir tai ne biurokratų ar technokratų vizijos, o pačių biologų iniciatyva. Mat klasifikuojant gyvąją gamtą tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai genetiniai metodai surydavo marias laiko – nekalbant jau apie tai, kad tyrėjui būtini dar ir puikūs įgūdžiai.

Tuo tarpu mažutė DNR atkarpa – katės plaukas ar žiogo koja, įdėta į optinį skenerį, turintį ryšį su DNR atkarpų duomenų baze, identifikuoja gyvybės formą per kelis akimirksnius. Tai labai patogu tyrėjams. Todėl DNR brūkšninio kodo metodika gyvūnijos pasauliui jau pritaikyta – užkoduotos informacijos kiekis artimas dvylikos skaitmenų brūkšniniam kodui. Dabar savo eilės laukia augalai. Čia brūkšninio kodo ieškoma chloroplaste. Duomenų bazę šiuo atveju sukurti sunkiau, nes augalai greičiau auga ir rūšys dažniau persikryžmina.

Iš nusiurbtų riebalų

Gyvūnų DNR brūkšniniai kodai buvo neįtikėtinai sparčiai pritaikyti ne vien tiriamiesiems moksliniams darbams. Vos pasirodė pranešimai apie sukurtą gyvūnijos DNR atkarpų bazę, kažkur po pusmečio internete jau pasirodė „Barcode of Life“ – labiausiai medžiojamų gyvūnų brūkšninių duomenų kodų bazė. Kol kas tai labiausiai liečia Afrikos gyvūnus – Afrikos šerną, akiniuotąjį kaimaną, plonanosį krokodilą, garsaus Kriugerio nacionalinio parko pagrindines gyvūnų rūšis, taip pat retesnes žuvis. Visas šis gyvybės bar kodų išviešinimas atliktas tam, kad būtų galima greitai patikrinti mėsos kilmę turguose, – turint skenerį tai taip pat lengva kaip prekybos centre atskirti vieną prekę nuo kitos. Vadinasi, nelegalių medžiotojų gyvenimas pamažu taps vis sunkesnis. Užtat taps įdomesnė keliautojų patirtis - turėdamas gyvybės brūkšninio kodo skenerį informacijos apie bet kurį gyvūną gali gauti labai greitai.

Visa tai atrodo gerai ir teisingai, tačiau sunku atsikratyti ir tam tikro nerimo – nes tuoj ateis ir žmogaus eilė. Gerai tai ar blogai – pasaulis kol kas neapsisprendė, tačiau konferencijos dėl žmogaus gyvybės bar code rengiamos jau seniai. Londone prieš keletą metų pranešta: mokslininkai surinko apie 200.000 DNR kodų įrašų, o duomenų bazė sparčiai gausėja. Beje, gauti žmogaus DNR yra nėra labai sudėtinga – užtenka bet kurio audinio, netgi nusiurbtų riebalų, kurie tonomis paliekami grožio klinikose.

Nuo bilietų iki antkapių

Visa tai – rytdienos rūpesčiai, o kol kas pasaulis apiseina su 2D kodu. Pavyzdžiui, SAS oro linijos diegia mobiliuosius įlaipinimo bilietus - keleiviai galės keliauti pasitelkę tik savo mobilųjį ir asmens tapatybės dokumentą.

Skrydžiui registruojiesi arba mobiliojoje interneto svetainėje arba tiesiog trumpąja žinute, gauni į savo mobilųjį 2D brūkšninį kodą – ir jis atstoja popierinį bilietą. Japonijos Jamanašio prefektūroje gyvenantis memorialinių paminklų gamintojas gamina paminklus su įterptu dvimačiu kodu. Naujoji paminklų koncepcija vadinama „Kuyou no Mado“ („Memorialinių paslaugų langas“). Priėjęs prie tokio paminklo kodą nuskenuoji tokią galimybę turinčiu mobiliuoju telefonu – ir gauni visą informaciją apie mirusįjį. Net su gražiausiais jo gyvenimo vaizdais ir (arba) trumpu video filmuku.

Tiesa, 2D kodų naudojimas moderniojoje Japonijoje jau atrodo senstelėjęs. Šioje šalyje klesti RFID technologijos – radijo dažnio identifikavimas. Jis veikia per atstumą, nesutrinka objektui judant, gali nustatyti kelis objektus iš karto, veikia net tada, kai aplinkui triukšmas. Tarkim, taip per atstumą identifikuojami greitai judantys geležinkelio vagonai. Nuo kitų metų vidurio RFID technologijų mikroschemas turėtų turėti visi naujai išleidžiami mobilieji telefonai.

Gyvenimo būdas

Dabar brūkšninių kodų rinkoje vyrauja savotiška valdoma anarchija. Pirmosios kartos kodai jau lyg ir standartizuoti, sutvarkyti, dėl visko susitarta – ir staiga Lietuvoje juos kontroliuojanti organizacija skyla į dvi dalis. Konfliktai, ginčai, teismai. Žinoma, yra dėl ko – juk tai dideli pinigai, ir jie ateina santykinai lengvai.

Su 2D – panašiai. Sukurta bendra sistema, bet staiga dviejų dimensijų kodas kažkuo neįtinka „Microsoft“ ir korporacija susikuria savo versiją „Microsoft Tag“. Tai spalvoti kodai, saugantys daugiau informacijos nei 2D. Teigiama, jog ir saugesni. Šie kodai susieti su „Microsoft“ tarnybine stotimi, todėl interneto ryšys – būtinas.

„Microsoft Tag“ naudojamas, pavyzdžiui, NT prekyboje. Prieini prie parduodamo namo, nuskenuoji šalia esantį kodą mobiliuoju telefonu – ir net neužsukęs į vidų gauni visą informaciją: kas čia gyveno, kokie kambariai, jų išdėstymas, apstatymas, iki kada pasiūlymas galioja, kaina, galima nuolaida ir t.t.

Bet kuriuo atveju kodų rinkoje laukia greiti ir galbūt esminiai pokyčiai. Aišku, jog jie palengvins buitį, sumažins nereikalingo blaškymosi dėl kiekvieno popieriuko, supaprastins informacijos gavimą. Kita vertus, procesas supaprastins ir kontroliavimą – gyvybės formų taip pat. O šis dėmuo pasauliui tampa vis aktualesnis. Ir kuo toliau – tuo prieštaringesnis.