Filmo „Atsisveikinimas“ režisierius: scena su Vilkaičiu nebuvo iškirpta

„Atsisveikinimas“
„Atsisveikinimas“

Pristatytas naujas lietuviškas režisieriaus Tomo Donelos pilnametražis vaidybinis filmas „Atsisveikinimas“ (Laimingo žmogaus istorija). Filmui parašė scenarijų ir režisavo pats T. Donela.

Filmo scenarijus yra pelnęs tarptautinį pripažinimą, apdovanotas Eureka Audiovisuel II-ąja premija, gavo Nipkow stipendiją Berlyne bei Sundance (JAV) instituto kartu su Japonijos transliuotoju NHK buvo atrinktas į geriausių Europos projektų šešetuką.

„Jei galėčiau papasakoti apie ką šis filmas, tikriausiai nebūčiau jo kūręs, nes kino kalbą sunku perpasakoti žodžiais. Filme pasakojama apie į krantą sugrįžusį jūreivį, kuris, žinodamas, jog gyventi liko nedaug, stengiasi suspėti atsisveikinti su brangiais žmonėmis. Ir suspėja. Pabaigoje nuskamba pagrindinio herojaus frazė, jog dėl to, kad spėjo, jaučiasi labai laimingu žmogumi“, – kalbėjo režisierius.

Filme vaidina visas būrys žinomų Lietuvos aktorių – Larisa Kalpokaitė, Vytautas Rumšas, Kristina Kazlauskaitė, Arūnas Sakalauskas ir kiti. Pats režisierius sakė: „Kiekvienas iš aktorių idealiai tiko savo vaidmeniui ir jokie kūrybinės grupės pakeitimai nebuvo įmanomi.“

Pagrindinį vaidmenį „Atsisveikinime“ sukūrė Dainius Kazlauskas. „Šiam žmogui scenarijų buvau parašęs dar 1996 m, bet tuomet jis buvo per jaunas šiam vaidmeniui, nes personažui yra daugiau nei trisdešimt metų. Likimas lėmė taip, kad filmas buvo kuriamas tuomet, kai D. Kazlauskas jau buvo pakankamai „suaugęs“ šiam vaidmeniui“, – pasakojo režisierius.

Kuriant „Atsisveikinimą“ buvo kilę daug įvairių diskusijų dėl Remigijaus Vilkaičio vaidmens filme ir filmo finansavimo. Dabartinis kultūros ministras „Atsisveikinime“ nusifilmavo dar prieš pasukdamas politiko keliu, o scenoje, kurioje pasirodė R. Vilkaitis, vaizduojamas žmogus, kuris iš baimės apsišlapina. Spaudoje pasirodė įvairių publikacijų apie tai, jog prieš pasirodant filmui ministras prašė režisieriaus šią sceną iškirpti ir už tai neva atsilygino paremdamas filmą.

„Niekada ministras nieko iš manęs neprašė. Jei kada nors aš būčiau žinojęs, kad R. Vilkaitis taps ministru ir dėl to aš turėsiu tiek daug problemų, vis tiek būčiau šiam vaidmeniui būčiau kvietęs R. Vilkaitį, nes savo darbą jis atliko puikiai“, – sakė režisierius. T. Donelos teigimu, minėta scena filme tirai liko ir bet kokie gandai apie tariamą režisieriaus papirkimą yra nepagrįsti.

Filmo kūrėjas tikino, jog dėl filmo finansavimo teko rimtai pavargti, mat valdžios institucijos dažniausiai teisinosi lėšų trūkumu, o norint užbaigti filmą T. Donelai teko net užstatyti senelių žemę. „Filmas yra baigtas nors buvo daugybė aplinkybių, dėl kurių viskas galėjo baigtis ne taip sėkmingai. Per ketverius metus, tiek truko filmo kūrimas, nuo pagrindinės minties nenukrypau nė per centimetrą – ką norėjau padaryti, tą ir padariau“, – kalbėjo T. Donela.

Paklaustas, ar sunku kurti kiną Lietuvoje, režisierius sakė: „Lietuvoje kiną gali kurti tik bepročiai arba perėjūnai. Lietuvoje kurti kiną yra labai sunku, nes neturime nacionalinio kino centro, kuris padėtų spręsti įvairias problemas.“ Pasak pašnekovo, kitų šalių praktika rodo, kad reikia remti pirmą filmą kuriančius režisierius ir įvertinus rezultatą spręsti tolesnio finansavimo klausimus, o Lietuvoje atvirkščiai – pusėtinos kokybės filmai seka vienas po kito, o kokybe mažai kas domisi.

„Tai norėčiau vadinti „kino genocidu“, nes jaunam žmogui, kuris nori kurti kiną, nelieka nieko kito, kaip tik paimti kamerą ir kurti filmą ir tikėti, kad viskas bus gerai. Nors Latvijoje ekonominė krizė yra kur kas gilesnė, kinui skiriamas du kartus didesnis finansavimas nei Lietuvoje“, – sakė režisierius.